Энн Райс - Kastratai

— Dieve mano, jūsų prakilnybe, nejaugi jūsų aplinkoje nebuvo nė vieno berniuko, kuriam pasikeitė balsas?

— Ne, aplink mane nebuvo berniukų, tik senyvas vyras ir labai jauna moteris. Aš nieko nežinau apie berniukus ir labai mažai teišmanau apie vyrus. Ir jeigu jau pradėjome šią temą, aš ir apie dainavimą beveik nieko nežinau.

Kitame gatvelės, kurioje jie stovėjo, gale pasirodė kažkieno figūra. Žmogus ėjo palei sieną, bemaž prisiplojęs prie jos, ir Tonijų apėmė miglotas nerimas.

— Kartais viskas nutinka greitai, — kalbėjo Ernestinas, — o kartais tęsiasi ir tęsiasi. Balsas lūžta, jūs negalite juo pasikliauti. Bet kadangi pagal savo amžių esate labai aukštas, jūsų prakilnybe, ir be to dar... — paėmęs į rankas ąsotį, jis nusišypsojo. Tonijus suprato, kad dainininkas galvoja apie Betiną. — Jūsų balsas gali imti keistis anksčiau nei daugumai kitų, — taip taręs, Emestinas uždėjo Tonijui ant pečių sunkią savo ranką ir nusivedė jį toliau.

Figūra kitapus gatvelės kažkur dingo.

Tonijus nusišypsojo tamsoje ir vėl nugrimzdo į apmąstymus. Prisiminė paskutiniuosius jam ištartus tėvo žodžius. Ir staiga nepakeliamas skausmas pervėrė jį. Vaikinas pasijuto be galo vienišas net šioje malonioje draugijoje.

„Kai nuspręsi tapti vyru, tuomet juo ir tapsi“. Bet argi smegenys gali valdyti kūną? Jis papurtė galvą, atsakydamas pats sau. Ir ūmai supyko ant Andrea.

Ir dar jam pasirodė nedovanotina, kad turi dabar būti čia, klajoti po purvinus užkampius su vargšais gatvės dainininkais. Bet jis ėjo į priekį, vis labiau remdamasis į Ernestiną.

Jie pasiekė kanalą. Priešakyje, po tilto arka, kur rinkosi gondoljerai, degė žibintai.

Ir tuomet vėl pasirodė toji figūra. Tonijus neabejojo, kad ten tas pats žmogus — tvirtas, aukšto ūgio. Nepažįstamasis jį stebėjo, tai buvo visiškai akivaizdu. Tonijus čiupo špagą, bet tuojau pat buvo sulaikytas.

— Kas jums, jūsų prakilnybe? — paklausė Ernestinas.

Jie buvo vos už poros žingsnių nuo Betinos tavernos.

— Antai tas žmogus, ten! — vos girdimai sumurmėjo Tonijus: įtarumo svoris jį palaužė, pavertė silpnu. „Jis geidžia mano mirties? Pasiuntė samdomą žudiką?“ Vaikinui atrodė, kad smūgis jau smogtas ir kad gyvenimo nebėra, liko tik ši košmariška vieta: prie tilto šmėkščioja šiurpus nepažįstamasis, o svetimi žmonės velka jį link kažkokių nežinomų vartų.

— Nesijaudinkite, jūsų prakilnybe, — nuramino Ernestinas. — Ten tik maestro iš Neapolio. Dainavimo mokytojas atvyko čionai, ieškodamas talentingų berniukų. Negi anksčiau jo nematėte? Juk jis kaip šešėlis vaikšto jums įkandin.

Kai Tonijus pabudo iš girto miego ir atplėšė galvą nuo stalo tavernoje, buvo jau išaušę. Šalia sėdinti Betina laikė jį apkabinusi, lyg norėdama apsaugoti nuo tekančios saulės, o Ernestinas nerišliai ir piktai plūdosi su merginos tėvu.

Prie durų atsirėmęs į sieną stovėjo tvirto sudėjimo dar visai jaunas vyras kaštoniniais plaukais, nepaprastai didelėmis rūsčiomis akimis ir plokščia, tarytum suplota, nosimi. Nepažįstamasis vilkėjo aptrintą švarką, o jam prie šono kabojo špaga žalvario rankena. Dainavimo mokytojas įžūliai stebeilijo į Tonijų. Šis kilstelėjo bokalą. 3

Švento Morkaus bazilikoje buvo bemaž tamsu, tik kelių pavienių švieselių, išsibarsčiusių po visą bažnyčią, atšvaitai mirguliavo ant senovinių mozaikų. Senasis Bepas, mokytojas kastratas, laikydamas rankoje ploną vaškinę žvakę, susirūpinęs žvelgė į Gvidą Mafeo, jauną maestro iš Neapolio.

Tonijus stovėjo vienas kairiajame chore. Jis ką tik baigė dainuoti, ir tolimas paskutiniosios natos aidas tebeskambėjo po skliautais.

Alesandras patylom, susidėjęs rankas už nugaros, iš viršaus į apačią žvelgė į šalia stovinčius Bepą ir Gvidą Mafeo. Jis pirmasis pastebėjo, kaip persikreipė Gvido veidas. Bepas šito nematė, todėl išgirdęs piktą pietiečio toną senukas apstulbo.

— Iš garbingiausios Venecijos giminės! — pakartojo Gvidas paskutiniuosius Bepo žodžius ir šiek tiek palinko į priekį, kad pažvelgtų žaibuojančiomis akimis senajam išdariui į veidą. — Jūs atvedėte mane čionai pasiklausyti Venecijos patricijaus!

— Bet, senjore, šis balsas geriausias Venecijoje.

— Venecijos patricijus!

— Bet, senjore...

— Senjore, — švelniai įsiterpė Alesandras. — Bepas tikriausiai nesuprato, kad jūs ieškote studentų konservatorijai. — Alesandras pajuto šį nesusipratimą nuo pat pradžių.

O Bepas vis dar negalėjo nurimti.

— Bet, senjore, — neatlyžo jis, — aš norėjau... Aš norėjau, kad jūs pasiklausytumėte šio balso savo malonumui!

— Savo malonumui, — suniurzgė Gvidas, — aš galėjau pasilikti Neapolyje!

Alesandras atsisuko į Bepą ir aiškiai ignoruodamas nepakenčiamąjį pietietį tyliai ištarė venecijietišku dialektu:

— Bepai, maestro ieško berniukų kastratų.

Bepas atrodė apgailėtinai.

Tonijus nusileido iš viršutinio aukšto, ir lydimas žingsnių aido prieblandoje pasirodė lieknas jo siluetas.

Jis dainavo be akompanimento, tačiau jo balsas lengvai užpildė visą katedrą, sukeldamas Gvidui prietaringą virpulį.

Berniukas taip greitai turėjo tapti vyru, jog jo balsas jau prarado vaikišką tyrumą. Tokio tobulumo jis neabejotinai pasiekė ilgus metus mokydamasis. Bet kartu turėjo įgimtą balsą, skambantį nepriekaištingai ir be jokių pastangų. Ir nors skambėjo berniukiškas sopranas, kuris dar nepradėjo keistis, jį nuspalvino tikras vyriškas jausmingumas.

Pasižymėjo šis dainavimas ir kitais pranašumais, kuriuos įniršęs ir nusivylęs Gvidas atsisakė įvardinti.

Maestro žvelgė į berniuką, bemaž tokio pat ūgio, kaip jis pats. Ir suprato nesuklydęs, kai akimirką, vos išgirdęs jo balsą katedroje, pagalvojo: čia tas pats kilmingasis valkata, naktimis klajojantis gatvėmis — tamsiaakis, šviesiaodis, tarytum iš gryno marmuro nukaltu veidu. Jis buvo lieknas, grakštus ir priminė tamsiaplaukį Botičelį. O kai nusilenkė savo mokytojams — tarsi šių padėtis nebūtų žemesnė už jo — nepademonstravo nė lašo arogancijos, kuri Gvidui asocijavosi su visais aristokratais.

Bet tokia pat buvo visa Venecijos patricijų klasė. Nuo visų kitų kilmingų ponų, kuriuos Gvidui teko pažinti, jie skyrėsi aplinkiniams rodoma pagarba. Galbūt taip buvo todėl, kad Venecijoje visi vaikščiojo pėsčiomis. Beje, Gvidui visa tai nerūpėjo: jis virte virė pykčiu.

Tačiau, nepaisant berniuko mandagumo, jautėsi šaltumas. Gan abejingai atsiprašęs, mažasis dainininkas jau ketino palikti susirinkusiuosius.

Atsivėrus durims, saulės šviesa akimirksniui apakino pasilikusiuosius katedroje.

— Jūs turite priimti mano atsiprašymą, senjore, — ištarė Alesandras. — Bepas visai neketino veltui švaistyti jūsų laiko.

— O ne. Ne, ne, ne-e-e-e! — patvirtino Bepas pačiomis įvairiausiomis intonacijomis, įmanomomis tokiame paprastame žodyje.

— Tad kas toks tasai įžūlus berniūkštis? — reikliai paklausė Gvidas. — Patricijaus sūnus dieviška gerkle, nė kiek nesirūpinantis paliekamu įspūdžiu?

Bepui to jau buvo per daug, ir Alesandras perėmė iniciatyvą. Grubumas anaiptol nebuvo būdingas Alesandrui, bet dabar ir jo kantrybė baigėsi. Širdies gilumoje jis slėpė neapykantą tiems, kurie ieškojo iškastruotų berniukų Neapolio konservatorijoms. Jo paties mokymosi metai viename nuošaliame pietų miestelyje buvo tokie žiaurūs ir liūdni, jog ištrynė iš atminties visus ankstesnius vaikystės prisiminimus. Alesandras buvo jau dvidešimties, kai aikštėje priešais švento Morkaus baziliką sutiko vieną savo brolį ir nepažino žmogaus, kuris pasakė: „Štai kryželis, kurį nešiojai vaikystėje. Motulė siunčia jį tau“. Jis prisiminė kryželį, bet negalėjo prisiminti motinos.