Энн Райс - Kastratai

— Mes buvome meilužiai! — atsakė Domenikas pačiu tyliausiu, pačiu intymiausiu balsu.

— Nebuvome! — paprieštaravo Tonijus. — Čia tik žaidimai, kvailystės, nieko daugiau, išskyrus patį gėdingiausią...

Domenikas užsispaudė ausis rankomis, tarsi nenorėdamas girdėti...

— Ir, dėl Dievo meilės, liaukis verkti! Elgiesi kaip pats nepakenčiamiausias eunuchas!

Domenikas krūptelėjo. Kai prabilo, jo veidas buvo labai baltas.

— Kaip gali man taip sakyti? Turėtum nekęsti savęs už tai, jog taip su manimi kalbi! O Dieve, geriau tu niekada nebūtum atvažiavęs, geriau niekada nebūčiau tavęs sutikęs! Kad tu prasmegtum skradžiai! Kad sudegtum pragare...

Tonijui užgniaužė kvapą. Jis purtydamas galvą, apimtas nevilties, žvelgė į Domeniką, žingsniuojantį link durų.

Tačiau berniukas atsisuko. Net sielvartas neužtemdė tobulo jo veido žavesio. Emocijos jį nurausvino, išryškino bruožus, jis atrodė nekaltas ir nuskriaustas, tarsi mielas kūdikis, patyręs pirmąjį nusivylimą.

— Man... man nepakeliama mintis apie išsiskyrimą su tavimi, — prisipažino Domenikas. — Tonijau, aš negaliu... — jis nutilo, lyg kas būtų sugniaužęs gerklę. — Visą šį laiką maniau, kad myli mane. Kai atvažiavai, buvai toks nelaimingas, toks vienišas. Atrodė, jog visus niekini. O naktimis girdėjome, kaip verki manydamas, kad visi miega. Mes visa tai girdėjome. O paskui tu sugrįžai, užsijuosei juostą ir pasistengei mus apgauti. Bet aš žinojau, jog esi nelaimingas. Mes visi žinojome. Tereikėjo prie tavęs prisiartinti, ir galėjai pajusti šį skausmą. Aš jį jaučiau! Ir aš maniau... Aš maniau, tau su manimi gera. Tu nebeverkdavai, ir buvai su manimi. Aš maniau... maniau... kad tu mane myli!

Tonijus apglėbė rankomis galvą. Jis tyliai suvaitojo ir tuojau pat išgirdo, kaip užsivėrė durys, o Domenikas nubėgo laiptais žemyn. 7

Savaitė buvo klaiki. Bemiegės naktys, prasidėjusios Domenikui išvykus į Romą, galutinai nukamavo Tonijų. Vakare, sugrįžęs iš valgomojo, jis suprato daugiau nebegalįs dirbti.

Gvidui teks jį išleisti anksčiau. Nebepadės nei mokytojo pyktis, nei grasinimai.

Domenikas išvažiavo kartu su Lorečiu, auštant rytui po vakaro viešbutyje. Maestro Kavala turėjo nuvykti vėliau.

Tonijus išgirdo juoką ir trepsėjimą koridoriuje.

Kažkas riktelėjo:

— Bravo, Čelinai!

Taip skambėjo Domeniko sceninis pseudonimas.

Tuomet Tonijus pašoko iš įprastos savo vietos ant palangės, akimoju perskriejo per visų keturių aukštų laiptus ir prasibrovė pro berniukų minią prie durų. Šaltas oras akimirksniui jį nutvilkė, bet tuojau pat pamatė judėti pasirengusią karietą. Vežėjas laikė rankoje botagą.

Domenikas pažvelgė pro karietos langą, ir jo veidas, pamačius Tonijų, taip nušvito, jog šiam sugniaužė gerklę.

— Tu pakerėsi Romą, — pratarė jis. — Visi tuo įsitikinę. Nieko nebijok.

Domeniko veide pasirodė liūdna šypsena, ir Tonijus vos sutramdė ašaras. Jis stovėjo ant akmenuoto grindinio žvelgdamas į tolstančią karietą, kol kiaurai persmelkė šaltis.

Ir štai dabar tylutėliai sėdėjo ant suolo Gvido klasėje suprasdamas, jog šį vakarą nieko nebeįstengs nuveikti. Būtinai reikėjo pamiegoti. Arba tiesiog pagulėti mažajame savo kambarėlyje ir pasiilgėti Domeniko, pamąstyti apie tai, kaip jam stinga tų šiltų rankų bei kojų, jaukiai apsivejančių naktimis, to lankstaus, kvapnaus kūno, pasirengusio suteikti viską, ko panorės... Nors iš tikrųjų jam nė kiek nerūpėjo, ar kada nors teks pamatyti Domeniką, ar ne.

Jis nuginė šalin šias mintis ir nežymiai šyptelėjęs pagalvojo apie tai, jog, ko gero, būtų neblogai, jei Gvidas jį prikultų, kai atsisakys mokytis. „Įdomu, ką aš turiu padaryti, kad Gvidas man trenktų?“ Dabar Tonijus jau buvo aukštesnis už Gvidą. Ūmai vaizduotėje išvydo save vis augantį ir augantį, kol galva pasiekia lubas. Ir tarytum išgirdo balsą, paskelbiantį: „Pats aukščiausias kastratas krikščioniškame pasaulyje! Neprilygstamas, geriausias iš visų dainininkų, kurių ūgis didesnis nei septynetas pėdų!“

Tonijus pakėlė nuvargusią galvą ir pamatė, jog Gvidas, baigęs rašyti, įdėmiai į jį žiūri.

Vėl užvaldė keistas jausmas, kad Gvidas viską žino apie Domeniką, net apie tą apgailėtiną sceną viešbutyje. Prisiminė tuos kambarius, žvakes. Jūrą už lango. Suėmė noras pravirkti.

— Maestro, leiskite man šiandien išeiti, — paprašė. — Daugiau nebegaliu dainuoti.

— Bet tu gerai įsidainavai. Puikiai trauki aukštąsias natas, — švelniai paprieštaravo Gvidas. — Norėčiau, kad sudainuotum šį kūrinį man.

Jis čirkštelėjo sieros degtuką ir prikišo prie žvakės. Staiga viskas, išskyrus nedidelį plotą aplink juodu, nugrimzdo žiemos nakties tamson.

Tonijus, sustingęs bei mieguistas, pakėlė akis ir pamatė ką tik perrašytas natas.

— Šį kūrinį turėsi sudainuoti per Kalėdas, — paaiškino maestro. — Parašiau pats, tavo balsui, — o paskui labai tyliai, tarsi sau pačiam, pridūrė: — Pirmą kartą čia bus atliekama mano kūryba.

Tonijus įsižiūrėjo į mokytojo veidą, stengdamasis įžvelgti pykčio pėdsakus. Bet mirguliuojančioje šviesoje matėsi, kad Gvidas ramiai laukia. Tuo momentu Tonijus įžvelgė stulbinantį kontrastą tarp šio žmogaus ir Domeniko, bet kartu juos kažkas vienijo — jausmas, kurį juodu žadino Tonijui. „Ak, Domenikas — tai silfas, — pagalvojo jis. — O Gvidas — satyras. O kas tuomet aš? Didelis baltas Venecijos voras.“

Jis karčiai nusišypsojo, ir ūmai tapo įdomu, ką pagalvojo Gvidas, pamatęs pasikeitusį jo veidą.

— Aš noriu sudainuoti šį kūrinį, — sušnibždėjo Tonijus. — Bet dar per anksti. — Nepateisinsiu jūsų lūkesčių, jei pamėginsiu. Man bus gėda prieš save patį ir tuos, kurie ateis manęs pasiklausyti.

Gvidas papurtė galvą. Trumpai, bet švelniai nusišypsojo.

— Kodėl tu taip bijai?

— Ar galime šiandien baigti? Ar galite leisti man išeiti? — paklausė Tonijus ir staigiai atsistojo. — Aš noriu išvažiuoti iš čia. Noriu būti bet kur kitur, tiktai ne čia! — jis nužingsniavo link durų, bet paskui atsisuko. — Tad ar leidžiate man važiuoti į miestą?

— Ne per seniausiai lankeisi viešbutyje, — pastebėjo Gvidas, — ir jokio leidimo neprašei.

Jo žodžiai užklupo Tonijų nepasirengusį, išmušė pagrindą iš po kojų. Jis žvelgė į Gvidą išplėtęs akis, baimingai, bemaž paniškai.

Tačiau mokytojo veide vis dar nesimatė nei smerkimo, nei įtūžio pėdsakų.

Atrodė susimąstęs. Pagaliau maestro atsitiesė, tarsi apsisprendęs.

Jis įdėmiai pažvelgė į Tonijų, o paskui lėtai ir bemaž droviai pasakė:

— Tonijau, tu mylėjai tą berniuką. Visi tai žinojo.

Apstulbęs Tonijus neįstengė atsakyti.

— Manai, aš aklas ir nematau tavo būklės? — tęsė Gvidas. — Bet, Tonijau, tu patyrei jau tiek skausmo. Argi ši netektis tau tokia siaubinga? Tu tikrai sugebėsi vėl tęsti darbus, kaip sugebėdavai anksčiau, ir, žinoma, laikui bėgant jį užmirši. Galbūt ši žaizda užgis greičiau, nei manai.

— Mylėjau jį? — sušnibždėjo Tonijus. — Domeniką?

Gvidas kilstelėjo antakius beveik nustebęs.

— O ką gi kitą? — paklausė jis.

— Maestro, bet aš niekada jo nemylėjau! Aš nieko jam nejaučiau! Ak, jeigu Dievas pasiųstų man bausmę, kuri taptų atlygiu už visa tai!

Jis nutilo, tarsi išsigandęs savo atvirumo, nenuleisdamas akių nuo maestro.

— Iš tiesų? — paklausė Gvidas.

— Taip, iš tiesų. Bet blogiausia, kad tik aš tai žinojau. Ir man teko jam paaiškinti kaip tik tuomet, kai berniukas vyko į Romą, gavęs patį reikšmingiausią kvietimą, kokio galbūt gyvenime daugiau nebebus! Dievas mato, jeigu man kada nors teks leistis ton pačion kelionėn, kaip aš nekęsiu to, kuris išvarys mane taip, kaip aš išvariau jį! Aš mirtinai jį įžeidžiau, maestro, įskaudinau, ir taip kvailai, taip absurdiškai!