Энн Райс - Kastratai

Tonijus palinko į priekį, tarsi mėgindamas išgirsti neištartus žodžius. Frančeskas vėl akimis parodė į viršų.

— Jis su grafiene, — šnipštelėjo galų gale. — Taigi lauk.

Kurį laiką Tonijus tiesiog žiūrėjo į Frančeską. Žiūrėjo, kaip šis susirenka natas, kaip atsisveikina su kitais. Kaip išeina.

Likęs vienas ant didžiulės tuščios salės slenksčio, vaikinas tarytum iš naujo išgyveno trumpą pokalbį ir jo veikiamas lėtai prisiartino prie laiptų.

Ir tarė sau: „Tai netiesa. Kokie niekai. Tikriausiai aš neteisingai supratau.“

Aišku, Frančeskas negalėjo žinoti, kad juodu su Gvidu — meilužiai. Niekas to nežinojo.

Bet atsidūręs ilgo antro aukšto koridoriaus pradžioje Tonijus pajuto drebulį.

Atsirėmė į sieną. Galva apsvaigo, ir netikėtai apėmė noras atsidurti kur nors kitoje vietoje, kuo toliau nuo čia. Tačiau vis tiek stovėjo nejudėdamas.

Laukti teko neilgai.

Kitame koridoriaus gale atsivėrė durys, ir ant gėlėto kilimo plūstelėjusios šviesos sraute pasirodė grafienė su Gvidu. Putli nedidukė grafienė tebevilkėjo įmantrią balinę suknelę, bet dabar tamsūs plaukai laisvai krito ant pečių. Gvidas, švelniai atsisukęs į ją, pabučiavo bei nusilenkė.

Judviejų siluetai aiškiai matėsi prieblandoje. Grafienė dingo, kartu su ja išnyko ir šviesa. O Gvidas patraukė laiptų pusėn.

Tonijus nebyliai žvelgė į artėjantį neryškų siluetą.

Kai pamatė mokytojo miną ir judviejų akys susitiko, vaikinui nebeliko nė menkiausios abejonės. 12

Jis verkė. Verkė pasikūkčiodamas kaip vaikas, neįstengdamas susitaikyti su tuo, kas vyksta. Gvidas jį apgavo. Gvidas sąmoningai jį įskaudino. Ir jeigu iš pradžių pasakė mokytojui daug piktų žodžių, tokiu būdu tik paniškai, beviltiškai mėgino nuslėpti šio siaubingo momento skausmą.

O dabar Gvidas kalbėjo su juo įprastu šaltu, bejausmiu balsu nieko neaiškindamas! O ko jis, tiesą sakant, tikėjosi? Atsiprašymų ar net melo? Bet mokytojas sakė perspėjęs jį, kad susitikinės su moterimis tada ir ten, kur pasitaikys proga. Ir kad tokie susitikimai neturi nieko bendro su juodu siejančia meile.

— O-o, kaip tu mane apkvailinai! — sušnibždėjo Tonijus. Mintys pynėsi, jis nebegalėjo išdėstyti kaltinimų eilės tvarka.

— Kaip suprasti: apkvailinau? Manai, aš tavęs nemyliu? Tonijau, tu — mano gyvenimas!

Tačiau Gvidas neatsiprašinėjo, neatgailavo. Nežadėjo nutraukti santykių su grafiene. Tik kartojo savo žemu balsu tuos pačius žodžius.

— Ar tai nutiko tik šiąnakt, ar jau buvo ne kartą? Ak, jau buvo ne kartą.

Gvidas neatsakinėjo. Stovėjo tylėdamas, sukryžiavęs rankas ant krūtinės ir žvelgdamas į Tonijų taip, lyg tyčia nuo jo atsiribotų bei nesuprastų, kokį skausmą jam sukėlė.

— Kiek laiko visa tai tęsiasi? Kada prasidėjo? — šaukė Tonijus. — Kada tau manęs pasidarė negana?

— Negana? Tu man — visas pasaulis, — švelniai paprieštaravo Gvidas.

— Bet juk tu jos nemesi...

Gvidas neatsakė.

Toliau kalbėtis buvo beprasmiška. Tonijus žinojo sulauksiąs tų pačių atsakymų; jis sustingo suvokdamas, jog po kojomis vėl gali atsiverti bedugnė, vėl gali užplūsti neviltis, nublokšdama į ankstesnes kančias. Skausmas atrodė nepakeliamas. Skausmas tvinkčiojo kiekvienoje jo esybės ląstelėje. Mažas jo susikurtas pasaulėlis susiūbavo ir, rodės, tuoj nugrius. Ir nesvarbu, kad kadaise pažino dar didesnį skausmą. Anas skausmas dabar atrodė nerealus, o tikruoju tapo šitas, dabartinis.

Jis norėjo atsistoti, išeiti, kad daugiau nebematytų nei Gvido, nei grafienės, apskritai nieko.

— Aš tave mylėjau, — sukuždėjo. — Man neegzistavo niekas daugiau, tiktai tu. Niekada neturėjau nieko kito.

— Tu myli mane ir dabar, ir aš neturiu nieko kito, tik tave, — atsakė Gvidas. — Tu žinai.

— Nebekalbėk daugiau. Gana. Kuo daugiau kalbi, tuo blogiau. Viskas baigta.

Bet dar nespėjęs ištarti šių žodžių Tonijus suprato, kad Gvidas artinasi jo pusėn.

Ir vos tik pagalvojo, jog neabejotinai trenks šiam žmogui, nejučia atsisuko į jį. Atrodo, tokios būklės jis negalėjo priešintis. Taigi tik pats Gvidas galėjo jį apsaugoti nuo Gvido žiaurumo. Ir kai mokytojas vėl sukuždėjo: „Tu — mano gyvenimas“, jo balse nuskambėjo tokia kančia ir tokia aistra, jog Tonijus tuojau pat jam atsidavė.

Gvidas bučiavo jį lėtai, pasimėgaudamas. Aistra ritosi bangomis, čia pakylėdama Tonijų į aukštybes, čia šiek tiek aprimdama, bet tik prieš naują pakilimą.

Kai viskas buvo baigta ir juodu gulėjo susiglaudę, susipynę rankomis bei kojomis, Tonijus šnipštelėjo Gvidui į ausį:

— Paaiškink man, kaip visa tai suprasti. Kaip tu galėjai taip stipriai mane įskaudinti ir nieko nepajusti? Aš nė už ką pasaulyje nesuteikčiau tau tokio skausmo, prisiekiu.

Jam pasirodė tamsoje, kad Gvidas nusišypsojo. Bet ne kreivu šypsniu, ne. Veikiau šioje šypsenoje slypėjo liūdesys, o jo atodūsyje — kadaise patirtų išgyvenimų sunkumas.

Jis apkabino Tonijų kažkaip įnirtingai: prisispaudė taip stipriai, lyg kas ketintų vaikiną atimti.

— Ateis metas, mano gražuoli, ir tu tą padarysi, — ištarė maestro. — O kol kas rodyk man savo kilnų dosnumą.

Tonijui lipte lipo akys. Nepaisant valios pastangų, jis užmigo. Norėjo paprieštarauti Gvidui, bet atrodė, tarsi pražiopsojo reikšmingą mįslės dalį, nors ir spėjo pamatyti, kokia toji sudėtinga. Širdyje kirbėjo baimės, kurių negalėjo apibūdinti, bet žinojo, kad šią akimirką Gvidas jį myli, o jis myli Gvidą, tačiau jeigu pamėgins apčiuopti prarastą galvosūkio dalį, vėl pasijus be galo nelaimingas.

Jis susitaikė su esama padėtim. Jausdamas, jog yra bejėgis ką nors pakeisti, susitaikė. Artimiausios dienos parodė jį pasielgus išmintingai: Gvidas dabar priklausė jam dar labiau nei anksčiau.

Tačiau vieną karčią pamoką Tonijus išmoko: ne Gvidas sulaikė jį nuo pažinties su šviesiaplauke mergina. Jos paveikslai tarytum šaipydamiesi iškildavo atmintyje. Jis jautė kaltę dėl to, kad tąnakt nuėjo į koplyčią, mat dabar žinojo, jog galėtų prie jos prisiartinti nieko neaiškindamas Gvidui, tačiau neišdrįso to padaryti, ir kaskart, kai susidurdavo su ja, tik nesmagiai tylėdavo ir jausdavosi klaikiai nelaimingas.

Bet artimiausiais mėnesiais meilė Gvidui jį užpildydavo ir nuramindavo širdį. Beje, kartais kamuodavo mintis, kad Gvidas dar turi ir grafienę. Tačiau maestro jam buvo švelnesnis nei anksčiau, galbūt todėl, kad pats pagaliau sulaukė pripažinimo kaip kompozitorius, o juk taip ilgai šito siekė.

Kai vėl prasidėjo šiltieji metų mėnesiai, o kartu ir šventės bei eisenos — ir periodiški pasivaikščiojimai su Paolu po vaizdingas apylinkes — tapo aišku, kad Gvidas pasidarė ypač populiarus.

Jam buvo patikėti geriausi studentai kompozitoriai, naujokėliai atimti, o su Tonijumi, dabar laikomu mokytojo sukurta žvaigžde, bei Paolu, galinčiu nustebinti kiekvieną, dabar jis pritraukdavo daugiau puikių dainininkų, nei galėjo pritraukti.

Mokyklos teatras bemaž atiteko jo žinion, ir, nors maestro negailestingai visus varinėjo, Tonijus vis labiau gėrėjosi mokytoju, besipuošiančiu naujais kostiumais, pirktais už Tonijaus pinigus.

Įgijęs autoritetą, Gvidas suminkštėjo. Dabar jis kur kas rečiau pykdavo. O jo valdingumas buvo toks natūralus, jog Tonijui stiprų slaptą pasitenkinimą suteikdavo vien mokytojo rankų prisilietimas.

Maestro Kavala prašė Gvido pernelyg nespausti Tonijaus. Vis dėlto tikras Gvido darbas su juo prasidėjo tik nuo to momento, kai mokinys ėmė rodytis scenoje.

Rampos šviesoje Gvidas geriau pastebėdavo Tonijaus silpnybes bei stipriąsias pusės. Ir nors maestro be gailesčio kamavo geriausią savo mokinį pratimais bei parašė jam daugybę įvairių arijų, tik liūdesio ir švelnių jausmų sklidinos arijos cantabile dėka jis suprato, kuo Tonijus iš tiesų ypatingas. Benedetui puikiai pavykdavo triukai. Jis galėjo virtuoziškai įveikti aukštas natas, o paskui stulbinamai lengvai pereiti į kontralto diapazoną. Klausydamasi jo, publika aikčiojo, bet tasai dainininkas neįstengdavo jos pravirkdyti.