Энн Райс - Kastratai

— Pasakykite man, kas tasai berniukas! — pratarė Gvidas grasinamai.

— Jūs jį pažįstate. Klausėtės jo šiandien švento Morkaus bazilikoje. Girdėjote jį, kai klaidžiojo su dainininkais po gatves.

— Aš jumis netikiu! — sušnibždėjo Gvidas.

Žmogus parodė Gvidui odinę piniginę.

— Eikite į viešbutį, — pasakė jis, — ir ruoškitės. Turite išvykti tenai tuojau pat.

Atsidūręs už durų, Gvidas kurį laiką stovėjo po lietumi, tarsi vandens čiurkšlės galėtų padėti jam atsipeikėti. Jis įtempė tas smegenų sritis, kuriomis gyvenime nesinaudojo. Užplūdo nepaprastas jaudulys. Viduje tarytum grūmėsi du žmonės: vienas patarė nešti iš čia kudašių pirmuoju pasitaikiusiu laivu, o kitas tikino, kad neišvengiamas dalykas įvyks nepriklausomai nuo to, ar jis nori tuo pasinaudoti, ar ne. Tačiau kas turėjo įvykti?

Mafeo krūptelėjo, pajutęs prisilietimą prie rankos. O juk nė nepastebėjo, kaip kažkas prisiartino. Pro plonytę lietaus uždangą negalėjo įžiūrėti žmogaus veido, tik pajuto, kad nepažįstamasis skaudžiai sugriebė už rankos ir sušnibždėjo į ausį:

— Maestro, eime, dabar pat.

Tonijus sėdėjo tavernoje, kai pirmą sykį pastebėjo trijulę.

Jis buvo kaip reikiant girtas. Iš pradžių užkopęs pas Betiną, paskui jau vos ne vos nusileido žemyn, į padūmavusį bendrą kambarį, ir žnektelėjo ant suolo prie sienos, nebepajėgdamas pajudėti. Reikia pasikalbėti su Ernestinu, paaiškinti jam, kad šiąnakt nebegalės eiti drauge su juo ir kitais. Šitos košmarų raizgalynės neįmanoma perteikti balsu. Tokia muzika dar neparašyta.

Ir stebeilydamas į dūmų apgaubtą tamsą jis ūmai pagalvojo: kaip gera būtų visiškai prarasti sąmonę. Dar niekad anksčiau nebuvo tiek prisigėręs, ir dabar, išlikdamas budrus, turėjo stebėti savo paties degradaciją.

Viskas plaukė prieš akis: pats kambarys, po aprūkusiais žibintais judantys sunkūs kūnai, ant stalo nusileidžiantis bokalas.

Jis ketino dar išgerti, bet tuomet pastebėjo tuos veidus, įžvelgė juos vieną po kito; visi išsidėstė tokiu kampu, jog atrodė, tarytum į jį tiriamai žiūri viena akis.

Sugretinęs visus tris veidus, išsyk prisiminė, kur matė tuos žmones, ir pro girtumo miglą prasiveržė panika.

Kambaryje niekas nepasikeitė. Tonijus kaip įmanydamas stengėsi neužsimerkti. Netgi pakėlė taurę ir iki dugno išgėrė visą vyną, nesuvokdamas, ką daro. Paskui palinko į priekį, žybtelėdamas akimis trijų vyrų pusėn, lyg mesdamas jiems iššūkį, ir atsilošė atgal, trinktelėdamas galvą į sieną.

Galvoje išryškėjo miglotas planas. Bet negalėjo jo kaip reikiant apsvarstyti. Reikėjo įvertinti atstumą iki Lizanių namų ir pasirinkti saugiausią kelią iki ten. Tonijus kilstelėjo ranką, tarsi mėgindamas sučiupti gijas, kurios vedė jį gatvelėmis bei kanalais, bet staiga jos visos dingo. Jis pamatė vieną iš trijų vyrų, traukiantį jo pusėn.

Vaikino lūpos sukrutėjo tardamos žodžius, kurių pats neišgirdo aplinkiniame triukšme. Tie žodžiai buvo:

— Mano brolis ketina mane nužudyti.

Jo tone jautėsi nuostaba, tarsi negalėtų patikėti, kad viskas vyksta iš tiesų.

Karlas? Karlas, kuris taip beatodairiškai troško, kad Tonijus jį suprastų? Protu nesuvokiama! Bet vis dėlto taip nutiko. Jis privalėjo kuo greičiau iš čia išsinešdinti.

O tasai žmogus — ne šiaip bravas, o tikras velnias — atsisėdo priešais berniuką, galingais pečiais užstodamas visą taverną, ir prikišęs marmūzę sušnibždėjo:

— Eime namo, senjore. Jūsų brolis nori su jumis pasikalbėti.

— O-o-o, ne, — papurtė galvą Tonijus.

Jis kilstelėjo ranką, norėdamas pakviesti Betiną, bet ūmai pajuto, kaip bravas jį pakėlė it šapelį — kojos tuojau pat sulinko, vaikinas vos nepargriuvo — ir nešte išnešė į lauką. Jis godžiai įkvėpė oro. Lietus plakė veidą. Stengdamasis išsilaikyti ant kojų, Tonijus atsirėmė į drėgną sieną.

Tuomet atsargiai pasukęs galvą suprato esąs laisvas. Ir puolė bėgti. Skausmas varstė sustingusias kojas, bet Tonijus jautė bėgąs greitai, skriete skriejąs kanalą apgaubusio rūko pusėn. Jis jau pamatė prieplaukos žibintus, kai persekiotojai sugriebė jį iš už nugaros ir, nepaisant įnirtingo priešinimosi, nusitempė į tamsą. Jis išsitraukė durklą ir suvarė į minkštą kūną. Paskui kažkas ginklą išmušė, ir šis žvangtelėjo žemėn. Stipriai laikydami Tonijų, bravai praplėšė jam burną.

Jis raitėsi ir draskėsi, stengdamasis išsivaduoti. Paskui springdamas ir dusdamas stūmė pagalį, kurį skriaudikai įkišo tarp dantų, pajuto, jog išgertas vynas veržiasi laukan.

Krūpčiodamas jis švirkštė viską lauk, skausmingos konvulsijos apjuosė šonkaulius. Prasidėjo dar vienas priepuolis. Berniukas jautė, jog jeigu neįstengs užsičiaupti arba išsivaduoti, išsikraustys iš proto. Arba pasprings.

Gvidas nemiegojo. Apėmė tam tikra būsena, kuri kartais suteikia daugiau poilsio nei miegas, nes ją galima palaimingai tęsti. Gulėdamas ant nugaros mažame Flovigo miesteliūkščio viešbučio kambarėlyje, maestro žvelgė pro medinį langą su langinėmis, kurias atlapojo pavasario lietui.

Dangus šviesėjo. Iki saulėtekio liko maždaug valanda. Ir jeigu šiaip jau būtų gerokai sustiręs (gulėjo apsirengęs, tačiau vidun besiveržiantis vėjas bloškė lietų tiesiai į kambarį), dabar šalčio nejautė. Oras atvėsino odą, tačiau neprasiskverbė iki kaulų.

Jau keletą valandų jis be paliovos mąstė — ir tuo pat metu apie nieką negalvojo. Dar niekad per visą gyvenimą jo galva nebuvo tokia tuščia ir kartu tokia perkrauta.

Jis daug ką prisiminė. Nors stengėsi apie tai negalvoti, tos pačios mintys vis grįždavo ir grįždavo.

Pavyzdžiui, apie tai, jog Venecijoje sukiojasi daugybė valstybės inkvizicijos šnipų, kurie žino viską apie visus: kas penktadieniais valgo mėsą, kas muša savo žmoną. O patys inkvizitoriai gali bet kada slapta suimti ir įmesti kalėjiman bet kurį žmogų, kur jo laukia neišvengiama mirtis nuo nuodų arba ant kaklo užmestos virvės.

Be to, Gvidas žinojo, kad Treskiai — galinga šeima, o Tonijus — mylimiausias sūnus.

Ir dar žinojo, jog daugelio Italijos vietovių įstatymai draudžia kastruoti vaikus, jei nėra ypatingų medicininių priežasčių, tėvų bei paties berniuko sutikimo.

Vargšams šie įstatymai nieko nereiškė. O turtuoliui tokia operacija — negirdėtas dalykas.

Gvidas neužmiršo, jog net ir šiame nuošaliame miesteliūkštyje jis vis dar tebėra Venecijos valstybės teritorijoje, ir troško atsidurti kuo toliau nuo čia.

Jis pastebėjo, kokia iškrypusi bei korumpuota yra Pietų Italija. Tačiau kokia iškrypusi ir pagedusi yra Venecija, tik pradėjo patirti.

Visi jo pažįstami kastratai buvo išromyti ankstyvoje vaikystėje, bet jis nenutuokė, dėl ko taip elgiamasi: dėl balso ar siekiant palengvinti pačią operaciją.

Tonijui Treskiui jau sukako penkiolika. Gvidas žinojo, kad balsas paprastai lūžta dar po kokių trejų metų. O tasai balsas, kurį girdėjo bažnyčioje, dar nepradėjo keistis ir buvo absoliučiai tyras.

Visa tai maestro žinojo. Ir negalvojo apie tai. Negalvojo nei apie ateitį, nei apie tai, kas jam gali nutikti po valandos ar dienos.

Bet kartkartėmis visos žinios jį apleisdavo, ir Mafeo pasinerdavo į prisiminimus — vėl be jokios analizės — apie tai, kaip pirmą sykį išgirdo Tonijaus Treskio balsą.

Buvo ūkanota naktis, Gvidas gulėjo ant lovos, lygiai taip, kaip gulėjo dabar šioje Flovigo kamaraitėje, nenusirengęs, prie atviro lango. Žiemos šalčiai jau atsitraukė, ir laukė kelionė namo.

Jis apgailestavo išvykdamas iš Venecijos, kuri jį ir pakerėjo, ir šiurpino. Jam kėlė siaubą ir klestinti pirklių klasė, ir uždara įmantri valdžia. Diena po dienos jis klaidžiojo po Broglio bei po švento Morkaus aikštę stebėdamas visą šį spektaklį, begalines ceremonijas prie vyriausybės pastatų. Ir vietiniai turtingi muzikantai diletantai, apdovanoti ne didesniu talentu bei meistriškumu už visus kitus, pažinotus anksčiau, elgėsi su juo nepaprastai maloniai.