Энн Райс - Kastratai

— Nieko rimto, — tyliai atsiliepė Tonijus. — Galvoju apie tą patį, apie ką galvoja visi, išvykdami iš čia. — Pamatęs klausiamą maestro miną, Tonijus prisipažino: — Bijau patirti nesėkmę Romoje.

Ir nukreipė žvilgsnį į šalį, supratęs, jog pagudravo. Jį slėgė kur kas daugiau dalykų, susijusių su gyvenimu apskritai, su galimais gyvenimo pasiūlymais jam, su tuo, kaip stipriai šito troško, bei su noru daug ką užmiršti.

Prieš trejus metus pasižadėjo dainuosiąs tik savo malonumui. Kaip naiviai dabar skambėjo šis pažadas, koks atrodė kvailas.

Dabar jis ketino tapti geriausiu dainininku Italijoje. Norėjo, kad Gvidas parašytų geriausią žmonių kada nors girdėtą operą. Ir dar bijojo, baiminosi dėl jų abiejų ir negalėjo įveikti baimės. Klausė savęs, ar bijojo visuomet, nuo pat to momento, kai sužinojo, kas jam liko, ar baimė buvo tokia stipri, jog teko susigalvoti kitą, ne tokį aukštą gyvenimo tikslą?

Miglotai prisiminė ankstesnius ketinimus ir neapykantą, niūrias savo priesaikas.

Bet gyvenimas — nuostabūs spąstai; ir dabar mintys sukosi apie vienintelį dalyką — apie gyvenimą. Beprotiškai panoro atsidurti karietoje, pakeliui į Romą.

Pakilimo apimtas Gvidas ne itin domėjosi jo rūpesčiais bei jauduliu. Mokytojas dieną naktį rašė scenas naujajai operai. Jis nuolatos niurnėjo panosėje, o kartais, pakėlęs akis, žvelgdavo į Tonijų, ir šis pajusdavo juodu vienijančią baimę, sumišusią su maloniu jauduliu.

— Tu nepatirsi nesėkmės, — švelniai patikino maestro Kavala. — Aš tavęs neišleisčiau, jei nebūčiau tikras, jog tau pavyks.

Tonijus linktelėjo, neatitraukdamas akių nuo apžėlusios arkos. Daugelis, išties daugelis išvykdavo iš šių namų kupini vilčių, palaiminti maestro, o sugrįždavo paniurę ir pažeminti, lyg primušti šunys.

„Bet nejaugi bent vienas iš jų jautė pralaimėjimą taip, kaip mes jį jaučiame, — svarstė Tonijus, — mes, taip žeminti ir kankinti vardan sėkmės akimirkos?“ Jis jautėsi esąs vienas iš tų dainininkų, vis labiau suvokė savo priklausomybę brolijai tų, kurie, žinia, visuomet stovėjo jo pusėje.

Kai išgirdo maestro prisiartinant, pastebėjo, kad Kavala sunerimęs, liūdnas ir susimąstęs/tuomet Tonijaus mintys ūmai pakrypo kita linkme.

O jeigu jo laukia triumfas? O jeigu viskas klostysis taip, kaip jis fantazavo, ir publika stovėdama apipils jį ovacijomis? Tik sekundėlei įsivaizdavo, jog taip ir nutiks ir jis patirs nenuginčijamą pergalę, prieš akis išryškėjo kelias, kuris ims driektis nuo tos akimirkos, kelias, kurį galima vadinti pačiu gyvenimu.

Ir vos tik vaizduotėje išvydo šį gyvenimą, jį apėmė siaubas.

— Viešpatie, — sušnibždėjo bei krestelėjo galvą, stengdamasis atsitokėti.

Kapelmeisteris palietė jo petį. Atsisukęs Tonijus atitrūko nuo savų minčių ir pažvelgė maestro į veidą.

Šis iš tiesų kažko nerimavo.

— Mudu turime pasikalbėti, — ryžtingai pasakė Kavala. — Kol neišvažiavai.

— Pasikalbėti?

Tonijus pasijuto nejaukiai. Atsisveikinti pasirodė besą be galo sunku.

Bet jam pasidingojo, kad maestro nori ne šiaip geros kelionės palinkėti. O dar Paolas. Tonijus žinojo negalįs palikti Paolo.

— Sykį aš pasakiau, — pradėjo maestro, — žinąs, kas tau nutiko.

— O aš jums atsakiau, — šiurkščiai atsiliepė Tonijus, — kad nežinote. — Jis pajuto viduje užverdantį ankstesnį apmaudą ir pasistengė nusiraminti.

Bet Kavala tęsė:

— Aš žinau, visus šiuos metus tu išlikai kantrus čionai tave pasiuntusių žmonių atžvilgiu...

— Jūs nežinote nieko, — Tonijus iš paskutiniųjų stengėsi išlikti mandagus. — Kodėl apie tai kalbate kaip tik dabar, nors iki šiol tylėjote?

— Kartoju: aš žinau. Visi žino. Manai, mes visi čia kvailiai, nusimanantys vien apie teatrinius siužetus? Aš žinau. Visada žinojau. Ir žinau, kad tavo brolis Venecijoje dabar augina du sveikus sūnus. Ir dar žinau, kad tu niekada nesiuntei ten samdomų žudikų. Venete nesklandė nė menkiausi gandai apie tokius mėginimus.

Tonijui šie žodžiai virto smūgiais į veidą. Trejus metus jis su niekuo apie tai nekalbėjo, o dabar viskas, ką slėpė, pasakyta garsiai.

Jis žinojo, kad įniršis jį visiškai pakeičia. Ir pasakė kaip įstengdamas šalčiau bei grubiau:

— Nekalbėkite su manimi apie tai!

Tačiau maestro nenutilo.

— Tonijau, be to, aš žinojau, kad tą žmogų dieną ir naktį saugo jo samdomų nuožmių galvažudžių gauja. Anot gandų, bravai niekada, net namuose, neatsitraukia nuo jo toliau nei per balso atstumą.

Tonijus patraukė link durų. Maestro sugriebė jį ir privertė pasilikti. Kelias akimirkas šio žmogaus valia grūmėsi su jaunuolio valia, paskui Tonijus, virpėdamas iš įniršio, nusileido.

— Kam mums pyktis? — tyliai paklausė. — Kodėl negalime tiesiog apsikabinti ir atsisveikinti?

— Bet mes nesipykstame, — paprieštaravo Kavala. — Tiesiog aš pranešu tau žinąs apie tavo ketinimus atsiteisti su broliu, — prisiartinęs jis pradėjo kalbėti pašnibždomis, Tonijus net jautė jo kvėpavimą. — Bet tasai žmogus laukia tavęs kaip voras voratinklyje. O įsakas, draudžiantis tau įkelti ten koją, visą Veneciją pavertė jo tinklu. Jis tave sunaikins, jei stosi prieš jį.

— Gana, — nukirto Tonijus. Jis taip niršo, jog vos tvardėsi, bet tuo pat metu matė, kad maestro visiškai nekreipia dėmesio į savo žodžių daromą įspūdį. — Jūs nieko apie mane nežinote, — piktinosi jaunuolis. — Nei iš kur aš atėjau, nei kodėl. Aš nestovėsiu čia ir nesiklausysiu, kaip jūs kalbate apie visa tai lyg apie pačius paprasčiausius dalykus! Ir, prašau, nekalbėkite apie juos tokiu pat tonu, kokiu auklėjate mokinius arba pranešate apie operos žlugimą!

— Bet man anaiptol nėra lengva apie tai kalbėti, — paprieštaravo Kavala. — Dėl Dievo meilės, paklausyk manęs! Pasiųsk ką nors kitą, tegul atlieka šį darbą už tave! Pasiųsk tokius pat galvažudžius kaip tie, kurie jį saugo. Bravai išmokyti žudyti. Užpjudyk juos tokiais pat kaip jie patys!

Tonijus bergždžiai mėgino išsivaduoti. Jis neįstengė pakelti rankos prieš šį žmogų. Ir kapelmeisteris dar aiškino jam, kas yra bravai! Argi jis daugybę kartų nenubusdavo vidury nakties po košmaro, kuriame vėl mėgino ištrūkti iš šiurpių jų letenų Flovigo kambarėlyje? Jis tebejautė tas rankas, jautė dvokiantį vyrų kvėpavimą. Ir puikiai prisiminė bejėgiškumą, apėmusį tuo momentu, kuo aiškiausiai jautė peilį, kuriuo buvo pjaustomas. Niekada to neužmirš.

— Tonijau, jeigu aš neteisus, — ištarė maestro, — jeigu tu siuntei samdomus žudikus, ir šie nieko nepešė, tuomet peršasi tik viena išvada: tu šio sumanymo neįstengsi įgyvendinti pats.

Kavala šiek tiek atpalaidavo gniaužtus, bet Tonijų ūmai apleido visos jėgos. Jis žvelgė į šalį. Retai kada jautėsi toks vienišas kaip dabar, nebent pirmosiomis čia praleistomis dienomis. Jis nebūtų galėjęs atsiminti ką tik pasakytų žodžių. Sutrikęs neįsidėmėjo beveik nieko, išskyrus tai, jog maestro tęsė ir tęsė šią temą, manydamas, jog supranta daug, bet iš tiesų neišmanė visiškai nieko.

— Jeigu tu būtum eilinis dainininkas... — senasis mokytojas atsiduso. — Jei neturėtum balso, apie kurį kiti gali tik svajoti, pasakyčiau: daryk, ką privalai padaryti.

Jis paleido Tonijų. Vaikino rankos nukaro išilgai kūno.

— O, aš buvau ne itin atidus, — tarstelėjo jis, — ir nesistengiau tavęs suprasti anksčiau. Man atrodė, jog esi čia viskuo patenkintas bei laimingas.

— O kas čia keisto, jei aš patenkintas? — paklausė Tonijus. — Kas čia blogo, jei atradau laimę? O gal jūs galvojate, kad drauge su visais kitais dalykais jie išpjovė ir mano sielą? Jūs taip ilgai vadovavote šitam kastratų sambūriui pats toks nebūdamas! Jūs užmiršote, koks yra tikras gyvenimas! O gal manote, kad pasaulį sudaro vien pažeminti luošiai, kurie apsipylę ašaromis ir krauju kiūtina į priekį persekiodami savo likimą? Bet juk čia nėra tikras gyvenimas!