Энн Райс - Kastratai

Netikėtai tarp eilių orkestro pusėn pasileido kažkoks žmogus ir prikišęs prie burnos suglaustus delnus išrėkė kažką pašaipaus. Gvidas įsitempė niršdamas, kad negali suprasti žodžių, ir staiga kažkur iš viršaus, nuo sijų, pasipylė baltų popierėlių sniegas, žmonės ėmė šokinėti iš vietų bei gaudyti popieriukus.

Daugelis įniko ūbauti ir trepsėti. Gvidas suprato, jog metas eiti.

Jis užsimerkęs atrėmė galvą į sieną. Ir staiga pajuto, jog kažkas krato jį už pečių. Sugriežė dantimis, pasiryžęs pareikalauti paskutinės ramybės akimirkos.

— Jūs tik pažvelkite!

Priešais jį purtydamas vieną iš palubės nusileidusį lapelį stovėjo senjoras Rudžerius.

Gvidas išplėšė jam iš rankų popieriuką ir pakreipė į šviesą. Grubokas sonetas tvirtino, esą Tonijus savo tėvynėje buvo apgailėtinas gondoljeras, tad dabar teturi vieną kelią: nešdintis atgal ir traukti kanaluose barkaroles.

— Tai siaubinga, siaubinga! — murmėjo Rudžerius. — Aš žinau, kai publika tokios būklės, ji gali uždaryti teatrą! Jie nieko neklausys! Jiems čia tik pramoga. Dabar jie tetrokšta vieno dalyko — išsityčioti iš Venecijos patricijaus, patekusio jiems į nagus. O Betikinas jų numylėtinis! Jie mus uždarys!

— Kur Betikinas? — paklausė Gvidas. — Jis už viską atsakingas! — Mafeo apsisuko sugniaužęs kumščius.

— Maestro, jau nebėra laiko! O be to, Betikinas jiems nenurodinėja. Jie težino tik tiek, kad teatrai atviri, o jūsų berniukas pretenzingu savo elgesiu įdavė jiems į rankas ginklą! Jei tik jis būtų pasivadinęs pseudonimu, jei tik nebūtų toks pakvaišęs dėl aristokratizmo ir kitų...

— Užsičiaupk! — riktelėjo Gvidas ir nustūmė impresarijų. — Kurių velnių man visa tai dabar sakai!

Jį apėmė įsiūtis. Atmintyje tuojau pat iškilo visos senos istorijos apie neteisingus sprendimus bei žlugimus: koks nelaimingas buvo Loretis tą vakarą, kai Domenikas patyrė triumfą, o kompozitorius — žlugimą, ir kaip neišpasakytai nusiminė Pergolezis, kuris po pralaimėjimo taip ir nebesugrįžo į Romą.

Ūmai pasijuto esąs visiškas mulkis, o toksai jausmas — pats nemaloniausias pasaulyje. Kodėl jis nusprendė, kad jų laukia tribunolas, kurio sprendimas bus kilnus ir teisingas? Gvidas žengtelėjo link laiptų.

— Maestro, nepameskite galvos, — šnipštelėjo Rudžerius. — Jeigu jie ims svaidyti į jus visokiausius daiktus, nieku gyvu neatsakykite tuo pačiu!

Gvidas garsiai nusikvatojo. Paskutinį kartą paniekinamai dėbtelėjo į impresarijų ir nusileidęs į orkestro duobę patraukė prie klavesino. Muzikantai pasitikdami jį skubiai sulinksėjo.

Teatras aprimo. O jeigu kas nors dar mėgino plyšoti, kiti tuojau pat jį apramindavo. Gvidas pradėjo groti pirmąją triumfo temą, kurią džiaugsmingai pasigavo styginiai.

Muzika užpildė erdvę, akimirksniui nuslopo visos baimės, ir Gvidui pasirodė, tarytum ne jis palaiko spartų tempą, o pati muzika jį neša.

Pakilo uždanga. Nugriaudėjo aplodismentai, žiūrovai sveikino viršuje, scenoje, stovintį Betikiną. Pakako vieno žvilgtelėjimo, kad suprastum, jog dainininkas tobulai įkūnijo dievybę: šviesūs plaukai žvilgėjo rampos šviesoje, o blyškią odą puikiai paryškino balta pudra. Gvidas suprato, jog dabar vyrai lankstosi jam iš ložių, nes akies krašteliu pamatė Betikiną nusilenkiantį jiems. Paskui į sceną išėjo Rubinas, o tada, tada... Gvidas pakėlė akis ir pamatė Tonijų.

Net muzika nenustelbė aikčiojimų bei murmesio, nusiritusio per visą salę. Šis šurmulys panėšėjo į gausmą, lydėjusį ankstesnį reginį — sietyno užžiebimą.

Reginys išties buvo įspūdingas. Rampos šviesoje stovėjo liekna moteris raudono atlaso suknele, išpuošta auksu siuvinėtais nėriniais. Juodai apvedžiotos Tonijaus akys panėšėjo į du žaižaruojančius briliantus. Jis prikaustė visų žvilgsnius, nors stovėjo nejudėdamas kaip manekenas. Šviesos spindulys gražiai išryškino jo veido bruožus.

Gvidas dar sykį dirstelėjo į viršų, tačiau nesulaukė iš Tonijaus jokio atsakomojo ženklo. Atrodė, jog jis nerūpestingai apžiūrinėja salę. Tik tuomet, kai Betikinas baigė nedidelį savo pasivaikščiojimą po sceną, Tonijus atsakė į jam skirtus pasveikinimus. Lėtai kreipdamas žvilgsnį iš dešinės į kairę, jis atliko gilų moterišką reveransą, o tada pakilo — lengvai ir stulbinamai grakščiai. Žinoma, visų akys tuojau pat nukrypo į jį.

Opera tęsėsi, neišvengiamai artinosi Gvido įstojimo momentas. Jau praėjo pusė įžanginio rečitatyvo. Betikino balsas buvo sklidinas jėgos.

Ir štai jis užtraukė pirmąją ariją. Dabar Gvidas turėjo būti pasirengęs menkiausiam pasikeitimui. Styginių skambesys nutilo, virto silpnu, nepertraukiamu sruvenimu, lydinčiu klavesiną.

Dainininkas žengė į avansceną. Žydra ilgo apsiausto spalva atsispindėjo jo akyse, ir šios žėrėjo dar ryškiau. O balsas skambėjo vis stipriau, vis garsiau, tarsi įrodydamas visą būsimojo ginčo beprasmiškumą.

Baigęs antrąją arijos dalį, Betikinas pradėjo kartoti pirmąją, mat tokia buvo standartinė kiekvienos arijos forma, bet, kaip ir derėjo, ėmė varijuoti, lėtai didindamas garso stiprumą, nors Gvidas puikiai suprato, jog čia dar vieni juokai palyginti su tikrąja jo galia, kurią dainininkas pademonstruos vėliau. Tačiau pasiekęs paskutinę natą jis pradėjo nuostabų crescendo, vis stiprindamas ir stiprindamas garsą vienui vienu ilgėliausiu įkvėpimu, kurio viduryje nebyli publika sustingo. Gvidas irgi nutilo. Ir smuikai liovėsi griežę. O dainininkas, stovėdamas visiškai ramiai, leido į orą begalinį garso srautą be menkiausių įtampos požymių, o paskui, kai visi manė, jog jis turi arba nutilti, arba numirti, staiga ėmė vėl didinti galią, iškeldamas skambesį į dar aukštesnę viršukalnę ir tik tada baigė.

Aplodismentai nugriaudėjo iš visų pusių. Abatai šaukė: „Bravo Betikinas!“, tokie pat šūksniai aidėjo iš balkono, galinių parterio eilių ir iš ložių. Dainininkas pasitraukė nuo scenos — kaip derėjo pasielgti kiekvienam užbaigus savo ariją. O Gvidas davė ženklą muzikantams tęsti.

Jis jautė, kaip liepsnoja veidas, ir nedrįso pažvelgti į sceną. Kai pradėjo groti, pirštai buvo tokie šlapi nuo prakaito, jog ėmė slydinėti ant klavišų. O juk grojo pirmosios Tonijaus arijos įžangą. Išsigandęs, kad nuvils Tonijų, sutramdė baimę ir pakėlė akis į sceną, į ten stovinčią moterišką figūrą.

Tonijus jo nematė, bent jau taip atrodė. Išraiškingos juodos akys buvo nukreiptos į pirmą aukštą, tarytum tyrinėjo ten sėdinčius žiūrovus. Ir štai jis uždainavo pačiu tyriausiu bei skaidriausiu balsu, kokį tik kada nors iš jo lūpų girdėjo Gvidas.

Bet jau iš visur pasigirdo triukšmas, trepsėjimas, galinėse eilėse kilo šnypštimas, viršuje — švilpesys.

O iš paties viršutinio aukšto ataidėjo šaižus riksmas:

— Nešdinkis atgal į savo Veneciją, į kanalus!

Kažkas iš abatų pašoko ir grūmodamas kumščiu balkonui sušuko:

— Ei, jūs ten, tyliau! Nagi, nutilkite!

Tačiau Tonijus nė nekrustelėdamas dainavo toliau. Jis nekėlė balso, kad perrėktų triukšmą, kas vis tiek buvo neįmanoma. Sukandęs dantis Gvidas pats to nepastebėdamas tiesiog tarškino klavišais, tarsi norėdamasis išgauti iš jų daugiau garso.

Prakaitas žliaugte žliaugė per veidą, rankas. Dabar jis apskritai liovėsi girdėjęs Tonijų. Negirdėjo net savo paties instrumento.

Tonijus užbaigė ariją, nusilenkė ir taip pat ramiai nužingsniavo į užkulisius.

Visas pirmas aukštas pratrūko ploti, tačiau aplodismentai, susilieję su švilpimu bei rėkavimu, virto bendru triukšmu, daugiau nieko.