Энн Райс - Kastratai

Jau apie vidurnaktį atvyko jaunas Sicilijos didikas ir pranešė jam, kad toskanietis susirinko daiktus bei išvyko iš miesto. Tamsiame jaunuolio veide atsispindėjo panieka toskaniečiui, tačiau jis nekomentavo savo pranešimo. Matėsi, kad vyrukas ne itin smagiai jaučiasi rūsčioje konservatorijos svetainės aplinkoje, kur Tonijus jį priėmė. Bet svečias kiek padvejojęs paklausė Tonijaus, ar šis nesutiktų artimiausiu metu su juo pamedžioti. Girdi, jis ir jo bičiuliai, reguliariai vykstantys į kalnus, džiaugtųsi, jei senjoras Treskis prie jų prisijungtų. Tonijus padėkojo už kvietimą, bet teigiamo atsakymo neištarė.

O vos po keleto dienų Tonijus su Gvidu patys išvyko į kalnus, pietų pusėn.

Oras buvo švelnus ir šiltas. Juodu nusprendė aplankyti kurį nors mažą pakrantės miestelį, besišliejantį prie šlaitų, kylančių viršum mėlynos jūros, panašios į nepriekaištingą veidrodinį dangaus atspindį.

Po paprastų kaimiškų pietų mažoje kaimo aikštėje jie pasikvietė gatvės dainininkų būrelį, skurdžiai apsitaisiusių, bet kupinų aistros, ir šie sudainavo jiems daug barbariškų, išmoningų melodijų, kurių nesiryžtų atlikti nė vienas profesionalus muzikantas.

Naktį juodu praleido nakvynės namuose, šiaudiniame guolyje, prie lango, pro kurį dirsčiojo žvaigždės.

Auštant Tonijus išėjo į lauką ir patraukė link senos graikų šventyklos, dunksančios vidury pievos, kurią išmargino pirmieji pavasario žiedai.

Iš daugumos kolonų beliko tik marmuriniai pagrindai, išsibarstę tarp žolių, bet keturios kolonos, smingančios tiesiai į dangų, dar tebestovėjo.

Pamatė Tonijus ir šventyklos grindis. Apėjo palei akmenų nuolaužas, paskui atsigulė ant jaunos žolės, besikalančios iš visų spragų bei plyšelių. Žvelgdamas tiesiai į akinantį šviesos srautą galvojo apie tai, jog niekada gyvenime nepatyrė tokios ramybės, kokią pažino pastaraisiais metais.

Kur bepažvelgtų, atrodė, kad pasaulis trapus ir pilnas nesudrumsto grožio. Jame nebuvo grėsmingo paslaptingumo. Nebuvo kasdien kamuojančios įtampos.

Tonijui ramybės teikė meilė Gvidui, meilė Paolui, visiems tiems, kurie tapo jo naujaisiais draugais, beveik broliais, ir gyveno su juo po vienu stogu, berniukams, kurie kartu dirbo, mokėsi, ilsėjosi, repetavo bei dalyvavo spektakliuose.

Bet tamsa buvo šalia.

Ji visuomet išlikdavo šalia, laukdama čia Katrinos laiško, čia kvailo berniūkščio iš Toskanos įžeidimo. Vis dėlto Tonijui taip ilgai pavyko neįsileisti jos į savo gyvenimą!

Dabar jis stebėjosi, kaip galėjo apskritai tikėtis išlaikyti savyje neapykantą ir keršto jausmą tol, kol Karlas susilauks daug vaikų. Kaip tik tuomet jis ketino sugrįžti bei apmokėti seną sąskaitą.

Nejaugi jis jau taip ištižo, jog užmišo patirtą blogį, užmiršo pasaulį, kuris jį išstūmė iš savęs, ir taip lengvai pasidavė tam keistam neapolietiškam gyvenimui, dabar jam atrodančiam realesniam už pažintąjį Venecijoje. O nenoras žudyti toskanietį? Ar čia silpnybė? Ar atvirkščiai, jis tapo išmintingesnis ir tobulesnis?

Tonijus ūmai nepaprastai išsigando, jog jam niekada neteks šito sužinoti.

Dabar jam apskritai atrodė nerealus gyvenimas Venecijoje, ten regėtas rūkas, tarsi pagrobęs iš nejudrių kanalų švino spalvą, siauros gatvelės, namų sienos, kurios bemaž susiglaudžia virš galvos, tarsi norėtų šiais spąstais sugauti žvaigždes.

Sidabriniai kupolai, apskritos arkos, mozaikos, žėrinčios net per lietų — kas tai buvo?

Užsimerkęs jis pamėgino prisiminti motiną. Pasistengė išgirsti jos balsą, pamatyti, kaip ji šokdama sukasi ant dulkėtų grindų. Nejaugi kadaise jo gyvenime buvo diena, kai pamatęs ją prie lango prislinko iš už nugaros apsipylęs ašaromis? Ji dainavo kažkokią gatvės dainelę. Gal galvojo apie Stambulą? Jis ištiesė į ją ranką. Jinai atsisuko ir trenkė jam. Jis pasijuto krentąs...

Nejaugi šitaip kažkada buvo?

Netikėtai jis atsistojo tarp žolių. Aplinkui žaliavo pieva. Atokiau, tarp daugybės žiedų, pasklidusių po nuostabų bekraštį lauką, šmėžavo tamsi Gvido figūra. Jis stovėjo nejudėdamas, palenkęs galvą į šalį, tarsi klausydamasis paukščių giesmės tolumoje, o galbūt tylos aplinkui.

— Karlai, — sušnibždėjo Tonijus. — Karlai!

Tarsi negalėtų išeiti iš čia, kol neįsitikins, jog tėvas kažkur netoliese. O paskui užmerks akis, atgręžtas į švelnią saulę, begalinius laukus bei miestą tolumoje, kurį taip puikiai pažįsta, tada patrauks į priekį, tykindamas kaip šuoliui besiruošianti katė, užklups jį kokioje nors tamsioje netikėtoje vietoje, ir pamatys siaubą jo veide.

„Bet, Viešpatie, nežinia ką atiduočiau, kad galėčiau išgyventi bent dieną, tik vieną dieną, aplenktas šios taurės!“ 13

Praslinkus dar šešiems mėnesiams, Tonijus gavo laišką iš pačios Marianos, pranešančios apie antrojo sūnaus gimimą.

Pasijuto toks sukrėstas, pamatęs šį laišką, jog nešiojosi jį visą dieną ir atplėšė tik atsidūręs vienas jūros pakrantėje.

Atrodė, tarytum pro bangų ošimą girdi jos balsą — kerintį, pavojingą kaip sirenos kauksmas.

„Nebūna nė valandos, kad apie tave negalvočiau, nejausčiau skausmo dėl tavęs, nekaltinčiau savęs dėl skuboto, siaubingo tavo poelgio. Tu man nesi žuvęs, kad ir kaip būtum tuo tikras, kad ir koks beprotiškas bei piktas tavasis kelias.

Prieš savaitę šiuose namuose šviesą išvydo tavo jaunėlis broliukas, Marčelas Antonijus Tresksis. Tačiau nė vienas kūdikis neužims tavosios vietos mano širdyje.“

Vos po keleto dienų Tonijui reikėjo atlikti pagrindinę partiją operoje, kurią nuo pradžios iki galo sukūrė Gvidas konservatorijos scenai. Ir jis žinojo, kad negalės dainuoti, jei neužmirš šito laiško.

Artinantis spektakliui, vis labiau vargino save repeticijomis. Premjeros vakarą negalvojo apie nieką daugiau, išskyrus muziką. Jis tebuvo tik Tonijus Treskis, konservatorijos studentas, o dar — Gvido meilužis, ir tik aistringos meilės glamonės galėjo nuslopinti ovacijų aidą.

Bet vėliau, po šio mažo triumfo, be paliovos galvojo apie motiną, nors iš jo meilės jai, jos grožio bei retų švelnumo minučių prisiminimų nedaug kas teliko.

Ji dabar buvo Karlo žmona. Priklausė Karlui. Bet kaip ji galėjo po visko, kas įvyko, pasitikėti tuo žmogumi? O juk pasitikėjo, dėl to nekilo nė menkiausios abejonės.

Ir nors apmaudas jį beveik apakino, Tonijus, suprantama, žinojo atsakymą į šį klausimą. Ji patikėjo Karlu todėl, kad gyventų toliau, kad pabėgtų iš tuščio savo kambario ir tuščios lovos. Kas liko tuose namuose, jei ne Karlas?

Kartais, kai šios mintys bemaž be paliovos sukdavos galvoje, jis negalėdavo neprisiminti motinos kančių, vienatvės ir žiaurumo protrūkių, kurie net dabar, praėjus daugeliui metų, priversdavo pašiurpti odą.

Įkalinta moterų vienuolyne, ji būtų mirusi, Tonijus tuo neabejojo, o jo brolis, galingas gudrusis brolis, jo nuskriaustas, doras, užsispyręs brolis būtų vedęs kitą.

Ne, jai teko nepakeliamas pasirinkimas, o gyventi su vyru be meilės jai buvo taip pat sunku, kaip ir vienuolyno celėje. Jai būtinai reikėjo vyro meilės, jo apsaugos bei pavardės. Tačiau ką jai suteikė pavardė ir saugumas praeityje?

— O aš vėl pasmerksiu ją vienatvei, — sumurmėjo Tonijus. — Nusiųsiu atgal į vienuolyną...

Ir sūnus vėl prisiminė motiną po juodu našlės šydu.

Šis vaizdas jam buvo realus — labiau realus nei vaikų krikštynų scenos arba nebepažįstami namai, kuriuos vaizduotėje sukurdavo šie laiškai.

Atsisukusi į jį, motina plūdosi. Sugniaužusi kumščius žarstė prakeiksmus. Jis girdėjo, kaip iš už daugelio metų bei mylių, iš už miglotos įsivaizduojamos ateities vizijos, ji šaukia: „Aš bejėgė!“, ir jo pyktis neišvengiamai nuplaukdavo kažkur į šoną, nepaliesdavo jos, taigi ji pavirsdavo šešėliu, galinčiu paveikti jo ateitį ne daugiau, negu veikė praeitį. Jinai jam žuvusi, iš tiesų žuvusi. Tačiau Tonijaus akys nuolat apsiblausdavo, kai galvodavo apie ją, vaikinas staigiai nusisukdavo besidaužančia širdimi, kasdien bažnyčioje sutikdamas juodai apsitaisiusias moteris, senyvas ir jaunas našles, kurios uždegdavo žvakes, klūpodavo priešais altorių, it juodi šešėliai slinkdavo gatvėmis, lydimos senų tarnaičių.