Энн Райс - Kastratai

Dabar jį užgriuvo daugybė pakvietimų padainuoti privačių vakarienių arba koncertų metu. Sykį net apsilankė tos senyvos markizės namuose, kurią sutiko pirmą kartą atvykęs į grafienės Lamberti rūmus.

Bet po kurio laiko pradėjo atsisakinėti visų pakvietimų.

Gvidas, be abejo, niršo.

— Reikia, kad žmonės tave girdėtų! — įtikinėjo jis. — Reikia, jog tave matytų ir girdėtų įtakingiausiuose namuose. Tonijau, apie tave turi išgirsti užsieniečiai, kaip tu nesupranti!

— Jie gali apie mane išgirsti ir ateiti manęs pasiklausyti čionai, — gūžtelėjo pečiais Tonijus. — Tu per daug iš manęs reikalauji! — karštai šūktelėjo vaikinas. — Be to, maestro nuolat skundžiasi, kad studentai per daug laiko praleidžia mieste, daug geria...

— Ak, liaukis! — piktai nutraukė Gvidas.

Šiaip ar taip, konservatorija tapo vienintele vieta, kur dabar pasirodydavo Tonijus.

Jis vis daugiau laiko praleisdavo klasėse — išskyrus tas valandas, kai mokėsi fechtavimo — ir niekada nepriimdavo jaunuolių kvietimo kartu išgerti ar pamedžioti.

Jis vis visur sutikdavo šviesiaplaukę dailininkę. Sykį ji pasirodė pranciškonų bažnyčioje, kur jis atėjo su kitais studentais atlikti įprastų giesmių. Kitą kartą pamatė ją švento Karlo teatre: prašmatniai apsitaisiusi sėdėjo grafienės ložėje, neatitraukdama akių žiūrėjo į sceną ir visą laiką atrodė pasinėrusi į muziką.

Be to, ji ateidavo į kiekvieną jo pasirodymą konservatorijoje.

Kartais jis grįždavo į grafienės namus vedinas vienintelio tikslo, nors niekada sau to nepripažindavo. Jis eidavo į koplyčią ir žiūrėdavo į subtilias tamsių atspalvių freskas, pailgą mergelės Marijos veidą, angelus galingais sparnais bei raumeningus šventuosius. Ateidavo visuomet vėlyvu metu, išgėręs šiek tiek daugiau vyno, nei derėtų. O sutikęs dailininkę puotos salėje žiūrėdavo į ją atvirai ir ilgai, tad jos šeima neabejotinai turėjo palaikyti tokį įžūlumą įžeidimu.

Tačiau taip niekada nenutikdavo.

Bet labiausiai jį įtraukdavo konservatorijos gyvenimas, ir niekas negalėjo iš tiesų sutrikdyti jo dienotvarkės bei kasdieninės laimės, išskyrus Katrinos laiškus, kurie, nepaisant retų jo paties atsakymų, tapo vis atviresni ir atviresni.

Šie laiškai, iš ambasados visuomet atgabenami to paties jauno venecijiečio, buvo aiškiai skirti skaitymui vienumoje.

Katrina irgi pranešė apie antrojo Marianos vaiko gimimą ir paprastai pridūrė, jog šis kūdikis, kaip ir pirmasis, yra sveikas.

„Tačiau ne santuokoje gimusių vaikų tavo brolis turi kur kas daugiau nei santuokinių, bent jau taip aš girdėjau, ir, atrodo, net stulbinantys jo pasiekimai Senate bei tarybose negali sutrukdyti nuolat mėgautis dailiąja lytimi.

Bet tavo motiną jis dievina, dėl to gali nė trupučio nesijaudinti.

Visus žavi jo energija, jėga ir sugebėjimas triūsti nuo aušros iki vidurnakčio. O tiems, kas susižavėjimą išsako garsiai, jis tuojau pat atsako, esą patirta tremtis ir nelaimės išmokiusios vertinti gyvenimą.

Žinoma, vos paminėjus brolį Tonijų, Karlui iš akių bemaž ištrykšta ašaros. Ak, koks jis laimingas girdėdamas, kad tau gerai sekasi ten, pietuose, vis dėlto jis labai susirūpinęs klausosi naujienų apie tavo dainavimą ir fechtavimo laimėjimus.

„Scena? — klausia jis manęs. — Manai, jis iš tiesų galėtų žengti ant scenos?“ Prisipažino man įsivaizduojąs tave tokį kaip tavo senasis mokytojas, Alesandras.

Tuomet aš pastebėjau, girdi tu veikiau ketinąs tapti naujuoju Kafareliu. Kad būtum matęs jo miną!

„Tokiu atveju visi jo gailėsis! Tu tik pagalvok! Įsivaizduoji, — sako jis, — kaip jis jausis, jei visi nuolat primins apie jo gėdą!“

„O tos dvikovos! — kalba jis man. — Ką tu pasakysi apie visas tas dvikovas? Juk aš tenoriu, kad jis gyventų ramiai ir saugiai.“

„Tas tiesa, — tuomet pastebiu aš. — Tačiau nerasi saugesnės vietos už kapą.“ Jis sureaguoja dar emocionaliau ir išeina iš mano namų apsipylęs ašaromis.

Bet gana greitai sugrįžta, apsunkęs nuo vyno, išvargintas lošimų namų. Ir žvelgdamas į mane apsiblaususiu žvilgsniu apkaltina persekiojimo manija bei sako: „Taip, tu turi žinoti, aš dažnai galvoju apie tai, jog nelaimingam mano broliui Tonijui būtų buvę kur kas geriau, jei chirurgas būtų netyčia jį per daug sužalojęs, ir dabar jis jau skrajotų danguje.“

„Bet kodėl? — apstulbstu aš. — Kokius siaubingus dalykus čia kalbi! Kodėl? Juk jis klesti!“

„O jeigu jį kas nors papjaus idiotiškos dvikovos metu? — klausia Karlas. — Aš jaudinuosi dėl jo dieną naktį.“ Ir sako niekada neišsiųsiąs tau špagų, kurių prašei.

„Bet juk špagų galima nusipirkti bet kur!“ — pastebiu aš.

„Ak, mano brolis, mano mažasis broliukas! — šūkteli jis taip karštai, jog galėtų išspausti ašaras publikai. — Ar kas nors žino, ką aš iškentėjau!“ Ir tuojau pat nusisuka nuo manęs, tarsi negalėtų pasitikėti manim, pernelyg kvaila, nesugebančia užjausti taip begaliniai apgailestaujančio žmogaus.

Bet, atvirai sakant, Tonijau, prašau tavęs, būk atsargus ir išmintingas. Jeigu jis išgirs apie tavo fechtavimo laimėjimus, dar nuspręs turįs išsiųsti į Neapolį porą tuzinų bravų, kad tave saugotų. Manau, tokių žmonių draugija tave išties varžytų, gal net dusintų. Taigi, Tonijau, elkis apdairiai ir protingai.

O kalbant apie sceną, tavąjį balsą, nejaugi kas nors galėtų pavydėti Dievo tau suteiktos dovanos? Naktimis, gulėdama ant pagalvių, aš girdžiu tave dainuojantį. Nežinia, ar kada galėsiu tai išgirsti iš tiesų ir apkabinti tave bei parodyti, jog myliu tave dabar dar labiau negu visada. Tavo brolis kvailys, jei nemato tavęs laukiančios didžios ateities.“

Prieš sudegindamas šį laišką, kaip ir visus kitus, Tonijus ilgai jį nešiojosi.

Laiškas jį gerokai pralinksmino bei keistai pakerėjo; perskaičius jo neapykanta Karlui įsiliepsnojo dar stipriau.

Prieš akis aiškiai iškilo brolis, siurbčiojantis iš gyvenimo taurės, vadinamos Venecija. Kaip ryškiai jis regėjo Karlą, keliaujantį iš puotos į senato salę, o paskui į Ridotto, kurtizanės glėbin.

Tačiau visi švelnūs Katrinos perspėjimai nė kiek nepaveikė Tonijaus. Jis nė trupučio nepakeitė savo gyvenimo.

Ir toliau aktyviai lankė fechtavimo salę. O kai pasitaikydavo laisva minutė, tobulino tire savąjį šaudymo iš pistoleto meną. Likęs vienas kambaryje tiek atkakliai treniruodavosi valdyti durklą, kiek tik įmanoma reguliariai nesusmeigiant ašmenų į minkštą žmogaus kūną.

Bet jis žinojo, kad ne karingumas ir narsa vertė jį taip valdingai elgtis su Džakomu Lizaniu arba taip tobulinti įvairių ginklų valdymo meną.

Tiesiog jis nebegalėjo nuo aplinkinių nuslėpti, kas iš tiesų esąs.

Vis dažniau ir dažniau iš sutiktųjų akių suprasdavo: jie žino, kad jis — kastratas. O jaunųjų neapoliečių žvilgsniai bylojo apie pelnytą besąlyginę pastarųjų pagarbą.

O kalbant apie sceną, apie jo virsmą naujuoju Kafareliu, kaip kad kilniaširdiškai suformulavo Katrina, jis kartu ir norėjo, ir bijojo šito taip stipriai, jog kartais apimdavo neviltis, galutinai susipynus mintims.

Jį jau spėjo apsvaiginti ovacijos, grimas, gražių dekoracijų prabanga ir tos akimirkos, kai girdėdavo savo balsą, skambantį viršum kitų balsų, apraizgantį neapčiuopiama, galinga magija visus tuos, kas norėdavo jį išgirsti.

Tačiau tereikėdavo pagalvoti apie didžiuosius teatrus, ir širdyje užsimegzdavo keistai jaudinanti baimė.

„Du kūdikiai per dvejus metus!“

Kartais ši mintis iškildavo sąmonėje taip aiškiai ir nutvilkydavo taip skaudžiai, jog jis net sustodavo. Du vaikai, ir abu — sveiki sūnūs!