Энн Райс - Kastratai

— Tačiau kam jums pačiam teptis rankas, senjore? — paklausė jis tyliai, žvelgdamas į Tonijaus kostiumą, žiedus, brangakmenius. — Aš dabar kaip tik neturiu darbo. Mano paslaugos ne tokios brangios, kaip gali pasirodyti.

— Tiesiog išmokyk mane, — nusišypsojo Tonijus.

Šypsena tokiais momentais visuomet jam pagelbėdavo. O bravas, kuris, ko gero, buvo apsigimęs mokytojas, tik gūžtelėjo pečiais.

Šis prisiminimas kaipmat išvaikė miegus. Ir dar nespėjęs pastatyti nuogų pėdų ant svaiginamai vėsių marmurinių plytelių Tonijus vėl pagalvojo apie tai, jog gyvena kardinolo rezidencijoje, pačiame Romos centre.

Sapnas panėšėjo į nemalonų prieskonį burnoje arba silpną galvos skausmą. Nieko, netrukus praeis.

Miestas jo jau laukė. Pirmą kartą gyvenime Tonijus tapo iš tiesų laisvas. Prieš kelerius metus auklėtojų priežiūrą pakeitė Gvido rūpestis ir konservatorijos drausmė, taigi dabar jis vis dar negalėjo priprasti prie minties, jog viskas liko praeity.

Tačiau Gvidas aiškiai leido jam tai suprasti. Paolas turėjo savus mokytojus bei auklėtojus, o Tonijus, nors rytais ir atlikdavo vokalo pratimus, neprivalėjo niekam atsiskaitinėti. Ir Gvidas šito nereikalavo. Tiesiog taip jau buvo. Po siestos, kai visi dar tysodavo lovose, Gvidas dingdavo ir galėdavo grįžti tik apie vidurnaktį. O paskui klausinėdavo tam tikra maniera, kaip kad žmonės teiraujasi vienas kito: „Na, kur tu šiandien lankeisi?“

Tonijus nesusilaikęs šyptelėjo. Naktinio košmaro nė pėdsako nebeliko. Jis jau galutinai nubudo ir galėjo suspėti į rytines kardinolo mišias, aišku, jei pasiskubins.

Kiekvieną dieną kardinolas Kalvinas laikydavo mišias savo koplyčioje dalyvaujant namiškiams. Altorių puošė baltos gėlės, arkose po didžiuliais atvaizdais nukryžiuoto Kristaus, kuriam iš rankų ir kojų gausiai sruveno mirguliuojantis kraujas, kabojo didžiuliai sietynai.

Kai Tonijus įžengė į koplyčią, ryški šviesa akimirksniui jį apakino. Niekieno nepastebėtas jis atsisėdo ant galinės kėdės. Pats nesuprato, kodėl negali atitraukti akių nuo tolimos figūros prie altoriaus. Kardinolas atsisuko, ir pasimatė jo rankose laikoma auksinė taurė.

Keletas jaunų romėnų atsiklaupė priimti komunijos. O už jų — dvasininkai, nusižeminę, kuklesniais drabužiais. Tonijus nepasekė jų pavyzdžiu. Jusdamas malonų silpnumą, jis atrėmė galvą į paauksuotą koloną už kėdės ir užsimerkė.

Kai vėl atsimerkė, kardinolas pakėlęs ranką teikė susirinkusiems baigiamąjį palaiminimą. Lygus jo veidas tarytum neturėjo amžiaus, buvo pakylėtai tyras, lyg jis nieko nežinotų apie blogį ir nė sykio nebūtų nusidėjęs net mintimis. Kiekvienas jo judesys spinduliavo tvirtumą bei tikėjimą, ir Tonijų užplūdo įsitikinimas tuo, jog kardinolo gyvenimas, skirtingai nei daugelio žmonių, turi prasmę. Jis tiki Dievą, tiki savimi, tiki tuo, kas yra, ir tuo, ką daro.

Jau po vidurdienio, keletą valandų pasimokęs su Gvidu bei Paolu, Tonijus įžengė į tuščią rūmų fechtavimo salę.

Šiuo kambariu daugelį metų niekas nesinaudojo. Poliruotas grindis dengiančiame dulkių sluoksnyje įsispaudžiantys pėdsakai jam priminė Veneciją. Išsitraukęs iš dėklo špagą, vaikinas pradėjo atakuoti nematomą priešininką, patylom niūniuodamas, tarsi šis mūšis, lydimas didingos muzikos, išties sudarytų dalį puikaus vaidinimo scenoje.

Net pavargęs jis ir toliau treniravosi, kol pajuto malonų dilgsėjimą blauzdose.

Bet ištisą valandą treniravęsis ūmai sustojo. Pasidingojo, tarytum kažkas jį stebi.

Tonijus staigiai atsisuko, spausdamas rankoje rapyrą.

Aplinkui nieko nesimatė. Koridorius už nugaros buvo tuščias, nors iš milžiniškų namų gilumos aidėjo prislopinti garsai.

Tačiau pojūtis, jog kažkas buvo atėjęs, išliko. Skubiai apsivilkęs surdutą ir įsikišęs špagą dėklan, vaikinas leidosi bemaž be tikslo klajoti po rūmus, linkčiodamas bei lankstydamasis kiekvienam praeinančiam pro šalį.

Jis prisiartino prie kardinolo kabineto, bet pamatęs uždarytas duris ėmė vaikštinėti po mezoniną, apžiūrinėdamas didžiulius flamandiškus gobelenus ir didingus praėjusio šimtmečio žmonių, nešiojusių didžiulius perukus, portretus. Balti plaukai bangomis krito jiems ant pečių. Dailiai apvedžiotų veidų oda švytėjo kaip gyva.

Staiga apačioje pasigirdo triukšmas. Atvyko kardinolas.

Tonijus stebėjo, kaip pažų bei svitos apsuptas jo eminencija kopia plačiais balto marmuro laiptais. Kalvinas dėvėjo peruką su maža kasele, idealiai tinkantį prie prakaulaus jo veido. Kardinolas maloniai kalbėjosi su palydovais ir tik kartą stabtelėjo atgauti kvapo, pasiremdamas ranka į marmurinius turėklus bei pasišaipydamas iš savęs.

Net šio priverstinio sustojimo metu jis neprarado didingumo. Tačiau, nepaisant tamsiai raudonos muaro sutanos prašmatnumo, sidabrinių papuošalų, iškilmingos palydos, kardinolo veidas švietė tuo pačiu nepaprastu guvumu.

Tonijus, pats nežinodamas kodėl, palinko į priekį. Galbūt tik norėdamas iš arčiau pasižiūrėti į laiptais lipantį žmogų.

Antrąkart stabtelėjęs, kardinolas pastebėjo Tonijų ir pažvelgė į jį ilgu žvilgsniu. Tonijus nusilenkęs atsitraukė atgal.

Jis nežinojo, kodėl pasistengė, kad Kalvinas jį pastebėtų, ir dabar, vienas stovėdamas tamsiame koridoriuje, kurio kitame gale pro aukštą langą krito saulės šviesa, nukaito iš gėdos.

Vis dėlto negalėjo neprisiminti nežymios kardinolo šypsenėlės ir to, kaip ilgai šis žiūrėjo į jį prieš švelniai linktelėdamas.

Vaikino širdis ėmė dunksėti kaip mažas kūjis.

— Eik į miestą! — sušnibždėjo pats sau. 3

Keletą savaičių Gvidas nekalbėjo apie Tonijaus pasirodymą scenoje apsivilkus moteriška suknele.

Tačiau tvarkydamas su darbu susijusius reikalus ir lankydamasis įvairiose vietose vis labiau įsitikino, jog toks pasirodymas būtinas.

Užsukęs į Argentina teatrą jis pasikalbėjo su Rudžerium apie kitus dainininkus, kuriuos derėjo pasamdyti spektakliui, patikrino techninę scenos būklę, liko ja patenkintas ir pagaliau susitarė dėl savojo procento nuo operos partitūrų pardavimų.

O Tonijus pirko Paolui drabužius, kuriuos mažasis florencijietis teoriškai galėjo kada nors apsivilkti, pradedant auksu siuvinėtomis liemenėmis ir baigiant vasariniais bei žieminiais apsiaustais (nepaisant to, kad buvo vasara), tuzinais nosinių, marškinių, puoštų Tonijaus taip mėgstamais venecijietiškais nėriniais, bei tymo šlepetėmis.

Tonijus akivaizdžiai provokavo Gvidą, bet šis neturėjo kada piktintis. Be to, Tonijus pasirodė besąs puikus mokytojas ir padėjo Paolui ne tik mokytis vokalizių, bet ir studijuoti lotynų kalbą.

Tankūs kaštoniniai berniuko plaukai dabar buvo dailiai sušukuoti, rengėsi jis taip, kad kiekvienu momentu būtų pasirengęs išeiti miestan, o vakarais, fakelų šviesoje, juodu lankė muziejus. Laokoontas kėlė Paolui siaubą dėl tų pačių priežasčių, kaip ir kitiems: berniukas krimtosi dėl to, kad tasai žmogus ir du jo sūnūs, apsupti gyvačių, turėjo žūti vienu metu.

O dar Tonijus mokė Paolą aristokratiškų manierų.

Kiekvieną rytą, atitraukę tamsiai raudonas užuolaidas, jie trise pusryčiaudavo prie vieno aukšto lango, ir Gvidui teko pripažinti, jog jam malonu klausytis tos porelės čiauškėjimo, juolab kad niekas jo neragino įsitraukti į pašnekesį. Jam apskritai patikdavo, kai žmonės aplinkui šnekučiuojasi, jei tik jie neversdavo šnekėti jo paties.

Gvidui pakakdavo pokalbių vakarais. Reguliariai jam rašančios grafienės dėka vakarus jis leido priėmimuose ir visur domėjosi vietiniu skoniu. Dėdamasis neišmanėliu klausėsi, kai žmonės kuo smulkiausiai pasakodavo jam apie pastarąsias operas.