Энн Райс - Kastratai

Bet dabar vien mintis apie jį ledu sukaustydavo Gvido širdį.

Gvidas niekad viso šito neaiškino kapelmeisteriui. Tačiau nė nereikėjo: laikui bėgant Kavala pats viską suprato, kaip būtų supratęs bet kuris kitas žmogus.

Bet abu mokytojai tikėjo, jog po to, kai Tonijus nusprendė visa esybe pasinerti į dainavimą, laikas bei sėkmė užgydys jo širdies žaizdas. O kaip jo brolis? Juodu vylėsi, kad Tonijui teks jam atleisti, ir dėkojo Dievui už tai.

Tačiau Karlas Treskis juos nustebino. Jis ne tik vedė Tonijaus motiną („To pakaktų pačiam nuolankiausiam kastratui suerzinti!“ — pakomentavo šią naujieną maestro, o juk Tonijaus nieku gyvu negalėjai pavadinti „nuolankiu kastratu“), bet ir per trejus metus paleido į pasaulį du sveikus sūnus.

O Mariana Treski vėl laukėsi.

Gvidas pernelyg nesuko dėl to galvos, kol neatėjo laikas išvykti iš Neapolio ir maestro jo neperspėjo, kad nenuleistų nuo Tonijaus akių.

— Aš baiminuosi, jog vaikinas laukia tinkamos progos. Jo viduje tarytum grumiasi du dvyniai. Vienas labiau už viską pasaulyje myli muziką, o kitas trokšta keršto.

Gvidas nieko neatsakė, bet prisiminė mažą Veneto miestelį ir sumuštą, vaistų apsvaigintą berniuką, gulintį purvinoje, krauju aptaškytoje lovoje.

Dar blogiau: jis prisiminė savo vaidmenį šiame košmare.

Žvelgdamas į kapelmeisterį, jis ūmai pajuto silpnumą ir tarytum neteko žado. Dvynių viename kūne paveikslas jį sukrėtė. Gvidas niekada anksčiau negalvojo apie tokius dalykus. Jis nė nežinojo, kaip tokį dalyką pavadinti. Bet neretai jo mielas švelnus meilužis parodydavo tamsiojo dvynio veidą, ganėtinai dažnai tekdavo patirti iš jo sklindančią neapykantą, pyktį ir šaltį, juntamus fiziškai, kaip šerkšną ant drėgnų kokios nors šiaurės viešbučio sienų.

Bet mokytojas pažinojo ir kitą dvynį, gyvenantį bei kvėpuojantį Tonijaus kūne — tą, kuris taip pat karštai troško pasirodyti Argentina teatro scenoje, kaip to troško Gvidas. Tasai dvynys turėjo balsą, kokiu negalėjo pasigirti daugiau niekas pasaulyje, jis sugebėjo mylėti karštai bei švelniai. Štai šitas žmogus ir tapo Gvido gyvenimu.

— Nenuleisk nuo jo akių, — prašė maestro baimės virpinamu balsu. — Leisk jam pamatyti viską, ką siūlo pasaulis. Tegul jis patiria visus malonumus, kokių tik panorės. Penėk tik vieną dvynį, o kitą priversk badauti, kad tą valandą, kai tarp jųdviejų įvyks mūšis, vienas būtinai nusileistų kitam.

Gvidas linktelėjo. Šis vaizdas irgi jį pribloškė. Tačiau viršum kambario pakibusioje švininėje tyloje jis neįstengė išspausti nė menkiausių pritarimo žodžių, tegalėjo galvoti tik apie tą mažą miestelį, apie pažemintą vaiką, kurį laikė rankose. Jis galvojo apie tai, jog netgi tame košmaro sūkuryje taip troško gauti įstabųjį balsą, jog neįstengė gedėti išniekintos nekaltybės.

O tai reiškė, kad Tonijaus širdyje gyvavo dalelė jo paties, kuri irgi nusipelnė keršto.

Žinoma, o kaip kitaip galėjo būti!

Taip, senoji baimė vėl jį aplankė. Nors ji nė nebuvo išnykusi. Tik anksčiau Gvidas baiminosi, kad Tonijus taps savo paties dvasinių kančių auka. Dabar tapo aišku, jog didžiausia bėda — keršto troškimas. Tiesą sakant, čia buvo vienas ir tas pats. Gvidas nuolatos širdyje nešiojosi nelaimės nuojautą, panašią į savojo mirtingumo suvokimą, kuri sukeldavo neviltį, priversdavo nutilti bei pajusti oda perbėgantį šaltuką.

Pasikalbėti apie tai su Tonijumi niekada nepavykdavo. Iš tiesų tomis baisiomis dienomis, kai ateidavo laiškai iš Venecijos, kaip tik tasai antrasis dvynys juos skaitydavo ir naikindavo, o paskui sustingdavo, tarytum prisikvėpavęs atsiųsto popieriaus skleidžiamų nuodingų garų.

Bet egzistavo ir kitas — švytintis, energijos kupinas — Tonijus, kuris kalbėdavosi su juo apie būsimą operą, apie teatrą, apie tai, ką reikia pasiimti iš Neapolio, o ką palikti. Jis klausinėjo, kiek žiūrovų telpa Argentina teatre.

— Aš suprantu, ką tai reiškia tau, — sykį pasakė jis Gvidui. — Ne, ne, kalbu ne apie save ir ne apie tave kaip mano mokytoją. Kalbu apie Gvidą kaip kompozitorių. Aš suprantu, ką tai reiškia.

— Tada nekalbėk apie tai, — nusišypsojo Gvidas. — Nes nukamuosi mus abu.

Juodu kalbėjosi švelniai, jausmingai ir nuolat juokėsi, pakuodami natų lapus, knygas bei gausybę įvairiausių daiktų, brangakmenių ir nėriniuotų Tonijaus drabužių.

„Penėk vieną dvynį“, — sakė jam maestro.

Taigi jis taip ir elgsis, nes čia vienintelis dalykas, kurį gali padaryti, vienintelis, kurį iki šiol darė. Jis įstengia tik mokyti, nukreipti, mylėti bei išaukštinti šį neprilygstamai talentingą, puikų dainininką, savo mylimąjį Tonijų, dabar svajojantį apie tokią pačią sėkmę, kurios jis, Gvidas, laukė daugelį metų, ketindamas debiutuoti Romoje.

Bet kažkodėl visą kelią iki Romos Gvidą kankino prisiminimai apie kitą tragediją — apie tai, kaip jis pats prarado balsą. Jis nė kiek nebuvo linkęs kapstytis po praeitį, bent jau ne labiau, nei nagrinėti sudėtingus simbolius, tačiau tam tikromis akimirkomis, užplūdus senajam skausmui, jis suprasdavo: laikas šitų prisiminimų nė kiek nesušvelnino.

O gal, kai viskas jau buvo padaryta ir pasakyta, šios mintys užplūsdavo todėl, kad negalėjo galvoti apie išsiskyrimą su maestro Kavala bei mokykla, kurioje gyveno nuo šešerių metų amžiaus.

Taigi sąmonė ištraukė iš gelmių senąją kančią, apsaugodama nuo sunkaus išsiskyrimo. Tačiau jis ne itin tuo tikėjo. Ir pats nežinojo kodėl.

Praradimo skausmas ir toliau jį kamavo, dar labiau sustiprintas maestro žodžių apie Tonijų: „Leisk jam pamatyti viską, ką siūlo pasaulis. Tegul patiria visus malonumus, kokių tik panorės.“

Tad ką galų gale patyrė Gvidas? Skausmingą jausmą, jog praranda kažką be galo brangaus ir kad iš jo atimama kažkas, kas susiję su jo balsu? Ne! Dabar Tonijus nieku gyvu nepaliks Gvido, idant įvykdytų klaikiąją apeiginę kelionę į Veneciją, net jei ir iš tiesų ketina kada nors ten vykti.

Vis dėlto netikrumo jausmas išliko. Negera nuojauta, kelianti siaubą.

Net dabar, sėdėdamas tyliame kambaryje kardinolo rūmuose, Gvidas suvokė, kad nelaimės nuojauta nesitraukia. Ji tik dar labiau sustiprėjo prisiminus, kaip nušvisdavo kardinolo Kalvino veidas kaskart, kai žvilgtelėdavo į Tonijų. Kokia nekaltybė! Tikriausiai jo šventenybė išties buvo šventas, kokiu visi jį laikė, kitaip sugebėtų nuslėpti savo jausmus ir niekada nebūtų taip kvailai pajuokavęs.

Pasisveikinęs su muzikantais, kardinolas išvyko iš rūmų.

Gvidas stebėjo pro vartus išvažiuojančią nepaprastą procesiją. Penkios karietos, aptarnaujamos livrėjas vilkinčių vežėjų bei liokajų, sudarė kardinolo palydą. Ir jau už keleto žingsnių nuo namų kardinolas sviedė minion pirmąją auksinių monetų saują.

Įėjo Tonijus. Juodu su Paolu jau spėjo aplankyti siuvėją, kuris turėjo berniuką aprengti lyg sosto įpėdinį. Vaikinas nusipirko puikią špagą, apie dešimtį knygų ir smuiką, kadangi šis buvo mylimiausias Paolo instrumentas, o Gvidas primygtinai reikalavo, kad — dėl visa pikta — berniukas tobulai grotu bent vienu instrumentu...

Mintys apie praradimą; ilgesys. Kodėl Gvidas taip dėl to nerimavo? „Dėl viso pikto!“ Ne, jokia tragedija netyko Paolo! Niekas negresia nė vienam iš jų.

Bet Gvido širdį slėgė sunkumas. Šiame erdviame kambaryje jis jautėsi sugniuždytas. Šventieji paauksuotuose rėmuose nė trupučio jo neramino.

Tonijus nusirenginėjo prie durų.

Gvidas stebėjo, kaip jis nusitraukia minkštus baltus marškinius, nusimauna bridžius, o senasis Ninas, liokajus, grafienės išsiųstas drauge su jais, surenka ir išneša tas drapanas.