Энн Райс - Kastratai

Tonijus nubudo turbūt maždaug po valandos. Akimirksnį negalėjo suprasti, kur esąs. O paskui sumetė, kad Kalvinas stovi prie lovos nusisukęs nuo atviro lango, už kurio atsivėrė žvaigždėtas dangus, ir žvelgia į jį iš viršaus į apačią.

Kardinolas kažką kalbėjo. Paskui uždėjo ranką Tonijui ant peties ir pamatęs atmerktas jo akis palietė skruostą.

— Nejaugi Viešpats galėjo prakeikti mane už šią ekstazę? — atsiduso jis. — Kokią pamoką aš išmokau?

Tas pats stulbinantis tyrumas. Ir tas pats vaikiškas akių gyvumas visuomet didingame veide glotniais vokais bei šiek tiek nuleistais burnos kampučiais.

— Aš jau seniai buvau už tai prakeiktas, — sušnibždėjo Tonijus ir pajuto, kaip grimzta į miegą.

Kai vėl nubudo, rausvą dangų jau buvo išmarginę auksiniai debesėliai. Kažkur tolumoje gageno žąsys, mūkė karvės. O kai užgiedojo gaidys, šiltas oras tarsi perskėlė kambarį perpus, ir brokatas bei ornamentai, tarpūs, lyg dulkėtų skrynių turinys sandėliuke, pradėjo irti. Pirmuose į kilimą įsmigusiuose saulės spinduliuose sukosi dulkių dalelės, ir kiekvienas šilto vėjo dvelktelėjimas atnešdavo šviežiai suartos žemės aromatą. Tasai kvapas, be galo tyras bei grynas, maišėsi su smilkalų ir vaško aromatais.

Tonijus staigiai pašoko. Negalėjo suprasti, kodėl kardinolas iki šiol neliepė jam išeiti. Tokį elgesį palaikė neįtikėtinu maloningumu. Jo eminencija per miegus vis dar tiesė ranką link šilto įdubimo ant paklodės, kur ką tik gulėjo Tonijus.

Vaikinas tyliai apsirengė ir pilkais apytamsiais koridoriais nusileido į savo kambarius.

Įėjęs į Gvido miegamąjį pamatė šį pasidėjusį galvą ant sulenktos rankos bei užmigusį tiesiog prie rašomojo stalo. Šalia stovėjo seniai sudegusi žvakė.

Tonijus ilgai žiūrėjo į mokytoją — į palenktą galvą, tankias garbanas. O paskui palietė petį. Gvidas krūptelėjo nubusdamas ir pamažu, nerangiai nukėblino link lovos. Tyliai įėjo senasis Ninas, nuavė maestro batus bei užklojo antklode.

Tonijus, dar truputėlį pastovėjęs šalia mokytojo, apsisukęs nuėjo į savo kambarius.

Jis užsimerkė ir vaizduotėje išvydo save, glamonėjantį kardinolą, prispaudžiantį veidą prie jo lieso, nelankstaus kūno, jaučiantį jo virpulį. Lūpos vėl prasivėrė prisiminus, kas įvyko, ir, nebepajėgdamas to iškęsti, jis pradėjo žingsniuoti po kambarį pirmyn bei atgal.

Pagautas šio ritmo įniko vaikštinėti ratais, o paskui atlapojo langą ir persisvėrė per atbrailą norėdamas įtraukti gaivaus oro. Apačioje kibirkščiavo idealiai apskritos formos fontanas. Iš viršaus krintančio vandens reginys užbūrė jį anksčiau, nei suvokė nė negirdįs vandens pliuškenimo.

Tarp jo su Gvidu niekada nieko panašaus nebus.

Ir Gvidas, be abejo, tą žinojo. Tuomet kodėl jis šitaip pasielgė? Jisai, Tonijus, gyveno užrakintame kambaryje su savo mylimuoju, o Gvidas jį išleido, Gvidas atrakino duris. Ir išsyk visas švelnus tos meilės sudėtingumas, visas grubokas švelnumas išblėso Tonijaus akyse, apleido jį nepalikęs nė prieskonio burnoje. Netikėtai pajuto nebegalįs savyje sužadinti apie ją jokių prisiminimų, kurie jį nuramintų bei padrąsintų. Ankstesnioji aistra dabar atrodė lyg tolima praeitis. Jį pernelyg nudegino kardinolo ugnis.

Roma jam panėšėjo veikiau ne į miestą, o į idėją. Tonijus atsiklaupė ir kakta palietė palangę.

„Kokią pamoką aš išmokau“? — klausė savęs kardinolas. Tačiau Tonijus žinojo, kokią pamoką išmoko jis. Jis buvo tikras, jog praranda Gvidą. Ilgėdamasis kardinolo, triuškinančios jo aistros, suprato padarysiąs viską, kad tik Gvidas to nesužinotų. Šio sprendimo genialumą sudarė siekis prarandant Gvidą vėl jį atrasti ir visiems laikams iš naujo sulaikyti glėbyje. 6

Vos atsisėdus kambario viduryje jį apėmė snaudulys. Čia tvyrojo ypatingas aromatas, o apšvietimas priminė kitą, kur kas mažesnę patalpą, irgi pilną audinių bei bižuterijos, kurioje kadaise lankėsi ir, beje, vienas.

Bet jis neleido sau to prisiminti. Tai buvo nesvarbu. Svarbiausia — užbaigti, kas pradėta.

Toji moteris kažko iš jo tikėjosi ir aiškiai ketino padėti. Jos tarnaitės lyg juodos paukštytės sutūpė kambario pakraščiuose. Mažos tamsios jų rankutės be paliovos judėjo: rinko gumelių, siūlų galelius, tempė perukus ant medinių galvų. Nejaugi ji mano, kad jis tiesiog čia nusivilks vyrišką kostiumą ir išties į ją rankas lyg į savo auklę?

Jis pasirėmė alkūne ūmai užsižiūrėjęs į savo atvaizdą tamsiame veidrodyje. Nepriklausomai nuo galvoje ūžiančių minčių, savas veidas jam paprastai atrodydavo neperžvelgiamas. Tarytum užaugusi stangri moteriška oda būtų paslėpusi emocijas ir pavertusi jį amžinai jaunu.

„Tačiau kaip aš varstysiuosi šį korsetą, — svarstė jis, — kaip segsiuosi sijonus? Gal parnešti juos į kardinolo rūmus ir atiduoti tam bedančiui seniui, kuris net paleidęs į pasaulį dešimtį vaikučių ankštoje nuošalios gatvytės lūšnelėje nieko neišmano apie moteriškus drabužius?“

Kambaryje buvo karšta, už uždarų langinių skambėjo ir ūžė Roma, nuostabų šilko sijoną išmargino šviesos juostos.

Atrodo, siuvėja pajuto jo abejones. Pliaukštelėjo delnais atkreipdama dėmesį ir išsiuntė visas padėjėjas iš kambario.

— Senjore, — siuvėja pasilenkė ir ištiesė rankas prie jo apsiausto. Jis pajuto, kaip išnyko drabužio svoris. — Aš rengiau pačius garsiausius pasaulio dainininkus. Aš ne šiaip siuvu kostiumus! Aš kuriu iliuzijas! Leiskite man parodyti jums savo meną, senjore. Kai dar sykį pažvelgsite į veidrodį, nepatikėsite savo akimis. Ak, jūs toks dailus, senjore! Jūs tas, apie kurį aš svajoju siūdama.

Tonijus tik abejingai nusijuokė.

Jis atsistojo apstulbindamas moterį aukštu savo ūgiu ir šypsodamasis pažvelgė iš viršaus apačion į rusvą raukšlėtą veidą. Jos akys panėšėjo į du mažus slyvos kauliukus, ką tik ištrauktus iš burnos bei dar blizgančius nuo drėgmės.

Siuvėja nuvilko jo surdutą ir bemaž susižavėjusi padėjo į šalį glostinėdama audinį kaip pardavėjas, giriantis vertingą prekę. Tačiau meiliausius gestus pataupė daiktams, kuriais ketino jį apvilkti.

— Bridžius irgi nusimaukite, senjore. Būtinai reikia, — ji raminamai mostelėjo ranka jusdama jo dvejonę. — Nesidrovėkite manęs. Šiuo atžvilgiu jauskitės taip, lyg būčiau jūsų motina. Matote, norėdamas elgtis kaip moteris, jūs turite ir pasijusti moterimi po visais šitais drabužiais.

— O gal kentauru, senjora? — tyliai paklausė jis. — Pasirengusiu kiekvienu momentu sutrypti nėrinius bei raukčius ir sukelti siaubą švelnioms mergelėms pirmoje eilėje.

Moteris nusijuokė.

— Turite aštrų liežuvį, senjore, — pakomentavo numaudama kojines bei nuaudama batus.

Jis lėtai atsiduso primerkdamas akis.

Ir sustingo kambario viduryje jusdamas savo kūno nuogumą, tarsi patalpos oras, nors ir šiltas, dvelktų į jį šalčiu. Siuvėja prisiartinusi paglostė jo odą taip pat, kaip glostė audinį, akivaizdžiai žavėdamasi jos glotnumu. Paskui užsegė jam drobinį apatinį sijoną plačiais krinolinais ir užrišo juosteles už nugaros. Papureno krinolinus bei užmetė ant viršaus plonytį pavilkinį. Paskui atėjo prašmatnaus smulkiomis rožinėmis gėlytėmis išmarginto alyvinio šilko sijono eilė. Puiku, puiku! O viršuje — gausiai nėriniuota palaidinė, kurią ji vikriai susagstė priekyje iki pat apačios.

Dabar jos judesiai sulėtėjo. Ji, rodos, suprato, jog korseto matavimasis — lemtingas etapas. Juk svarbiausia, kad šis tiktų per pečius. Tamsiai alyvines korseto rankoves puošė krintančios mezginių kaskados. Siuvėja išskleidė drabužį priešais Tonijų ir, kai šis įkišo į rankoves rankas, pradėjo varstyti, visų pirma suverždama juosmenį.