Энн Райс - Kastratai

Aišku, instrumentas — tai dovana Gvidui, tačiau įteikti ją tiesiogiai buvo nesmagu.

Naktį, kai langų užuolaidos buvo užtrauktos, o koridoriuose aidėjo neaiškūs garsai, niekas nesekė, kas kieno lovoje miega, į kurį kambarį įeina, iš kurio išeina, todėl apie Gvido bei Tonijaus meilę taip niekas ir nesužinojo.

Tuo metu Gvidas įtemptai dirbo, kūrė velykinį pasticcio24, kurį kapelmeisteris mielai jam patikėjo po kalėdinės kantatos sėkmės. Tasai pasticcio — tai ištisa opera, joje didžiąją dalį scenų sudarė perdaryti seni, visiems žinomi kūriniai. Taigi pirmojoje dalyje turėjo būti panaudota Skarlačio muzika kartu su dalimi Zeno libreto, antroje — kažkas iš Vivaldžio ir taip toliau. Tačiau Gvidui buvo suteikta galimybė paskutinį veiksmą parašyti pačiam.

Jis sukūrė partijas Tonijui, Paolui, kurio aukštas, malonus sopranas visus stulbino, ir dar vienam perspektyviam studentui Gaetanui, neseniai atsiųstam į Gvido pamokas po kalėdinio jo kūrinio pripažinimo.

Maestro patyrė ekstazę. Tonijus netrukus suprato, jog nors jis išgalėjo nusipirkti visą Gvido laiką, kad mokytų tik jį asmeniškai, mokytojas troško maestro Kavalos pripažinimo ir savo mokinių, ir kūrinių atžvilgiu; Gvidas dirbo geisdamas įgyvendinti slaptas savo svajones.

Tą dieną, kai Kavala priėmė operą, Gvidas jautėsi toks laimingas, jog net pamėtėjo į orą partitūros lapus.

Tonijus atsiklaupęs juos surinko ir privertė Gvidą pažadėti, kad porai dienų išvyks drauge su juo bei Paolu į netoliese esančią Kaprio salą.

Sužinojęs apie būsimą išvyką, Paolas tiesiog nušvito iš laimės. Riestanosis, apskritaveidis berniukas neklusniais kaštoniniais gaurais buvo ištikimas bei švelnus, negalėjai jo nemylėti. Vėlyvą vakarą nakvynės namuose Tonijui pavyko vaiką prašnekinti, ir jaunuolis nusiminė sužinojęs, jog šis visai neprisimena savo tėvų, mažylio atmintin įsispaudė tik prieglaudų virtinė bei senas chorvedys, kuris žadėjo, kad operacija nebus skausminga, nors iš tiesų tokia buvo.

Bet tik priartėjus Gavėniai Tonijus suprato, ką reiškia Gvido pergalė. Dabar jam reikėjo pasirodyti scenoje ne chore, o kaip solistui.

Kas čia baisesnio už pasirodymą koplyčioje ar žygiavimą pro paprastų žmonių minias pakeliui į bažnyčią?

Tačiau Tonijus klaikiai bijojo. Jis įsivaizdavo, kaip susirinks publika, kaip jis išeis į priekį, į skaisčiai apšviestą plotą, ir pajuto bemaž fizinį skausmą: iškilo ankstesnis senas nuogumo, nesaugumo jausmas ir... dar kažkas? Jo priklausomybė kitiems? Tiems, kurie privalo linksminti kitus, o ne tiems, kurie linksminami?

Bet juk jis šito norėjo! Jis svajojo, kad viską tektų išmėginti ir jam — grimą, ryškias rampos šviesas, susijaudinimą — ir prisiminė, kaip kadaise išgirdęs dainuojantį Domeniką pagalvojo: „Ateis diena, ir aš pasirodysiu geriau!“

Bet pagaliau atsivertęs Gvido partitūrą Tonijus pamatė, jog jam teks atlikti moters vaidmenį. Vaikinas nustėro.

Tik po kurio laiko jis rado savyje jėgų nusinešti partitūrą į tuščią mažojo teatro salę ir parepetuoti.

Silpni saulės spinduliai šykščiai apšvietė salę; žiojėjo tamsios tuščios ložės, o pati scena be uždangos bei kulisų atrodė apnuoginta, matėsi ir baldai, ir rekvizitas.

Sėdėdamas priešais klavišus bei žvelgdamas į natas, Tonijus ūmai pasijuto esąs išduotas.

Ir tuo pat metu aiškiai įsivaizdavo, kokia nuostaba išryškės Gvido veide, kai pasakys jam, kaip jaučiasi. Mokytojas šitaip pasielgė anaiptol ne tyčia, tiesiog tokiu būdu įsivaizdavo mokiniui būtino lavinimosi galimybę.

Tonijus prisivertė sugroti įžangą ir uždainuoti visu balsu. Jis išgirdo, kaip pirmieji garsai užpildė mažąjį teatrą. Visas būsimasis spektaklis iškilo jo sąmonėje. Jis įsivaizdavo minią, girdėjo orkestrą bei matė šviesiaplaukę merginą pirmoje eilėje.

O pačiame šitos šiurpios didybės vidury stovėjo jis — vyras moteriška suknele. „Ne, ne, ne vyras, tu užsimiršti.“ Jis nusišypsojo. Dabar, po kurio laiko, Domenikas jam atrodė pakylėtas, nekaltas ir neįtikėtinai stiprus.

Ir Tonijus pajuto, kaip perdžiūsta gerklė.

Jis žinojo privaląs tai padaryti. Privaląs susitaikyti su realybe. Jis išmoko kalno pamoką, o tarp susiglaudusių šio naujo siaubo žiedlapių glūdėjo didžiulės jėgos sėkla. Ak, kaip jis norėtų vėl užkopti į kalną! Kaip norėtų suprasti, kodėl pirmą kartą toji patirtis jam padėjo, taip pakeitė jį.

Nebesvarstydamas jis atsistojo ir užvožė klavesino dangtį.

Paskui suradęs miegamajame Gvido plunksną parašė mokytojui laiškelį pirmame partitūros puslapyje:

„Aš negaliu vaidinti moteriškų vaidmenų ir niekada neįstengsiu, tad jei neperrašysi man šios partitūros, aš apskritai nedalyvausiu pasirodym e

Atėjus Gvidui jis, žinoma, būtų paprašęs žodžiu, jei tik galėtų kalbėti. Beje, Tonijus puikiausiai suprato, jog visos diskusijos nieko neišspręs. Jis žinojo visus mokytojo argumentus. Kastratai visur vaidina moteriškus vaidmenis. Vadinasi, jis manąs sugebėsiąs išgyventi šiame pasaulyje vaidindamas tik vyrus? Ar suvokia, ką aukoja? Nejaugi mano visuomet turėsiąs pasirinkimo galimybę?

Taigi Tonijus tiesiog pakėlė akis ir tyliai pasakė:

— Gvidai, aš to nedarysiu.

Ir Gvidas išėjo iš kambario. Jis nuėjo prašyti maestro Kavalos leidimo perrašyti, visiškai perkurti paskutinį veiksmą.

Mokytojo nebuvo, rodos, ištisą valandą.

Visą šį laiką Tonijus jautė perdžiūvusioje gerklėje neįprastą sunkumą. Atrodė, jog apskritai negali dainuoti. Migloti prisiminimai apie kalną ir ten praleistą naktį nebeteikė nusiraminimo, jį kamavo baimė. Bijojo, jog susitaikymas su dabartiniu gyvenimu jį visiškai sunaikins. Buvimas paprastu, apgailėtinu padaru — tokiu, kokiu tik ir tegali būti kastratas — jam reiškė mirtį. Jis visuomet išliks tarsi perskeltas perpus. Skausmas nepasitrauks niekada. Skausmas ir pasitenkinimas, sumišę tarpusavyje, vienaip ar kitaip jį veiks, formuos, bet niekada vienas neišstums kito, ir atvirkščiai. Ramybės niekada nepatirs.

Jis nebuvo pasirengęs išvysti Gvidą tokį susirūpinusį. Maestro atsisėdo prie rašomojo stalo ir ilgai tylėjo. Paskui vargais negalais pratarė:

— Kavala davė gerąjį vaidmenį Benedetui, savo mokiniui. Sako, tu galėsiąs sudainuoti ariją, kurią parašiau Paolui. Ten, pabaigoje.

Tonijus norėjo pasakyti apgailestaująs ir suprantąs, kaip nuliūdino Gvidą.

— Čia tavo muzika, Gvidai, — tesumurmėjo vaikinas, — ir visi ją išgirs...

— Bet aš troškau, kad visi išgirstų, kaip tu ją dainuoji! Tu esi mano mokinys, ir aš norėjau, jog jie išgirstų tave! 11

Velykinis pastišas sulaukė sėkmės. Tonijus padėjo perkurti libretą, talkino ruošiant kostiumus ir kiekvienos repeticijos metu triūsė už scenos, kol iš nuovargio nebesilaikydavo ant kojų.

Salė buvo pilna. Gvidas pirmą kartą atliko savo kūrinį teatre, tad Tonijus šia proga nupirko jam naują peruką ir madingą burgundiško vyno spalvos brokato surdutą.

Gvidas perrašė jam tą dainą, paversdamas arija cantabile, pilna subtilaus švelnumo, idealiai tinkančia kylančiam Tonijaus meistriškumui.

Žengiant link rampos, Tonijui nepaprastai norėjosi, kad ankstesnis nesaugumo jausmas virstų maloniu jauduliu, aplink plevenančio grožio, virpančio laukimo ir akivaizdžios, patikimos jo paties balso jėgos suvokimu.

Prieš pradėdamas dainuoti, jis pamažu nuramino kvėpavimą. Jusdamas ypatingą arijos liūdesį, dainavo kaip galėdamas jausmingiau ir buvo visiškai tikras, jog sujaudins publiką iki ašarų.