Энн Райс - Kastratai

— Palikite mane ramybėje! — pareikalavo Tonijus.

Už atvirų durų juodavo svetainė. Bet Tonijus niekaip negalėjo pajudėti ton pusėn, nors Karlas jo ir nebelaikė.

— Aš tau pasakysiu, kokia jos nuodėmė, — tęsė Karlas. — Ar tu pasirengęs išgirsti? O paskui pažiūrėsim, ar įstengsi man uždrausti apie ją kalbėti! Ji mylėjo mane, štai kokia jos kaltė! O kai aš atėjau į „Pietą“ jos išsivesti, Mariana išėjo su manimi!

— Jūs meluojate!

— Ne, Markai Antonijau...

— Viskas, ką pasakėte, kiekvienas žodis — melas!

— Ne, Markai Antonijau, aš nepasakiau nė vieno melagingo žodžio. Ir tu tai žinai. O jeigu taip nėra, eik paklausk savojo kastrato, tegul pasako tiesą! Arba paklausk mylimos savo tetulės Katrinos! Eik į gatves, ten tau pasakys kiekvienas! Aš išsivedžiau Marianą iš vienuolyno vidury baltos dienos, nes aš jos geidžiau, o ji geidė manęs, bet jis, jisai tetroško tik į ją žiūrėti.

— Aš jumis netikiu.

Tonijus pakėlė ranką, tarsi norėdamas smogti Karlui. Bet dabar prastai jį matė. Siluetas išskydo prieš akis, nors ir artinosi, užstodamas žvakių švieseles, dabar jau tamsias bei neryškias.

— Aš maldavau jį leisti man ją vesti! Prašiau atsiklaupęs! Žinai, ką jis man atsakė? „Aristokratė iš žemyno, — šaipėsi jis, — bekraitė našlaitė!“ Girdi, pats išrinksiąs man žmoną, sakė jis, ir išrinko kažkokią užgesusią baidyklę! Dėl jos turtų, padėties, o svarbiausia — iš neapykantos man! „Tėve! — meldžiau aš, — nuvažiuokite į „Pietą“, pasižiūrėkite į ją! Aš klūpodamas štai ant šių grindų maldavau jo. Kai įvyko blogiausia, kas galėjo nutikti, ir jis mane ištrėmė, tuomet išsirinko ją sau į nuotakas! Aristokratę iš žemyno, bekraitę našlaitę! Jisai ją vedė. Ir užmokėjo, kad ji būtų įtraukta į „Aukso knygą“. Juk galėjo tą patį padaryti dėl manęs, bet atsisakė! Ištrėmęs mane, pasiėmė Marianą pats, supranti? Budelis, broleli, tikras budelis! Apraudok ją ir mane! Apraudok beprotišką mūsų meilę bei beprotišką gyvenimą ir tą kainą, kurią mudu už tai sumokėjome!

— Liaukitės, aš negaliu to klausytis! — Tonijus užsispaudė rankomis ausis. Jo akys buvo užmerktos. — Jeigu jūs nesiliausite, tepadeda man Dievas...

Jis ištiesė ranką link durų ir užčiuopęs staktą atrėmė galvą, neįstengdamas pratarti nė vieno žodžio, nebesuvaldydamas beviltiškos raudos.

— Prieik šiąnakt prie jos durų, — išgirdo už nugaros tylų Karlo balsą, — pasiklausyk prie rakto skylutės, jei norėsi. Ji priklausė man tuomet, priklausys ir dabar. Jeigu netiki, paklausk jos!

Tonijus nedėvėjo nei kaukės, nei tabarro. Jis brovėsi per triukšmingą, šlapią minią, vėjo gūsių blaškomas lietus čaižė jam veidą. Pagaliau vaikinas atsidūrė kavinėje ir pajuto, kaip jį apgaubia karštas oras.

— Betina! — sušnibždėjo.

Akimirksnį mergina su juodu smailiu gobtuvu tarytum dvejojo, bet paskui prasibrovė pro kažkieno domino, šiurpokas bautas, dengiančias veidus, pro klounus, monstrus, priėjo ir skubiai jį apkabino.

— Čionai, jūsų prakilnybe! — mergina išsivedė jį į gatvelę link artimiausios prieplaukos.

Kai tik gondola atsiskyrė nuo kranto, mergina atsidūrė jo glėbyje ant kajutės grindų, nutraukė jam švarką, marškinius, pasikėlusi sijonus apsivijo jį kojomis.

Lietus šniokštė, kapsėjo į vandenį, barbeno į medinius tiltelius, nuolat atsirandančius virš galvos. Valtis pavojingai siūbavo, lyg neišlaikydama porelės svorio; kajutėje trenkė dulkėmis, šiltais kūnais, dūmų kvapu tarp nuogų Betinos kojų, kur plaukai pasirodė esantys drėgni bei karšti. Įkišęs ten galvą, Tonijus net sugriežė dantimis. Mažomis stipriomis rankomis Betina prispaudė jį prie savęs, ir jis jautė skruostais šilkinę jos šlaunų odą. Nenutylantis merginos kikenimas skambėjo ausyse, jos krūtys buvo tokios didelės, jog veržte įsiveržė jam į delnus. Ji perplėšė jo bridžius, o pati tarytum išslydo iš palaidinės ir sijono, balta bei saldi, jos pirštai jį glamonėjo, skatino, nukreipė.

Tonijus baiminosi, kad Betina juoksis sužinojusi, kad jis dar berniukas, bet ši tik prisitraukė jį, ir jisai įsiskverbė į ją, įsibrovė jausdamas, kaip sprogimas smegenyse nušluoja ir laiką, ir sumišimą, ir visą siaubą.

Būtų numiręs, jei bent akimirksnį būtų apie kažką pagalvojęs.

Todėl jo rankos godžiai lietė karštą kūną po jos keliais, drėgną šilumą po krūtimis, apskritas blauzdas bei atvirą, godžią burną, pilną pašėlusios narsos, tankaus alsavimo ir to lengvo, nekantraus kikenimo, daugybę smulkiausių linijų, raukšlelių, paslapčių. Vanduo teliūškavo į valties kraštus, atplaukdavo bei nutoldavo muzika, aukšti garsai, žemi garsai. Kartais jis guldavosi po Betina, mėgaudamasis jos svoriu, o paskui vėl paguldydavo ją ant nugaros, kilstelėdavo ranka kaitrias moteriško kūno klostes, lietė liežuviu mažą glotnų pilvą.

O kai pagaliau išsekęs tiesiog gulėjo prisispaudęs prie jos, atsklido jūros vandens kvapas, drėgnas apsamanojusių polių tvaikas ir dvelksmas tos minkštos žemės po jais, kuri irgi buvo Venecija. Visa tai siejosi su saldumu bei druska, su skambiu Betinos juoku, su sidabriniu įkypu lietumi, besiskverbiančiu pro mažus langelius ir krintančiu jam ant veido.

Ak, jei tik visa tai galėtų tęstis amžinai, jei tik galėtų ištrinti iš sąmonės visas mintis, visą skausmą, jei tik jis galėtų mylėti ją vėl ir vėl, o pasaulis nebesugrįžtų, ir jam nebetektų atsidurti tame name, tuose kambariuose, girdėti to balso. Tonijus apsivertė ant pilvo ir gulėjo tamsoje, prispaudęs veidą prie pagalvės, kad Betina neišgirstų jo verksmo.

Iš užmaršties pažadino balsai.

Ko gero, valtis plaukė tais mažais kanalėliais, virš kurių šviečia mažučiai langai, kur dienomis kabodavo skalbiniai, siaurose pakrantėse mėtėsi krūvos šiukšlių ir kur pakėlęs galvą galėjai pamatyti palei sienas šmirinėjančias žiurkes. Tamsoje spigiai kniaukė katės. Jis girdėjo teliūškuojantį bei pliuškenantį vandenį. Jautėsi esąs besvoris ir visiškai ramus, nepaisant merginos erzinimo:

— Myliu tave, myliu tave, myliu, myliu...

Ir vėl tie balsai. Tonijus pakėlė galvą. Tasai tenoras, kurį atpažintų bet kur, ir tasai bosas, taip, tas pats, ir dar fleita bei smuikas. Vaikinas pasirėmė alkūne pajusdamas, kaip pasvyra valtis. Ten buvo jo dainininkai!

— Kas, jūsų prakilnybe? — pašnibždom paklausė Betina.

Ji sėdėjo šalia nuogutėlė, tik beformė drabužių krūva dengė kelius. Grakštūs nuožulnūs pečiai, o akys tokios didelės, jog, rodos, egzistavo atskirai nuo baltutėlio veido ir stebėjo jį.

Tonijus atsisėdo tiesiai ir švelniai išsivadavo. „Aš ją turėjau, — pagalvojo. — Mylėjau ją, turėjau, pažinau“. Bet ši mintis nesuteikė nei pasimėgavimo, nei nuostabaus jaudulio. Akimirksniui jis prisispaudė prie Betinos, įkvėpė jos plaukų kvapo, pabučiavo kietą mažos kaktos nuožulnumą.

O balsai tuo metu artėjo. Ten išties buvo jo dainininkai! Veikiausiai traukė namo. Jeigu dabar galėtų juos sulaikyti... Vaikinas skubiai susikišo marškinius į bridžius, susirišo plaukus.

— Neišeikite, jūsų prakilnybe, — paprašė mergina.

— Mieloji, — pratarė jis, suberdamas jai į saują auksines monetas ir užlenkdamas jos pirštus, — rytoj vakare, kai sutems, lauk manęs.

Tonijus užtraukė sijoną jai per galvą, apvilko minkštą sulamdytą palaidinukę ir stipriai suvarstė korsetą, pajusdamas paskutinį pasitenkinimo dilgtelėjimą, kai ankštas drabužis apgaubė bei suspaudė ją. Dainininkai jau prisiartino prie kanalo. Ten buvo Ernestinas — kiek kartų Tonijui teko girdėti šį vardą po savo langu? Ir Pjetras, turintis nuostabų, gilų bosą. Griežė jiems šią naktį Feliksas.