Энн Райс - Kastratai

— Tavo balsas — štai kas tavo gyvenimas! Jis sudaro tavo gyvenimą nuo tada, kai čionai atvykai! Juk nenori, kad netikėčiau savo paties juslėmis! — maldaujamai ištarė maestro.

— Ne, — papurtė galvą Tonijus. — Čia menas, išpuošta scena, muzika, mažas pasaulėlis, kurį susikūrėme sau. Bet čia ne gyvenimas! Jeigu jūs norite pasikalbėti su manimi apie mano brolį ir apie tai, ką jis padarė, turite kalbėti apie gyvenimą. Ir aš pasakysiu jums, jog už man padarytą blogį jam turi būti atkeršyta. Kiekvienas žmogus iš gatvės tą suprastų. Bet kodėl taip sunku suprasti jums?

Nors šie žodžiai akivaizdžiai paveikė kapelmeisterį, jis nepasidavė.

— Argi tu kalbi apie gyvenimą, ruošdamasis vykti Venecijon ir nužudyti savo brolį? — sušnibždėjo jis. — Tu kalbi apie mirtį, ir ne apie jo mirtį, o apie savo. Ak, jei tu būtum vienas iš daugelio! Ak, jeigu būtum ne tas, kas esi!

— Aš tiesiog vyras, — atsiduso Tonijus. — Štai kas aš. Aš gimiau vyru ir turėjau užaugti vyru, toks ir tapau, nepriklausomai nuo kažkieno mėginimų užkirsti tam kelią. O dabar pasakysiu jums: vyras negali pakęsti to, kas buvo padaryta man.

Maestro Kavala nusisuko. Rodės, jis nebeįstengia tvardytis. Tą akimirką kambarį apgaubė šalta tyla. Tonijus išsekęs atsišliejo į sieną ir vėl pamatė pro langą lapais apaugusią arką.

Prieš akis ėmė suktis kažkokie pavidalai, tarsi smegenys, atsiribojusios nuo visų minčių, tegalėjo kurti vizijas. Regėjo gan konkrečius daiktus, turinčius reikšmes: stalo sidabrą, žvakes ant koplyčios altoriaus, vestuvinius vualius, kūdikių lopšius, švelnų šilko šnarėjimą — moterų glamones. O visų vaizdinių fonu tapo milžiniška drobė — Venecija, papildyta garsais, trimitų gausmu, jūros brizo kvapu.

„Ko aš norėjau vos prieš akimirką?“ — galvojo Tonijus. Jis pamėgino pamažu persikelti į centrą susijaudinimo sūkurio, nuolatos laukiančio už teatro uždangos, užuodė grimo, pudros kvapą, išgirdo kitapus uždangos šaižiai, šiurkščiai sucirpiančius smuikus, trinksinčias atlenkiamas kėdes. „Apie ką aš galvojau?“ Jis išgirdo savo balsą, aiškiai išdainuojantį natas, ir šis balsas, rodos, neturėjo nieko bendro nei su vyrais, nei su moterimis, nei su gyvenimu, nei su mirtimi. Nė vienos iš šių minčių jis neištarė garsiai.

Tik po kurio laiko maestro vėl atsisuko į vaikiną.

Tonijaus akyse žvilgėjo ašaros.

— Aš nenorėjau iš čia išvykti štai šitaip, — pratarė Tonijus tyliai, tarsi pripažindamas savo pralaimėjimą. — Nors jūs ant manęs pykstate, aš myliu jus. Mylėjau nuo tada, kai čionai atvykau.

— Kaip mažai tu apie mane žinai, — atsiduso maestro. — Aš niekada ant tavęs nepykau. Meilę, kurią jaučiu tau, čia nedaugelis pelnė.

Jis priėjo prie Tonijaus, bet vis dar nesiryžo jo apkabinti. Ir tuo momentu Tonijus fiziškai pajuto šio žmogaus artumą, jo jėgą, grubumą — visiškai įprastus paprastų vyrų bruožus.

Ir tuo pat metu suvokė, kaip pats atrodo šio vyro akimis, tarytum iš šalies pamatė savo jaunumą, nenatūraliai baltą odą.

— Prieš išsiskiriant turėjau pasakyti jums keletą žodžių, — sumišęs pratarė Tonijus. — Norėjau padėkoti...

— Nebūtina. Visai netrukus aš atvažiuosiu į Romą ir pamatysiu tave scenoje.

— Bet yra dar kai kas, — paprieštaravo Tonijus, neatitraukdamas akių nuo maestro. — Norėjau jūsų kai ko paprašyti. Gailiuosi taip ilgai atidėliojęs. Dabar jūs galite nepatenkinti mano prašymo, o man jis — bemaž svarbiausias pasaulyje.

Kavala atsisuko ir pažvelgė Tonijui į akis.

— Pasaulyje. Prieš kelerius metus aš pamėginau tau paaiškinti, kas yra pasaulis — ne tas, iš kurio atėjai, o pasaulis, kurį gali pakerėti savo balsu. Maniau, jog įsiklausei į mano žodžius. Bet tu didis dainininkas, taip, didis dainininkas, o nori atsukti pasauliui nugarą.

— Kai ateis laikas, maestro, kai ateis laikas, — Tonijaus balse vėl suskambo pyktis. — Kiekvienas miršta savo laiku, — atkakliai pakartojo jis. — Aš skiriuosi tik tuo, kad galiu tiksliai įvardyti vietą, kurioje tai įvyks. Pats ją pasirinksiu. Aš galiu sugrįžti namo numirti, savanoriškai atsisakyti gyvenimo. Kai ateis laikas. Bet dabar aš gyvenu bei kvėpuoju, kaip ir kiekvienas kitas.

— Tuomet paaiškink man, ko tu nori, — pasakė maestro. — Aš pasirengęs išpildyti kiekvieną tavo norą.

— Maestro, man reikia Paolo. Noriu išsivežti jį į Romą, — pamatęs Kavalos veide nuostabą bei nepritarimą, skubiai pridūrė: — Aš juo rūpinsiuosi, jūs žinote, ir netgi, jei kada nors man teks vėl jį atsiųsti jums, vaikui nepakenks su manimi praleistas laikas. Juk atsverti neapykantą niekšams, kurie taip su manimi pasielgė, gali nebent meilė kitiems žmonėms. Meilė Gvidui, meilė Paolui ir jums.

Tonijus surado Paolą pačiame nuošaliausiame koplyčios kamputyje. Berniukas sėdėjo susigūžęs ant kėdės, mažas riestanosis veidelis plūdo ašaromis. Padėrusiu žvilgsniu jis stebeilijo į tabernakulį. Pamatęs sugrįžtantį Tonijų, lyg jam būtų per maža vieno atsisveikinimo, Paolas tikriausiai pasijuto išduotas.

Ir nusisuko.

— Tu tik nesijaudink bei paklausyk manęs, — skubiai prabilo Tonijus.

Vaikinas paglostė juodus berniuko plaukus ir uždėjo ranką ant kaklo, kuris jam pasirodė labai trapus. Toks pat trapus, kaip ir visas vaikas. Tonijus ūmai pajuto tokį meilės antplūdį mažajam florenciečiui, jog negalėjo pratarti nė vieno žodžio. Šiltame koplyčios ore tvyrojo vaško bei smilkalų kvapas, o paauksuotas altorius tarsi sutraukė visą saulę, besiskverbiančią vidun dulkėtais šviesos srautais.

— Užmerk akis ir minutėlę pasvajok, — sušnibždėjo Tonijus. — Ar norėtum gyventi rūmuose? Norėtum važinėti nuostabiomis karietomis bei valgyti iš sidabrinių lėkščių? Norėtum puošti pirštus brangakmeniais, vilkėti tik šilką ir atlasą? Ar norėtum gyventi su manimi bei Gvidu? Drauge su mumis vykti į Romą?

Berniuko veide atsispindėjo tokia neviltis, jog Tonijui užėmė kvapą.

— Bet tai neįmanoma! — slogiu balsu pralemeno Paolas.

— Įmanoma, — atsakė Tonijus. — Viskas yra įmanoma. O dar tiksliau: įmanoma tuomet, kai mažiausiai tikiesi.

Pamatęs Paolo veide sušvintantį tikėjimą ir viltį, jį apkabinti siekiančias rankutes, Tonijus prisitraukė berniuką prie savęs.

— Eime, — paragino. — Jeigu turi daiktų, kuriuos norėtum pasiimti, susirink juos dabar.

Kai karieta pagaliau pajudėjo, buvo jau po vidurdienio. Gvidas, Paolas ir Tonijus važiavo pirmuoju ekipažu, antrasis gabeno tarnus bei didžiąją dalį bagažo.

Leidžiantis Via Toledo link jūros, paskutinį kartą nužvelgęs miestą, Tonijus nejučia pasižiūrėjo į melsvą Vezuvijaus viršūnę, siunčiančią į dangų siaurą dūmelį.

Karietos įvažiavo į Molo. Tviskantis dangus driekėsi iki pas horizonto ir palaipsniui susiliejo su juo. Paskui jie pasuko į šiaurę, ir kalnas dingo iš akių. O po keleto valandų, kai naktis apgaubė nuostabius begalinius Kampanijos laukus, Tonijus vienintelis iš keleivių verkė.

Penkta dalis1

Vos atvykus juos pasikvietė kardinolas Kalvinas. Nei Tonijus, nei Gvidas nesitikėjo taip greitai sulaukti šios garbės. Juodu nedelsdami nusekė paskui juodą sutaną vilkintį sekretorių į viršų. Paolas nuskubėjo įkandin.

Nei Venecijoje, nei Neapolyje Gvido regėtos grožybės neparengė jo milžiniškų rūmų vaizdui pačiame Romos centre, vos už dvidešimties minučių kelio nuo Vatikano iš vienos pusės, ir maždaug tiek pat nuo Ispanijos aikštės — iš kitos. Už niūraus gelsvo fasado slėpėsi antikos skulptūromis apstatyti koridoriai, flamandų gobelenais apkabinėtos sienos ir vidiniai kiemeliai, apjungiantys graikiškus bei romėniškus elementus su kolosaliomis šiuolaikinėmis statulomis prie vartų, fontanais bei tvenkiniais.