Энн Райс - Kastratai

Tonijus krūptelėjo.

Šie žodžiai tarsi smogė jam fiziškai, nors buvo ištarti taip greitai, jog vos beprisiminė jų skambesį, tiesioginę reikšmę. Tačiau frazė panėšėjo į negailestingą begarsį smūgį.

Jis pajuto, kaip kambaryje telkiasi nevilties bei baimės atmosfera. Tarytum milžiniškas debesis pradėjo tirštėti aplink jį mirtinu žiedu ir per kelias akimirkas apgaubė tarsi skraistė. Paslėpė Marianą su Karlu, paliko šioje niūrioje vietoje vieną, stovintį be žado ir be paliovos žvelgiantį į mirguliuojančius žiburėlius, lėtai plaukiančius už lango, ten, apačioje, kanalu.

Tonijus viską žinojo, žinojo jau tuomet, kai šis žmogus pirmą kartą jį apkabino, jis be paliovos girdėjo tai sapnuose. Žinojo, kai motina bėgo per tamsų kambarį šnabždėdama: „Uždaryk duris! Uždaryk duris!“ Taip, jis žinojo.

Vis dėlto visuomet išliko tikimybė, kad tai netiesa, tiesiog naktinis košmaras, neturintis jokio pagrindo, klaidingas apibendrinimas, labiau paremtas vaizduote, o ne realiais faktais.

Bet visa tai buvo tiesa. O jei taip, vadinasi, Andrea irgi tai žinojo.

Dabar čia įvykęs susidūrimas neturėjo reikšmės. Buvo nesvarbu, ar jis tuojau pat išeis, ar pasiliks, kažką pasakys ar nepasakys. Jis nebeturėjo nei valios, nei tikslo. Ir buvo nesvarbu, kad kažkur kažkas suteikė balsą jo sielvartui. Verkė motina.

— Įsidėmėk mano žodžius, — sušnypštė Karlas.

Miglotas jo siluetas vėl materializavosi priešais Tonijų.

— Ką reiškia tie jūsų žodžiai? — atsiduso Tonijus. „Mano tėvas. Šitas žmogus — mano tėvas!“ — Jūs man grasinate? — sukuždėjo ir atsitiesęs pažvelgė tiesiai prieš save. — Jūs man duodate patarimą, ir štai mes staiga susivienijame kaip tėvas su sūnum?

— Pasinaudok mano patarimu! — riktelėjo Karlas. — Pasakyk, kad negali vesti! Pasakyk, kad stoji į dvasininkijos luomą! Pasakyk, kad gydytojai tave pripažino fiziškai nepilnaverčiu! Man nesvarbu, ką pasakysi! Bet pasakyk kažką ir paklusk man!

— Visa tai — melas, — atkirto Tonijus. — Aš negaliu to pasakyti.

Jis pajuto keistą nuovargį. „Mano tėvas“. Ši mintis suardė sąmonę, kurios periferijoje vis labiau grimzdamas į chaosą bolavo Andrea. Pati karčiausia, pati baisiausia neviltis apėmė dėl to, kad Andrea buvo jo senelis, o ne tėvas. O tikrasis jo tėvas — šitas pamišęs, paklaikęs žmogus, stovintis priešais.

— Aš gimiau ne jūsų pavainikiu! — paprieštaravo Tonijus, vos ne vos ištardamas šiuos žodžius. — Aš gimiau po šių namų stogu kaip teisėtas Andrea sūnus. Aš neįstengsiu to pakeisti, net jei jūsų prakeiksmai nusiris nuo vieno Veneto krašto iki kito. Aš esu Markas Antonijus Treskis, ir aš privalau įvykdyti pareigą, kurią man patikėjo Andrea Treskis. Aš neištverčiau nei jo pomirtinių prakeiksmų, nei prakeiksmų visų tų, kurie mus supa ir nežino nė pusės visų mūsų paslapčių!

— Vadinasi, tu priešinsies savo tėvui! — sugriežė dantimis Karlas. — Tuomet tau teks kęsti mano prakeiksmą!

— Tebūnie! — pakėlė balsą Tonijus. Pasilikti čia, tęsti šį pokalbį, atsakyti išsyk ir už viską jam buvo didžiausias gyvenimo išbandymas. — Aš negaliu priešintis šiems namams, šiai šeimai bei žmogui, kuris viską žinojo ir išrinko kelius mums abiem.

— Ak, kokia ištikimybė! — Karlas atsiduso, jo lūpas vėl ištempė šypsena. — Nesvarbu, kaip smarkiai manęs nekenti, kaip labai trokšti mane sunaikinti, tu niekada nepasipriešinsi šiems namams!

— Bet aš visai nejaučiu jums neapykantos! — šūktelėjo Tonijus.

Ir jam pasirodė, kad Karlas, netikėtai užkluptas šio šūksnio aistros, pažvelgė į jį apimtas staiga užplūdusio galingo jausmo.

— Bet juk ir aš niekada nejaučiau tau neapykantos! — atsiduso jis, tarsi pirmą kartą tai suvokęs. — Markai Antonijau, — pratarė Karlas ir, Tonijui nespėjus jo sulaikyti, prisitraukė berniuką; juodu atsidūrė taip arti, jog galėjo suspausti vienas kitą glėbyje.

Karlo veide atsispindėjo nuostaba ir bemaž siaubas.

— Markai Antonijau! — pratarė trūkčiojančiu balsu. — Argi aš kada nors jaučiau tau neapykantą... 5

Lijo lietus, tikriausiai paskutinis šį pavasarį. Ir buvo toks šiltas, jog niekam neįsipyko. Lietaus permerkta aikštė iš pradžių atrodė sidabrinė, o paskui — sidabriškai melsva, o kartkartėm jos plotas virsdavo glotniu mirguliuojančiu vandens paviršiumi. Į apsiaustus įsisupusios figūros šmirinėjo tarp penkių švento Morkaus arkų. Atvirose kavinėse smilko žibintai.

Gvidas niekaip negalėjo prisigerti, nors troško nugrimzti svaigion užmarštin. Jam nepatiko ši triukšminga, ryškiai apšviesta vieta, bet kartu čia jautėsi saugus. Jis ką tik gavo iš Neapolio savo algą ir dabar svarstė, kur geriau važiuoti — į Veroną ar į Paduvą. O šis miestas išties buvo nuostabus. Per visą klajonių laiką ši vieta pasirodė besanti vienintelė, verta to, kas apie ją kalbama. Tačiau buvo pernelyg ankšta, pernelyg tamsu, pernelyg maža erdvės. Kiekvieną vakarą Gvidas traukdavo į aikštę pamatyti plačios žemės ir dangaus juostos bei pajusti galimybę laisvai kvėpuoti.

Jis žiūrėjo, kaip lietus įkypai krenta po arkomis. Tamsi figūra pasirodė ant slenksčio ir įsmuko į vidų. Pro atsivėrusias duris įsiveržė vėjo gūsis, o jo atnešto lietaus lašai nukrito ant įkaitusio Gvido veido. Jis ištuštino stiklinę ir užmerkė akis.

O paskui staigiai atsimerkė, nes pajuto kažką atsisėdus greta.

Maestro lėtai, atsargiai atsisuko ir pamatė eilinį gan grubios išvaizdos vyruką, seniai nesiskutusį, apžėlusį melsvais šeriais.

— Ar maestro iš Neapolio surado, ko ieškojo? — pašnibždomis paklausė nepažįstamasis.

Gvidas atsakė ne iškart. Jis gurkštelėjo balto vyno. Paskui atsigėrė deginančios karštos kavos. Jam patiko, kaip kava suardo vyno sukurtą glebumą.

— Aš jūsų nepažįstu, — burbtelėjo Mafeo, žvelgdamas į praviras duris. — Iš kur jūs mane pažįstate?

— Aš turiu mokinį, kuris jus sudomins. Jis pageidauja, kad nedelsiant išgabentumėte jį į Neapolį.

— Kodėl jūs toks tikras, jog jis mane sudomins? — šyptelėjo Gvidas. — Ir kas jis per vienas, kad įsakytų man vežtis jį Neapolin?

— Jumis dėtas, tik kvailys nesusidomėtų.

Nepažįstamasis prisislinko taip arti Gvido, jog šis pajuto jo alsavimą. Ir kvapą.

Gvidas mechaniškai nukreipė žvilgsnį į pašnekovą.

— Kalbėkite iš esmės, — tarstelėjo jis, — arba nešdinkitės.

Vyras kreivai šyptelėjo.

— Nelemtas kastratas, — burbtelėjo jis.

Gvidas lėtai, bet atvirai pasikišo ranką po apsiaustu ir pirštais apglėbė durklo kotą. Ir nusišypsojo, nė pats nenutuokdamas, kokie grėsmingi kontrastiški jo veido bruožai — jausminga burna, bjauriai suplota nosis ir didžiulės akys, kurios, atskirai paėmus, atrodė išties gražios.

— Paklausykite, — vyras prakalbo prislopintu tonu. — Jeigu jūs kada nors kam nors perduosite mano žodžius, nepatariu jums ateityje pasirodyti šiame mieste, — jis dirstelėjo į duris ir tęsė: — Berniukas aukštos kilmės. Svajoja pasiaukoti vardan savo balso. Bet kai kas gali pamėginti jį perkalbėti. Todėl viską reikia atlikti vikriai ir labai greitai. Jis trokšta išvykti iš čia, kai tik reikalas bus atliktas, aišku? Į pietus nuo Venecijos yra Flovigo miestelis. Važiuokite šį vakarą į tenykštę smuklę. Berniukas atvyks tenai.

— Koks berniukas? Kas jis? — Gvido akys susiaurėjo. — Tėvai turi duoti sutikimą. Valstybės inkvizitoriai gali...

— Aš venecijietis, — tęsė nepažįstamasis šypsodamasis, — o jūs ne venecijietis. Jūs išsivešite berniuką į Neapolį, ir to pakaks.