Энн Райс - Kastratai

Ak, jeigu jis galėtų tiesiog gulėti šalia Tonijaus, jeigu tai būtų savaime suprantamas dalykas! Tačiau ilgų, iki pat ryto besitęsiančių, apsikabinimų metas praėjo, geriausiu atveju buvo kuriam laikui atidėtas. Ir vėl sugrįžo ankstesnioji Gvido baimė, nuo kurios šie svetimi kambariai nesaugojo.

Vis dėlto mylimojo paieškos nepaneigiamai teikė savotiško malonumo, saldaus ir paslaptingo, kai tyliai žengdamas šaltomis grindimis pereidavo per kambarį, atidarydavo duris bei prisiartindavo prie jo lovos.

Štai ir dabar atidėjęs plunksną pažvelgė į puslapius, gulinčius prieš akis. Viskas pavyko taip skandžiai, tačiau be menkiausio įkvėpimo! Jau visai netrukus reikės suteikti savo kūriniui išbaigtą pavidalą. Visą vakarą jis skaitė įvairiausius Metastazio (dėl kurio visi dabar buvo tarsi pamišę ir kuris, laimė, buvo romietis) libretus, bet niekaip nerado tinkamo siužeto. O viskas todėl, jog dar nepasiekė paskutiniosios pergalės. Ir šią naktį neturėjo nė menkiausio šanso ją pasiekti.

Bet dabar negalėjo galvoti. Jį degino aistra Tonijui.

Geismas pamažu, bet neišvengiamai stiprėjo.

Gvidas krenkštelėjo, pabaksnojo krumpliais sau į lūpas ir mintyse vieną po kitos atkūrė saldžiai kankinančias scenas.

Paskui tyliai perėjo per patalpą. Tonijus kietai miegojo. Plaukai užkrito jam ant akių. Tobulas veidas atrodė negyvas tarsi Mikelandželo statulos. Tačiau jau pirmojo bučinio metu Gvidas lūpomis pajuto jo šilumą.

Jis pakišo ranką po antklode ir prisitraukė Tonijų. Jaunuolio akys atsimerkė, jis sudejavo ir, pro miegus išsigandęs, pamėgino ištrūkti. Jo kūnas buvo įkaitęs lyg karščiuojančio vaiko. Paskui jis pravėrė burną įsileisdamas Gvidą.

Juodu gulėjo tamsoje vienas šalia kito. Gvidas stengėsi neužmigti, nes negalėjo leistis aptinkamas Tonijaus lovoje.

— Tu vis dar priklausai man, visa savo esybe? — sušnibždėjo tikėdamasis vietoj atsakymo išgirsti vien tik tylą.

— Aš visuomet tavo, — atsiliepė apsnūdęs Tonijus.

Rodos, nuskambėjo ne jo, o viduje miegančios būtybės balsas.

— Ir tau daugiau niekas nereikalingas?

— Niekas.

Tonijus pasimuistė, prisispaudė prie Gvido ir, apsivijęs jį rankomis, jaukiai įsitaisė ant krūtinės. Kai juodu šitaip susipynė, o glotnus karštas Tonijaus pilvas atsidūrė Gvido lytinio organo lygmenyje, šis panardino smakrą į tankius juodus jaunuolio plaukus, visuomet jį stulbinančius savo minkštumu.

— O ar tu niekada neįsivaizdavai, kad tai gali nutikti? — lėtai paklausė jis. — Su vyru? Arba su moterimi?

Gvidas atsimerkė, ir jį tarytum nusinešė švelnumo srautas, kai išgirdo atsakymą, tokį patį tylų, kaip ir anksčiau:

— Niekada. 4

Gvidas parėjo labai vėlai.

Rūmuose viešpatavo visiška tyla. Matyt, kardinolas anksti nuėjo į savo apartamentus. Tik keliuose žemutiniuose kambariuose degė šviesos. Koridoriai skendėjo tamsoje, kurioje paslaptingai švytėjo baltos skulptūros — aptrupėję dievai bei deivės.

Lipdamas laiptais Gvidas jautėsi išsekęs.

Visą antrąją dienos pusę jis praleido su grafiene jos viloje Romos pakraštyje. Senjora Lamberti atvyko išspręsti tam tikrų klausimų, susijusių su atvykimu į tuos namus metų pabaigoje, ir ketino dabar pabūti Romoje tik keletą dienų, o sugrįžusi Kalėdų išvakarėse — praleisti čia visą operos sezoną.

Ji taip elgėsi dėl Gvido su Tonijum, kadangi jai pačiai labiau patiko pietūs, taigi Gvidas jautėsi dėkingas už tokį sprendimą.

Tačiau pamatęs, jog juodu veikiausiai neturės šiandien galimybės likti dviese, pasijuto įžeistas ir tapo bemaž atžarus.

Grafienė šiek tiek nustebo, bet supratusi jį liepė sekti iš paskos į rūmus, kuriuose apsistojo kaip viešnia. O kai atsidūrė lovoje, juodu abu apstulbino liepsnojantis Gvido geismas.

Jie niekada apie tai nesikalbėjo, tačiau sueities metu vadovaujantį vaidmenį visuomet vaidindavo grafienė. Ji patirdavo pasitenkinimą pati įkaitindama ir įaudrindama Gvidą savo bebaimėmis švelniomis lūpomis bei rankomis. Iš tiesų su maestro ji elgėsi taip, lyg šis priklausytų jai. Jinai glamonėjo jį tarsi vaiką, kaip savo nuosavybę, tarytum jis būtų be galo patrauklus jai, lyg būtų žmogus, kurio ji nė truputėlio nebijojo.

Gvidui patiko jos globa. Beveik visi aplinkui jo prisibijojo, o greta grafienės jis galėjo nesirūpinti dėl to, ką ji galvoja.

Giliausiame sąmonės lygmenyje jis žinojo, jog ji jam turėjo grynai simbolinę reikšmę. Ji buvo moteris, o Tonijus buvo Tonijus, jo aistros objektas.

Gvidas suprato, kad taip visuomet būna tarp vyrų ir moterų bei tarp vyrų ir vyrų, tad jeigu susivokdavo svarstąs apie santykių skirtumus, stengdavosi tuojau pat išmesti tokias mintis iš galvos.

Bet tą dieną jis elgėsi bemaž kaip gyvulys. Naujas nepažįstamas miegamasis, keistas mokinio elgesys, trumpas išsiskyrimas — viskas drauge suteikė judviejų su grafiene meilės žaidimui ypatingo rafinuotumo.

Paskui juodu ne iškart pakilo iš lovos: gėrė kavą su likeriu ir šnekučiavosi.

Staiga Gvidui dingtelėjo į galvą mintis: įdomu, kodėl juodu su Tonijumi taip kariauja? Šįryt jų ginčas, kilęs dėl moteriško vaidmens, pasiekė bjaurųjį savo apogėjų, kai Gvidas pateikė sutartį, kurią Tonijus pasirašė su Rudžeriumi, kur juodu ant balto buvo parašyta, jog jis pasamdytas kaip primadona. Tonijus įniršęs nubloškė sutartį į šalį. Matėsi, jog vaikinas čia įžvelgia išdavystę.

Tačiau Gvidas pastebėjo pirmuosius Tonijaus pasidavimo požymius, pasireiškusius tuo, jog po kurio laiko mokinys piktai pareiškė niekada nepasivadinsiąs sceniniu pseudonimu. Jis tapsiąs žinomas publikai tik Tonijaus Treskio vardu. Jeigu būtinai reikia vieno vardo, tegul būsiąs vadinamas tiesiog Tonijumi.

Gvidas supyko. Kam reikia taip nukrypti nuo visuotinai pripažintos normos? Tonijus bus apkaltintas puikybe. Argi jis nesupranta, kad dauguma žmonių niekada nepatikės, kad jis — Venecijos patricijus? Jie tokį elgesį laikys tiesiog pretenzingumu.

Tonijus aiškiai jautėsi įžeistas.

Jis ilgai tylėjo, o paskui ryžtingai pareiškė:

— Man vis vien, ką manys žmonės. Jų nuomonė neturi nieko bendra su tuo, kur aš gimiau ir kuo galėjau tapti. Mano vardas — Tonijus Treskis. Štai ir viskas.

— Gerai, bet tu atliksi vaidmenį, kurį tau parašysiu, — neatlyžo Gvidas. — Tau mokama tiek pat, o gal net daugiau nei patyrusiems dainininkams. Tu pakviestas čionai suvaidinti moteriško vaidmens. Tavo vardas, nesvarbu, ar Tonijus Treskis, ar koks nors kitas, bus užrašytas afišose didelėmis raidėmis, nors kol kas tu čionykštei publikai esi niekas. Į teatrą juos sutrauks tik tavo jaunystė, išorė ir kiti panašūs dalykai. Publika laukia tavęs pasirodančio su moteriška suknele.

Ištaręs šiuos žodžius, jis negalėjo žiūrėti Tonijui į veidą.

— Aš tuo netikiu, — ramiai atsakė Tonijus. — Trejus metus tu man tvirtinai, kad Romos publika — pati griežčiausia visame pasaulyje. O dabar kalbi, esą ji tetrokšta išvysti sijonuotą berniuką. Ar kada nors matei senas graviūras, vaizduojančias kankinimo įnagius? Geležines kaukes ir apyrankes, tikrus kankinimo kostiumus? Štai kuo man taps moteriška suknelė! O tu sakai: „Apsivilk ją!“ Kai aš sakau: „Neapsivilksiu.“

Gvidas negalėjo to suprasti. Jaunystėje, iki aštuoniolikos metų, jam teko dešimtis kartų vaidinti moteriškus vaidmenis. Tačiau Tonijaus mąstysenos keistumas varė jį į neviltį. Mokytojas tegalėjo tik primygtinai pakartoti:

— Tau teks nusileisti.

Na, kaip gali žmogus, mylintis vokalinį meną taip, kaip myli Tonijus, dievinantis teatrą taip, kaip dievina Tonijus, nepadaryti visko, ko iš jo reikalauja šis menas?