Энн Райс - Kastratai

Berniukas žiūrėjo į jį. Jis nenuleido juodų savo akių nuo Gvido, kol šis kopė artyn.

— Ar jūs tasai maestro, su kuriuo buvau susitikęs? — tyliai paklausė Tonijus. — Ar jums dainavau švento Morkaus bazilikoje?

Gvidas linktelėjo įsižiūrėdamas į išblyškusį veidą, drėgnas lūpas, vis dar nesveikai blizgančias akis.

Jis vos bevaliojo pakelti sudaužytos, sutriuškintos nekaltybės vaizdą. Ir pakėlė akis į dangų, nebyliai melsdamasis, kad šis berniukas nusigręžtų nuo jo.

— Ir jūs dėl manęs dabar verkėte? — paklausė Tonijus.

Akimirksniui Gvidas neteko žado. Paskui pajuto suliepsnojantį įprastą įniršį, nuo kurio veidas įraudo, sutrūkčiojo lūpos. Bet dar po akimirkos suvokė visiškai aiškiai, tarsi kažkam sukuždėjus į ausį: taip, iš tikrųjų, jis verkė dėl šio berniuko.

Maestro nurijo gerklėje įstrigusį gumulą ir nieko nepasakė. Tiesiog žvelgė į Tonijų apimtas niūrios nuostabos.

Ūmai vaikinui į veidą, dar prieš akimirką tokį ramų, plūstelėjo kartėlis. Paskui pastarąjį pakeitė pyktis, dar labiau išryškinantis bruožus, akyse sužibo pavojingas švytėjimas, privertęs Gvidą pamažu nusukti žvilgsnį.

— Ką gi, mes turime išsidanginti iš šios vietos, — sušnibždėjo Tonijus. — Privalome tęsti kelionę. Aš turiu neatidėliotiną reikalą.

Gvidas stebėjo, kaip jis apsisuka ir nužingsniuoja į kambarį. Visi dokumentai gulėjo išdėlioti ant stalo. Berniukas juos surinko ir grąžino maestro.

— Kas buvo tie žmonės, kurie visa tai įvykdė? — netikėtai paklausė Gvidas. Tonijus tuo metu vilkosi apsiaustą. Jis pažvelgė į Mafeo taip, tarsi skendėdamas giliuose apmąstymuose.

— Kvailiai, — atsakė jis. — Kvailiai, vadovaujami bailio. 2

Visą kelią iki Bolonijos, didingosios judrios šiaurinės sostinės, Tonijus bemaž neištarė nė žodžio.

Jeigu ir jautėsi blogai, to neparodė, o kai Gvidas kalbėjo jam, girdi reikią kreiptis į gydytoją, nes tokiais atvejais visuomet egzistuojąs užkrato pavojus, ryžtingai nusigręždavo.

Berniuko veidas vis labiau keitėsi: tapo ištįsęs, lūpų linija sugriežtėjo. O padidėjusiose akyse išliko karštligiškas blizgesys.

Jis, rodos, nematė pavasariško Italijos provincijos grožio. Lygiai taip pat nenorėjo pastebėti nei fontanų, nei rūmų, nei žmonių užtvindytų didžiulio miesto gatvių.

Pareikalavęs nupirkti brangakmeniais inkrustuotą špagą, durklą ir du pistoletus perlamutrinėmis rankenomis, Tonijus dar įsigijo naują kostiumą bei apsiaustą. Paskui mandagiai (jis visuomet elgėsi mandagiai, nors niekada nebuvo iš tiesų paklusnus nė nuolaidus) paprašė Gvido surasti advokatą, išmanantį muzikantų reikalus.

Bolonijoje dėl to problemų nekilo. Čionykštėse kavinėse knibždėte knibždėjo muzikantų bei dainininkų, suplūstančių čionai iš visos Europos su viltimi sutikti agentą ar impresarijų, kuris aprūpintų juos darbu visam sezonui. Šen bei ten pasiteiravę, Gvidas su Tonijumi patraukė į kompetentingo advokato kontorą.

Tonijus ėmė diktuoti laišką Aukščiausiajam Venecijos tribunolui.

Jis tokiu būdu pasiaukojęs vardan savo balso, pareiškė jaunuolis, ir reikalaująs, kad niekas Venecijoje nebūtų dėl to apkaltintas.

Išteisindamas savo mokytojus ir visus tuos, kurie įdiegė jam meilę muzikai, be to, Gvidą Mafeo bei kitus šventojo Angelo konservatorijos darbuotojus, jis patvirtino, jog nė vienas iš jų nežinojo apie planuojamus veiksmus, kol šie nebuvo įvykdyti.

Bet visų pirma jis norėjo panaikinti bet kokius kaltinimus savo broliui Karlui.

„Kadangi šis žmogus dabar tapo vieninteliu mūsų velionio tėvo įpėdiniu, yra sveiko kūno ir gali vesti, jis žūtbūt privalo būti išvaduotas nuo bet kokios atsakomybės už mano veiksmus, idant galėtų įvykdyti savo pareigą būsimos žmonos bei vaikų atžvilgiu“, — padiktavo Tonijus.

Paskui jis pasirašė laišką. Nepaisant tokio keisto turinio, advokatas nė nemirktelėjęs dokumentą patvirtino, tą patį padarė Gvidas.

Laiško kopija buvo išsiųsta Katrinai Lizani kartu su prašymu nedelsiant persiųsti į Neapolį visus asmeninius Tonijaus daiktus. Be to, berniukas prašė sužinoti, ar galima išmokėti nedidelį kraitį Betinai Sanfredo, patarnaujančiai savo tėvo kavinėje, švento Morkaus aikštėje, kad mergina galėtų susirasti deramą jaunikį.

Viską baigęs, Tonijus sugrįžo į vienuolyną, kuriame juodu apsistojo, ir išsekęs parkrito ant lovos.

Gvidas dažnai nubusdavo vidury nakties ir matė Tonijų apsirengusį, sėdintį kitapus kambario bei laukiantį ryto. Iš vakaro, prieš vidurnaktį, berniukas kartais blaškėsi per miegus ir netgi šaukė, bet paskui nubusdavo, o jo veidas vėl tapdavo toks pat negyvas bei neperžvelgiamas.

Suprasti, kaip giliai sužalota jo dvasia, buvo neįmanoma, nors kartais Gvidui atrodė, tarsi jaučia skausmą, slypintį už ramios karietos kampe sustingusios Tonijaus išorės. Net kai norėdavo jį pašnekinti, Gvidas neišdrįsdavo to padaryti, ir akimirksniui užplūsdavo toji pati neviltis, kurią patyrė naktį Feraroje. Tuo pat metu jautėsi pažemintas dėl to, kad berniukas užklupo jį raudantį ir netgi tiesiai paklausė, ar ne jis esąs maestro ašarų priežastis. Tačiau Gvidas išties užmiršo, kad tuomet nieko neatsakė Tonijui.

Florencijoje jie susirado tuodu berniukus, kuriuos Gvidas ten paliko ir planavo pasiimti grįždamas į Neapolį. Tonijui akivaizdžiai trukdė nauji bendrakeleiviai karietoje, bet jis visą kelią neatplėšė nuo vaikų akių.

Sjenoje vaikinas nupirko berniukams naujus batus ir apsiaustus, o prie stalo užsakė jiems saldumynų. Drovūs, paklusnūs devynerių bei dešimties metų vaikai nedrįsdavo nei ko nors pasakyti, nei padaryti be leidimo. Tačiau matėsi, kad jaunesnysis, Paolas, gan linksmo būdo. Pastarasis dažnai plačiai šypsojosi Tonijui, ir šis skubiai nusukdavo žvilgsnį.

Sykį Gvidas užsnūdo, o nubudęs pamatė berniuką besėdintį šalia Tonijaus. Lijo lietus, viršum aptakių tamsiai žalių kalvų tvyksčiojo žaibai. Sulig kiekvienu griaustinio trinktelėjimu Paolas slinkosi vis arčiau ir arčiau Tonijaus, ir galų gale Tonijus nežiūrėdamas jį apsikabino. Karietai krestelėjus, jo pirštai įsikibo berniukui į koją, kad sulaikytų jį, ir matėsi, kad vaikiną ūmai užplūdo kažkoks stiprus jausmas. Bet paskui jis užsimerkė bei nukorę galvą į šalį, tarsi kaklas būtų sulaužytas. O karieta vis kratėsi po pavasario lietumi riedėdama keliu, vedančiu Amžinojo miesto pusėn.

Tonijaus nė kiek nesujaudino niūri Romos didybė, bet tuomet, kai jie pasiekė Porto del Populo, įtemptas vaikino dėmesys atsiplėšė nuo abiejų berniukų ir nukrypo į Gvidą. Nebylus įniršis šiame žvilgsnyje nesumažėjo nė per nago juodymą. Jis negailestingai įsmigdavo į Gvidą, fiksuodamas pastarojo eiseną, sėdėjimo manierą, net tamsius plaukelius išorinėje plaštakų pusėje. Kambariuose, kuriuose jie apsistodavo pernakvoti, Tonijus įžūliai spoksojo, kaip Gvidas persirenginėja, apžiūrinėjo ilgas, iš pažiūros stiprias rankas, galingą krūtinės ląstą, plačius pečius.

Gvidas patylom visa tai kentė.

Bet pamažu pradėjo niršti, nors pats nežinojo kodėl. Nuosavas kūnas jam nedaug tereiškė. Jis nuo mažens rodėsi konservatorijos scenoje, keitė kostiumus, grimavosi, dėvėjo pačius įvairiausius drabužius bei kaukes, taigi puikiai ištyrinėjo savo išorės ypatybes. Pavyzdžiui, žinojo, kad plačios krūtinės dėka neblogai atrodo atlikdamas vyriškus vaidmenis, o didžiulės akys atrodo antgamtiškai, kai tinkamai padažai.

Bet nuogumas, nuodugnus apžiūrinėjimas, trūkumai jam ničnieko nereiškė.

Vis dėlto berniuko žvilgsnis buvo toks įžūlus bei įdėmus, jog pradėjo jį erzinti. Sykį vakare nebepajėgdamas to ištverti Gvidas padėjo šaukštą ir pažvelgė tiesiai į Tonijų.