Энн Райс - Kastratai

Tuo metu ginčas tęsėsi.

— Penki šimtai dukatų, — ištarė Gvidas.

— Leisk man viską sutvarkyti, — paprašė kapelmeisteris.

Tonijus tyliai stumtelėjo duris ir pamatė, jog jie šnekasi su tuo pačiu tamsiaplaukiu senjoru Rudžerium. Pastebėjusi Tonijų, grafienė nuskubėjo prie jo.

— Eik į viršų, žavingasis vaikeli, — pasakė ji išeidama į koridorių ir uždarydama duris.

— Bet kas tasai žmogus? — sušnibždėjo jis.

— Nenoriu tau sakyti, kol viskas nesutvarkyta, — tarstelėjo namų šeimininkė. — Eime. 15

Trečią valandą nakties pusė svečių vis dar nesiskirstė.

— Mielas vaikeli, — kreipėsi grafienė, uždarydama duris, — senjoras Rudžerius visai atsitiktinai užsuko čia. Mes visi buvome tikri, jog žinodamas tu tikrai būtum atsisakęs dainuoti!

Keletą valandų Tonijui teko vienam laukti erdviame antro aukšto kambaryje, kurio langas žvelgė į judrią gatvę.

„Penki šimtai dukatų! — svarstė jis. — Didžiulis turtas. Tikriausiai vyksta kažkokios teatrinės derybos. Bet dėl ko?“

Pakaitomis apimdavo čia baimė, čia klaikus nusivylimas. Vis dėlto pats Kafarelis jam plojo! Ne, ko gero, jis tiesiog maloniai parodė pagarbą grafienei. Tonijus visai susipainiojo. Ką visa tai reiškė?

Privažiuodavo ir nuvažiuodavo ekipažai. Svečiai neskubėjo leistis iš priebučio, juokėsi, glėbesčiavosi. Mirguliuojančioje fakelų šviesoje ant priešais stovinčios bažnyčios laiptelių matėsi elgetų siluetai, kuriems šią nuostabią šiltą naktį nereikėjo ieškoti prieglobsčio, jie galėjo išsitiesti tiesiog mėnesienoje.

Tonijus pasitraukė nuo lango ir ėmė žingsniuoti po kambarį.

Ant židinio lentynėlės tiksėjo laikrodis. Iki aušros liko trys valandos. Jis dar nenusirengė; Gvidas tikrai ateis čionai.

O jeigu Gvidas lovoje su grafiene? Ne, šią naktį mokytojas negalėjo taip pasielgti. O ir grafienė žadėjo ateiti, kai „viskas susitvarkys“.

„Gali paaiškėti, jog viskas čia gryniausi niekai, — tvirtai tarė sau septynioliktą kartą. — Tasai Rudžerius tikriausiai kokio nors mažo teatrėlio Amalfėje ar kur nors kitur direktorius. Taigi jie nori nuvežti mane tenai ir surengti patikrinimą... Bet už penkis šimtus dukatų?“ Jis pakraipė galvą.

Tačiau kad ir kokį nerimą kėlė visi šie įvykiai, Tonijus negalėjo negalvoti apie šviesiaplaukę dailininkę. Jis dar neatsigavo po sukrėtimo, kurį sukėlė naujiena apie jos našlystę, tereikėjo bent akimirkai atitrūkti nuo minčių, ir prieš akis vėl iškildavo jinai juodos taftos gedulo suknele ir tasai paveikslų pilnas kambarys.

Jokių violetinių juostų, kaspinų. Ir dabar ji našlė. Toji spalva vienintelė jai tiko, išskyrus šviesų plaukų atspalvį. Ir dar dažų, kuriais piešė savo paveikslus. Tie paveikslai neabejotinai jos.

Kaip idiotiškai jis elgėsi — tik nerišliai mykė ir vėpsojo į ją. O juk daugybę sykių svajojo likti su ja akis į akį! Ir kai pagaliau taip nutiko, viską sugadino!

O gal visai galimas daiktas, kad iš kokio nors palaco kampelio jinai girdėjo jį dainuojant.

Ūmai Tonijus prisiminė jos paveikslus. Neįtikėtina, kad jinai juos nutapė! Bet juk pats matė dailininkę tarp tapybos darbų. Drobė priešais ją buvo milžiniška, jei tik prisimintų ten pavaizduotas figūras, galėtų sulyginti jas su kitomis.

Įstabu, kad ji visa tai sukūrė. Dabar Tonijus suprato, jog šviesiaplaukė dailininkė buvo ištekėjusi už to senyvo pono, kurį visuomet laikė jos tėvu, ir visą moters gyvenimą tarytum nušvietė nauja šviesa. Jis aiškiai prisiminė pirmąjį judviejų susitikimą, jos ašaras, gilią kančią, su kuria susidūrė — girtas, grubus ir kartu kankinamas šviesiaplaukės nepažįstamosios grožio bei jaunystės.

Ji buvo to senio žmona, o dabar tapo laisva.

Ir tapė ji ne tik mergeles bei angeliukus. Ji vaizdavo milžinus, miškus, siautėjančią jūrą.

Tonijus stovėjo tamsiame miegamajame ir klausėsi tolimo varpų skambesio, panašaus į tylų, liūdną aidą. Mažas išmargintas židinio laikrodis skubėjo.

Jis užsisagstę liemenę, pasitaisė surdutą ir patraukė link durų. Ko gero, visi jį užmiršo. Ir Gvidas, žinoma, drauge su grafiene. Namuose viešpatavo tyla.

Tačiau tolimoje laiptinėje degė ryški šviesa. Įtempęs ausis Tonijus išgirdo balsus. Apsisuko ir nuskubėjo galinių laiptų pusėn.

Naktis tebebuvo labai šilta. Nužengęs ant žolės, jis pamatė virš galvos pasklidusias įvairaus ryškumo žvaigždes. Kai kurios matėsi be galo ryškiai, atrodė bemaž geltonos ar net rožinės, o kitos panėšėjo tik į mažučius baltos šviesos taškelius. Dangumi plaukė debesys. Užvertęs galvą, jis nejučia susverdėjo: pasirodė, tarsi juda pats dangus arba apskritai visa žemė.

Šviesa tryško pro svetainės langą. Prigludęs prie stiklo, Tonijus pamatė, kad maestro Kavala vis dar neišėjęs. Gvidas kalbėjosi su senjoru Rudžerium, o senjoras Rudžerius, rodos, kažką aiškino, braižydamas pirštu ant tuščio stalo paviršiaus. Grafienė juos stebėjo.

Tonijus pasuko šalin. Nepaisant susijaudinimo, vaikinas suvokė, jog eiti vidun jam nedera.

Jis skubiai perėjo per sodą, bemaž bėgte pasileido pro rožių krūmus ir sulėtino žingsnį, artindamasis prie nuošalaus pastato, skendinčio tamsoje. Akimirkai mėnulis skaisčiai apšvietė žemę ir, kol debesys vėl jį uždengė, Tonijus spėjo pamatyti vis dar atdaras duris. Jis lėtai patraukė ton pusėn. Po kojomis šnarėjo žolė. Ar pasielgs neteisingai, jei įeis, kai viskas taip lengvabūdiškai atlapota? Tarė sau: „Aš tik pastovėsiu prie durų“.

Nedrąsiai ranka pasirėmęs į staktą pamatė paveikslus. Tamsa pasiglemžė spalvas, bet veidai liko ryškūs. Pamažu išryškėjo archangelo Mykolo pavidalas, o paskui baltos dar nebaigto kūrinio dalys. Tonijaus žingsniai garsiai aidėjo ant akmeninių grindų; lėtai atsisėdęs ant suolelio, stovinčio priešais drobę, jis pradėjo apžiūrinėti baltų figūrų grupę, susipynusių tamsių medžių masę vaizduojančiame fone.

Jis kraustėsi iš proto, negalėdamas pamatyti dailininkės ir kartu nerimavo įsiveržęs čionai prieš jos valią. Nenorėjo liesti jos teptukų, rūpestingai uždarytų dažų indelių arba audinio, kuris sulankstytas gulėjo šone. Tačiau šie daiktai jį traukė. Jis prisiminė, kaip mergina sėdėjo čia, vėl išgirdo jos balsą, įstabų tembrą, kiek neaiškius žodžius ir tik dabar suprato, jog ji kalbėjo su šiokiu tokiu akcentu.

Sekundę padvejojęs, paėmė nuo šalia stovinčio stalo degtukus ir užsidegė žvakę.

Įsižiebė žiburėlis. Kai liepsnelė įsidegė, kambarį užliejo lygi šviesa. Didžiulėje drobėje prie sienos išryškėjo spalvos. Paveiksle pasirodė besančios pavaizduotos sode šokančios nimfos — auksaplaukės, bemaž perregimais drabužiais, vos dengiančiais lanksčius kūnus, mažomis rankomis laikančios gėlių girliandas.

Šie darbai nė kiek nepanėšėjo į tyras, rūsčias freskas grafienės koplyčioje. Paveikslai atrodė kur kas gyvesni ir kartu dar meistriškiau nutapyti. „O kodėl gi ne?“ — pagalvojo Tonijus. Juk ko tik pats neperpratau vokalo meno srityje per tuos trejus metus! Argi nenatūralu, kad ji savojoje irgi patobulėjo? Vis dėlto nimfų veiduose jis įžvelgė kažką, kas neabejotinai jas siejo su mergele Marija koplyčioje, kuria jisai taip žavėjosi. Jis negalėjo atplėšti akių nuo apnuogintų šokančių nimfų rankų bei kojų ir netgi šūktelėjo iš pasigėrėjimo, dėl ko pats susigėdo.

Dažai ant paveikslo dar buvo švieži, palietęs galėjo jį sugadinti. Bet Tonijus neketino liesti paveikslo. Pakako į jį žiūrėti ir žinoti, kad visa tai nutapė šviesiaplaukė moteris.