Энн Райс - Kastratai

— Šeima turi žinoti, jog aš su šiuo reikalu nesusijęs! — neatlyžo Gvidas. — Venecijos vyriausybė privalo žinoti, kad čia ne mano darbas.

Bravas prunkštelėjo.

— Kas tuo patikės, maestro?

Gvidas staigiai atsisuko į jį. Paskui vėl pasižiūrėjo į dokumentus. Bravas stovėjo šalia tarsi demonas gundytojas.

— Maestro, jumis dėtas, aš nelaukčiau, kol berniukas nubus. Jis gavo labai stiprią opiumo dozę. Aš privalėjau jį atgabenti ir dingti. Turiu kuo greičiau išvykti iš Venecijos. O jūs, maestro, pasirūpinkite berniuku. Jis — vienintelis jūsų pasiteisinimas.

Gvidas įėjo į mažą namuką, kuriame miegojo Tonijus. Mafeo pamatė, kad berniuko veidas visas kruvinas, aplink burną ir ant kaklo — mėlynės, o rankos ir kojos surištos grubia kanapine virve. Jo veidas atrodė negyvas.

Žengtelėjęs atatupstas, Gvidas pratisai suvaitojo žemu balsu, nepajėgdamas suturėti siaubo. Paskui gerklę sugniaužė vėmulio spazmas. Jis pažvelgė į kruviną gultą, peilius, gulinčius ant šiaudų ir purvinų grindų. Tuomet ėmė drebėti ir vėl suvaitojo.

Kai pagaliau mažumėlę atitoko, pasirodė, jog kambaryje nieko daugiau nėra, išskyrus jį ir Tonijų, kad bravas išėjo, o durys praviros. Miestelis kitapus durų dunksojo toks tylus, tarytum apleistas visų gyventojų.

Gvidas prisiartino prie lovos. Berniukas atrodė miręs, maestro ilgai nesiryžo pakelti rankos prie jo burnos. Kai pagaliau išdrįso, pajuto silpną alsavimą.

Tonijus buvo gyvas.

Tuomet Gvidas kilstelėjo perplėštą audinį ir pažvelgė į operacijos rezultatus.

Kapšelis buvo išskrostas, turinys išpjautas, žaizda grubiai prideginta. Bet pats pjūvis nedidelis, operacija atlikta maksimaliai saugiai, paburkimų nesimatė. Palaipsniui kapšelis susitrauks ir taps niekingai mažas.

Bet, pakėlus akis nuo kapšelio, Gvidą sukrėtė dar vienas akivaizdus atradimas.

Jis pažvelgė į ramiai gulintį Tonijaus organą ir pamatė, jog šis siekia keletą colių, bemaž kaip vyro.

Jį apėmė siaubas. Klaikus siaubas, nustelbęs šio kambario košmarą, kur gulėjo kruvinas, sumuštas berniukas ir kur grėsmingai dirsčiojo už durų slankiojantis bravas.

Gvidas nedaug teišmanė apie žmogaus kūną. Jis nesuprato paslaptingų procesų, vykusių jo paties viduje ir atėmusių balsą ties didybės slenksčiu. Tik žinojo, kad greta neapsakomo žiaurumo čia slypėjo, ko gero, tokia pat šiurpi neteisybė.

Jis atsargiai palietė miegančio berniuko veidą, stengdamasis užčiuopti bent menkiausius prasikalusios barzdos požymius.

Bet nieko neužčiuopė.

Ant krūtinės plaukai irgi neaugo. Užsimerkęs Gvidas unikalioje atmintyje atkūrė aukšto tyro balso skambesį, kurį girdėjo po švento Morkaus bazilikos skliautais, taip įstabiai jį sustiprinusiais.

Tasai balsas buvo tyras, jis buvo tobulas.

Bet priešais gulėjo bemaž subrendęs vyras.

Už nugaros tarpduryje vėl pasirodė bravas. Galingais pečiais jis užstojo šviesą, trykštančią pro angą, taigi negalėjai įžiūrėti jo veido, tačiau balsas nuskambėjo žemai, grėsmingai:

— Nugabenkite jį į Neapolį, maestro. Išmokykite dainuoti. Pasakykite jam: jeigu nepasiliks ten, mirs badu, nes negaus iš šeimos nė skatiko. Ir įkalkite į galvą, tegul dėkoja mums už tai, kad palikome gyvą. Ir lai neužmiršta: jis garantuotai atsisveikins su gyvybe, jei tik kada nors mėgins sugrįžti į Venetą. 6

Tą pačią valandą Venecijoje Karlą Treskį iš lovos pakėlė įsiutusi Katrina Lizani, laikanti rankose ilgą ir įmantrų Tonijaus laišką, kuriame šis prisipažino ketinąs gultis po peiliu vardan balso bei įstoti į Neapolio šventojo Angelo konservatoriją. Tučtuojau buvo išsiųsti pasiuntiniai į valstybės kanceliariją, ir dar prieš vidurdienį visi slaptosios policijos agentai laigė po miestą, ieškodami Tonijaus Treskio.

Ernestinas ir visi jo ansamblio dainininkai buvo suimti.

Andželas, Bepas bei Alesandras — iškviesti apklausai.

Iki saulėtekio po visus Venecijos kvartalus pasklido gandas apie „klajojančio patricijaus auką“ vardan balso. Visas miestas apie tai tik ir tekalbėjo. Visi gydytojai vienas po kito stojo prieš Aukščiausiąjį tribunolą.

Mažiausiai septyni patricijai, vyrai ir moterys, prisipažino gėrę vyną bei pietavę drauge su jaunuoju maestro iš Neapolio konservatorijos, kuris ne kartą klausinėjo apie kilmingąjį gatvės dainininką.

Galų gale ašaromis apsipylęs Bepas prisipažino nusivedęs tą žmogų į švento Morkaus baziliką pasiklausyti Tonijaus. Vargšelis Bepas buvo tuojau pat įmestas belangėn.

Nuoširdžiausiai apsiašarojęs Karlas nepakartojamai iškalbingai kaltino save dėl tokio siaubingo įvykių posūkio, kadangi laiku neužkirto kelio tokiam perdėtam brolio susidomėjimui muzika. Jis neįžvelgęs tokio pavojaus. Jis netgi girdėjęs apie Tonijaus susitikimą su maestro iš Neapolio, bet per kvailumą nesuteikęs tam įvykiui reikšmės.

Kaltindamas save tardytojų akivaizdoje, Karlas, nuo ašarų ištinusiu veidu ir drebančiomis rankomis, atrodė palaužtas sielvarto.

Vaidinti sekėsi ganėtinai natūraliai, nes tuo metu jis jau pradėjo abejoti, ar sumanymas pavyks, ir vos betramdė paniką.

Tuo metu Mariana Treski mėgino iššokti pro palaco langą į kanalą, tačiau tarnai ją sulaikė.

Mažoji Betina, mergina iš tavernos, raudojo pasakodama, kad nei gėrimas, nei maistas, nei netgi moterys negalėjo sulaikyti dainuoti besiveržiančio Tonijaus.

Atėjo vidurnaktis, bet nei Tonijaus, nei maestro iš Neapolio rasti nepavyko. Policija naršė po visus miestelius ir kaimus aplink Veneciją, išversdavo iš lovos kiekvieną gydytoją, įtariamą dainininkų kastravimu.

Laisvėn išleistas Ernestinas įniko pasakoti, kaip Tonijus nerimavęs dėl neišvengiamo balso praradimo; visose kavinėse bei tavernose žmonės negalėjo kalbėti apie nieką daugiau, tik apie berniuko talentą, jo grožį ir beatodairišką poelgį.

Kai ankstų rytą senjoras Lizanis pagaliau sugrįžo namo, rado savo žmoną Katriną apimtą isterijos.

— Turbūt visi šiame mieste išsikraustė iš proto, jeigu tuo patikėjo! — šaukė moteris. — Kodėl jūs nesuėmėte Karlo, neapkaltinote jo brolio žmogžudyste! Kodėl Karlas iki šiol gyvas?

— Senjora, — pratarė jos vyras ir nuvargęs atsisėdo krėslan, — už lango aštuonioliktas amžius, o mes ne Bordžija. Šioje byloje nėra jokių įkalčių, bylojančių apie žmogžudystę ar kitokį nusikaltimą.

Katrina pratrūko klykti. Kai pagaliau įstengė rišliai kalbėti, pareiškė, girdi, jeigu iki rytojaus vidurdienio Tonijus neatsirasiąs gyvas, Karlas Treskis būsiąs nužudytas. Jinai pati jį nugalabysianti.

— Senjora, — vėl kreipėsi senatorius. — Iš tiesų labiausiai tikėtina, kad berniukas yra arba miręs, arba iškastruotas. Bet jeigu jūs ryžtatės įvykdyti bausmę ir atimti gyvybę Karlui Treskiui, tuomet prisiimkite amžiną atsakomybę, kurios nepateisins nė vienas valstybės vyras. Atsakomybę už Treskių giminės nutraukimą.

Trečia dalis1

Dar nesutemus jie pasiekė Ferarą. Tonijus sąmonės neatgavo. Kai derlinga lyguma dardantis vežimas šokinėjo per duobes, berniukas atmerkdavo akis, bet, atrodo, nieko nematė.

Mažuose nakvynės namuose miestelio pakraštyje Gvidas nunešė jį į lovą. Surišo rankas. Pačiupinėjo kaktą.

Už nediduko langelio virpėjo žalios tuopos. Prieš pat saulės laidą pradėjo lyti.

Gvidas išsitraukė vyno butelį. Pastatė žvakę ant stovelio netoli Tonijaus galvos, atsisėdo kojūgalyje ir ėmė laukti, periodiškai užsnūsdamas.

Mafeo staigiai atsimerkė, pats nesuprasdamas, kodėl nubudo. Akimirksnį pamanė esąs Venecijoje. O paskui prisiminė viską, kas nutiko. Prisimerkęs pasižiūrėjo į mažutį žvakės žiburėlį. Ir tuomet jam užėmė kvapą.