Энн Райс - Kastratai

Jis stengėsi kalbėti kuo nerūpestingiau. Mostelėjęs ranka pro šalį einančiam padavėjui, paėmė nuo padėklo balto vyno taurę ir pakėlė prieš šviesą, tarsi pakerėtas skysčio teliūškavimo krištole.

— Pasakyk jai keletą komplimentų, Tonijau, ir galbūt ji nupieš tavo portretą, — tarė Pjeras. — O jei panorėsi, nutapys tave nuogą.

— Ką čia paistai! — šiurkščiai pertraukė Tonijus.

— Jinai tapo nuogus vyrus, — Pjeras nusijuokė, lyg jam labai patiktų erzinti Tonijų. — Aišku, angelų arba šventųjų pavidalu, bet apskritai drabužių jie vilki nedaug. Nueik, apžiūrėk piešinius grafienės koplyčioje, jei netiki. Ji ištapę visas sienas virš altoriaus.

— Bet jinai tokia jauna!

— Teisybė! — sušnibždėjo Pjeras ir plačiai nusišypsojo.

— O kuo ji vardu?

— Nežinau. Paklausk grafienės, jos pažįstamos. Bet kodėl tau neatkreipus dėmesio į kokią nors simpatišką vyresnę damą? Mergužėlės visuomet sukelia tiek problemų...

— Et, visa tai niekai, — staigiai nutraukė jį Tonijus.

Dailininkė. Ištapę koplyčios sienas! Jis jautėsi priblokštas. Naujiena jį sujaudino, suteikė šiai merginai naujo vidinio žavesio, ir netikėtai lengvas išorinis jos nerūpestingumas pasirodė dar labiau viliojantis. Ji tarytum buvo susitelkusi į šį tą reikšmingesnio nei savas žavesys bei būtinybė jį pabrėžti. Bet ji tokia graži! Įdomu, ar Venecijos dailininkė Rozalba buvo tokia pat nuostabi? O jei taip, dėl ko ji tapė? Apskritai visa tai paistalai! Koks jam skirtumas, net jei ji pati geriausia tapytoja Italijoje?! Tačiau Tonijui svaigo galva, vos tik įsivaizduodavo merginą, laikančią rankoje teptuką.

Pjeras ūmai jam pasirodė toks pažeidžiamas. Tonijus pažvelgė į jį tarytum pirmą kartą. Vaikinas tik dabar pradėjo suvokti pašnekovo žodžių prasmę. Šis klausimas Džiovaniui turėjo lemiamą reikšmę. Nuo šito sprendimo priklausė tolimesnis dainininko gyvenimas, tad Pjeras nusprendė pasikviesti į pagalbą Tonijų. Kodėl būtent jį, Tonijui taip ir liko mįslė, nors jau ne pirmą kartą kiti į vaikiną kreipėsi.

— Tonijau, jeigu tu su juo pasikalbėsi, jis padarys taip, kaip tu pasakysi, — garsiai ištarė šią mintį Pjeras. — Mano manymu, Džiovanis turi važiuoti į Romą, bet jis manęs nepaklausys. Jeigu jis pamėgins stoti operon, jo lauks nusivylimas ir pažeminimas.

Tonijus linktelėjo.

— Gerai, Pjerai. Aš su juo pasikalbėsiu.

Šokiai baigėsi. Šviesiaplaukė kažkur dingo. O paskui Tonijus iš tolo pamatė ją einančią link durų, vėl įsikibusią į parankę senajam ponui, ir pajuto stiprų apgailestavimą. Žinoma, ji vilkėjo ne ankstesniąją violetinę suknelę, o kitą, panašios spalvos, plačiais sijonais, surauktais bei papuoštais mažomis gėlytėmis. „Tikriausiai jai patinka ši spalva...“

Bet Džiovanis? Ką pasakyti jam? Pamėgins pakreipti pokalbį taip, kad Džiovanis pats atsakytų į klausimą, ką jam daryti, ir tuomet įkalbės jį elgtis taip, kaip pats nusprendė.

Tonijui nerimą kėlė užkrauta atsakomybė. Bet kartu buvo malonu, kad kiti pripažino jį lyderiu. Dabar daugelis bendravo su juo, ir ne tik kastratai. Ne per seniausiai studentas kompozitorius Morelas padovanojo jam neseniai sukurtos savo „Stabat Mater“ kopiją, užrašęs: „Galbūt kada nors tai sudainuosi.“ Dusyk pastaruoju metu Gvidas leido jam vesti pamoką jaunesniesiems mokiniams, kas jaunuoliui irgi patiko, juolab kai pamatė susižavėjimą ir pagarbą berniukų akyse.

„Apie ką čia aš galvojau? Lyg ir apie koplyčią... Apie grafienės koplyčią! Kur ji yra?“ Vynas gerokai trinktelėjo jam į galvą. Grafienė lyg tyčia kažkur dingo. Aišku, kiekvienas tarnas galėjo jam parodyti, kur koplyčia. „Ir Gvidas tikriausiai žino. O kur Gvidas?“ Bet jis jautė, kad nederėtų klausti mokytojo.

— Aš gėdingai pasigėriau, — sušnibždėjo ir žvelgdamas į savo atspindį taurėje pridūrė: — Tu — savo motinos sūnus!

Rodos, liko vienas ištuštėjusioje salėje. Suprato, jog nepakenktų prigulti. Bet vis tiek, kai prisiartino tarnas, nešinas vėsaus balto vyno taure, Tonijus ją ištuštino, o paskui palietęs tarno rankovę paklausė:

— Kur čia yra koplyčia? Ar ji atvira svečiams?

Jis prisiminė, kad degdamas nekantrumu užlipo paskui tą žmogų plačiais centriniais laiptais, o paskui ėjo ilgu koridoriumi iki dvivėrių durų. Tarnas pakėlė žvakę prie žvakidės, o tada Tonijus liko vienas blankiai apšviestoje patalpoje.

Gražioje koplyčioje puikavosi daugybė nuostabių smulkių detalių. Visur tviskėjo neapoliečių pamėgtas auksas, išgraviruotos arkos ir kolonos su kaneliūromis, mirguliuojančios arabeskos palei langus bei lubas. Gyvus žmones primenančios statulos buvo aptaisytos tikru atlasu bei aksomu, o altoriaus užtiesalas nusagstytas brangakmeniais.

Tonijus tylėdamas patraukė tarp suolų, atsiklaupė ant aksominės pagalvėlės prie tvorelės ir suglaudė delnus, lyg ketindamas melstis.

Viršum jo blausioje šviesoje virpčiojo sienų piešiniai, ir atrodė absoliučiai neįtikėtina, kad toji mergina nutapė tokias didžiules bei nuostabias figūras: mergelę Mariją, kylančią į dangų, angelus išlenktais sparnais, žilagalvius šventuosius.

Tvirtos, galingos figūros buvo sklidinos gyvybės, žvelgiant į jas Tonijų užplūdo meilė merginai dailininkei, įsivaizdavo atsidūręs šalia jos ir negarsaus, karšto pašnekesio įkarštyje įstengė išgirsti, pagaliau išgirsti jos balsą. Ak, jei jam pavyktų kaip nors prisiartinti prie jos šokių metu, iš tiesų išgirstų merginos balsą, kai toji ką nors pasakytų savo partneriui! Tamsūs mergelės Marijos plaukai viršum jo galvos bangomis krito madonai ant pečių, jos veido ovalas buvo nepriekaištingas, blakstienos šiek tiek nuleistos. Nejaugi šituos piešinius tikrai nutapė tokia jauna dailininkė? Jam ūmai pasirodė, jog tokia užduotis per sunki bet kokiam meistrui. Jis užsimerkė. Nuleido galvą ant dešinės rankos.

Užplūdusių emocijų srautas jį išgąsdino. Ūmai pasijuto nelaimingas, iškilo poreikis pasiaiškinti Gvidui, kodėl čionai atėjo.

— Aš myliu tik tave, — sukuždėjo.

Nusilpęs nuo vyno, galutinai sugniuždytas, Tonijus nukiūtino nuo altoriaus durų link.

Jeigu nebūtų aptikęs kažkokios kušetės mažoje svetainėje viršuje, jam būtų buvę visai riesta.

Tonijus atsigulė ant kušetės ir užsimerkė. Aiškiai išgirdo motinos balsą: „Man derėjo pabėgti su operos teatru.“ Ir užmigo.

Kai nubudo, buvo tylu. Kviestinė vakarienė, aišku, jau seniai pasibaigė. Skubiai pakilęs, Tonijus pasuko link laiptų. Gvidas tikriausiai įtūžęs. Gal netgi išvažiavo namo vienas.

Didžiulėse salėse apačioje sukiojosi vos keletas svečių, visur vaikštinėjo tarnai ir krovė ant sidabrinių padėklų taures bei servetėles. Ore kvepėjo tabaku, o vienišas žmogus prie klavesino, mėgėjas, grojo aistringą melodiją.

Trys likę smuikininkai plepėjo tarpusavyje. Pastebėjęs tarp jų Frančeską, Tonijus pasileido laiptais žemyn.

— Ar nematei Gvido? — paklausė. — Gal jis išvažiavo namo?

Frančeskas, turėjęs groti beveik visą naktį, gerokai pavargo ir pirmą akimirką, rodos, nesuprato klausimo.

— Jis tikriausiai ant manęs pyksta, Frančeskai. Aš užmigau. Ko gero, maestro manęs ieškojo, — paaiškino Tonijus.

Ir tuomet Frančeskas nusišypsojo.

— Jis ant tavęs nepyks, — keistai, konfidencialiai sušnibždėjo.

Paskui atsargiai paguldė smuiką į dėklą ir užvožęs dangtį atsistojo. Bet pamatęs nieko nesuprantančio Tonijaus žvilgsnį vėl nusišypsojo bei reikšmingai pažvelgė į laiptus, vedančius į antrą aukštą.