Энн Райс - Kastratai

— Taip, taip, — sutiko Tonijus.

Kiekvieną rytą Tonijus stebėjo iš namų išeinantį brolį. Karlas lėkte nulėkdavo laiptais žvangindamas raktais bei prie šono prisegta špaga. Jo batų trepsėjimas į marmurą taip neįprastai skambėjo šiuose namuose, jog Tonijui atrodė, tarytum tie batai gyvena kažkokį savą, atskirą gyvenimą. Pro durų plyšelį Tonijus matė baltus perukus ant nublizgintų medinių manekenų galvų ir girdėjo iš praeities kuždantį Andrea: „Dabita...“

— Broliuk, nusileisk, pavakarieniauk šiandien su manimi, — kartais Karlas išdygdavo iš tamsos, tarsi būtų jo laukęs.

— Prašau man atleisti, senjore, bet mano nuotaika, mano tėvas...

Iš kažkur pasigirdo dainavimas. Tonijus negalėjo suklysti: dainavo motina.

Buvo maždaug keturios valandos po vidurdienio. Alesandras sėdėjo prie stalo bibliotekoje — tyliai, nejudėdamas, kaip statula. Ant laiptų pasigirdo tylūs žingsniai. Pro praviras duris įplaukė motinos balsas: ji dainavo liūdną dainą, labai panašią į bažnytinį himną. O kai Tonijus atsistojo ir nuėjo pas ją, pamatė, jog ji kažkur ruošiasi.

Pasiėmusi maldaknygę, veidą prisidengusi gedulingu šydu, Mariana, atrodo, visai nenudžiugo pamačiusi sūnų.

— Lena eina su manimi.

Alesandro jai šiandien neprireiks.

— Mama, — Tonijus nuėjo palydėti jos iki durų. Ji kažką niurnėjo panosėje. — Ar tu laiminga čia, dabar? Pasakyk man!

— Ak, kodėl manęs šito klausi? — atsiliepė ji nerūpestingai, bet tuojau pat, iškišusi ranką iš po juodo apsiausto, netikėtai stipriai sugriebė sūnų už riešų.

Jis akimirksnį pajuto skausmą bei supyko.

— Jeigu tu čia nelaiminga, galėtum persikraustyti pas Katriną, — pasakė jis ir pasibaisėjo: jeigu ji išties nuspręs išvykti, jos kambariai tuojau pat ištuštės bei taps svetimi.

— Aš savo sūnaus namuose, — atsakė ji ir atsisuko į tarną. — Atidarykite duris!

Naktį jis negalėdamas užmigti gulėjo, klausydamasis tylos. Visas pasaulis už kambario durų atrodė lyg svetima teritorija. Koridoriai, pažįstami kambariai, net drėgni apleisti užkaboriai. Staiga iš apačios pasigirdo juokas. Tylus, bemaž negirdimas garsas, bylojantis apie žmogaus buvimą namuose. Niekas negalėjo jo išgirsti, bet Tonijus išgirdo.

Kažkur naktyje isteriškai klykė moteris. Berniukas apsivertė ant šono ir užsimerkė spėjęs pagalvoti, jog riksmas, rodos, skambėjo namo viduje.

Jis užmigo. Ir sapnavo, tarytum atidaręs duris vėl pamatė juos apačioje. Tas pats senas ginčas. Griežtas, aukštas Katrinos balsas. O brolis... Nejaugi jis verkė?

Buvo ankstyvas vakaras. Iš tolumos atsklido silpni spalio karnavalo atgarsiai. Vos už poros žingsnių esančiuose Trimanių rūmuose vyko puota. Tonijus vienas stovėjo ilgame valgomajame. Neatitraukdamas rankos nuo sunkios užuolaidos, jis žiūrėjo, kaip apačioje priplaukia ir nutolsta valtys.

Alesandro bei Lenos lydima motina stovėjo tiesiog po langu prieplaukoje ir laukė gondolos. Ilgas juodas šydas leidosi iki pat drabužių apačios. Vėjas priplakė plonytę medžiagą prie veido, išryškindamas Marianos profilį.

„O kur jis ? Šiame name?“

Didžiulis valgomasis panėšėjo į aklinos tamsos jūrą.

Tačiau nespėjęs pasimėgauti tyla ir ramybe, Tonijus išgirdo pirmuosius garsus. Kažkas judėjo tamsoje. Paskui ore pasklido muskusinis rytietiškų kvepalų aromatas, girgžtelėjo durys, ir įėjusysis tyliai žengdamas akmeninėmis grindimis ėmė artintis prie jo.

„Sučiuptas atviroje jūroje“, — pagalvojo berniukas, neatitraukdamas akių nuo ribuliuojančio kanalo vandens. Tolumoje, viršum švento Morkaus aikštės, liepsnojo dangus.

Jis pajuto kažkieno artumą sau už nugaros, ir plaukai ant pakaušio pasišiaušė.

— Ankstesniais laikais, — sušnibždėjo Karlas, — visos moterys dėvėjo tokius šydus, kurie suteikdavo joms ypatingo žavesio. Jos turėjo paslaptį, kurią nešiojosi gatvėmis ir kuri dvelkė rytais...

Tonijus lėtai pakėlęs akis pamatė brolį visai arti. Balti nėriniai ant juodo Karlo švarko labiau panėšėjo į miglotą miražą nei į audinį, o puikiai sugarbanotas, aukštai nuo kaktos kylantis ir į tikrus plaukus panašus perukas nežymiai blizgėjo.

Brolis priėjo prie lango bei pažvelgė žemyn. Judviejų panašumas vėl apstulbino Tonijų, kaip kad apstulbindavo visuomet, kai jį suvokdavo. Silpnoje žvakės šviesoje Karlo oda atrodė nepriekaištinga. Vienintelis amžiaus požymis — smulkios raukšlelės akių kampučiuose, atsirandančios visuomet, kai jis plačiai šypsodavosi.

Ir dabar toji šypsena sušvelnino jo veidą spinduliuodama nuoširdžią šilumą. Atrodė neįmanoma patikėti, kad tarp brolių apskritai esama kokio nors priešiškumo.

— Tu kas vakarą manęs vengi, Tonijau, — kreipėsi Karlas. — Bet gal dabar vis dėlto imkim ir pavakarieniaukim drauge. Stalas jau padengtas.

Tonijus vėl nusisuko į vandenį. Motinos jau nesimatė. Naktyje nebeliko nieko daugiau, tik kanalu lėtai plaukiančios valtys.

— Mano mintys su mano tėvu, senjore, — atsiliepė jis.

— Ak taip, su tavo tėvu!

Bet Karlas nenusisuko. Prieblandoje nuslinko nekalbūs turkai, uždegė žvakes daugybėje žvakidžių visur aplinkui, ant paties stalo, ant indaujų tiesiog po siaubinguoju paveikslu.

— Sėskis, broleli!

„Aš noriu tave pamilti, — galvojo Tonijus, — kad ir ką tu padarei. Tikiuosi, šią kliūtį pavyks kažkaip įveikti“.

Nunarinęs galvą, Tonijus atsisėdo stalo gale, kur dažnai sėsdavosi ir anksčiau. Tik vėliau suvokė, ką iškrėtė, ir pakėlęs akis pažvelgė į brolį.

Širdis ėmė daužytis. Jis matė priešais save šypseną, spinduliuojančią vien draugiškumą. Sniego baltumo perukas dar labiau išryškino Karlo odos tamsumą bei pabrėžė aukštai išlenktų antakių grožį. Brolis žvelgė į jį nė kiek ne smerkiamai.

— Mudu nesutariame, — ištarė Karlas. — Galime apsimetinėti, bet neįstengiame to pakeisti. Mudu nesutariame. Praėjo beveik mėnuo, o mes negalime drauge perlaužti duonos.

Tonijus linktelėjo, į akis plūstelėjo ašaros.

— Tačiau mudviejų panašumas, — pridūrė Karlas, — beveik antgamtiškas.

Tonijus pagalvojo: „Ar įmanoma pajusti žodžiais neišsakytą kito meilę? Ar Karlas gali įžvelgti ją mano akyse?“ Ir pirmą kartą per visą šį laiką, neįstengdamas ištarti nė pačių paprasčiausių žodžių, jis suvokė, kaip norėtų atsiremti į brolį. „Pasipasakoti tau, paprašyti tavo pagalbos. Bet tai neįmanoma. Mudu nesutariame“. Berniuką apėmė noras tuojau pat išeiti iš kambario. Jis bijojo keisto brolio iškalbos.

— Nuostabus mažasis broliukas, — sušnibždėjo Karlas. — Prancūziški apdarai, — tęsė apžiūrinėdamas Tonijų, ir didelės tamsios jo akys žybtelėjo. — O koks grakštumas. Pastarąjį, manau, paveldėjai iš motinos, kaip ir balsą, nepaprastą, įstabų sopraną.

Tonijus ryžtingai nusuko akis. Pašnekesys virto kankyne.

„Bet jeigu mudu nepasikalbėsime dabar, bus dar blogiau“.

— Būdama mergaitė, ji dainavo koplyčioje, — tęsė Karlas, — ir savo giesmėmis išspausdavo mums ašaras. Ar ji tau apie tai pasakojo? Ak, kiek jinai gaudavo dovanų, kaip ją mylėjo gondoljerai!

Tonijus lėtai pažvelgė į brolį.

— Ji buvo tikra sirena, — kalbėjo Karlas. — Nejaugi niekas tau nesakė?

— Ne, — droviai atsakė Tonijus.

Pajutęs, jog brolis stebi, kaip jis muistosi ant kėdės, berniukas vėl skubiai nusuko žvilgsnį.

— O kokia ji buvo gražuolė! Netgi gražesnė negu dabar... — Karlo balsas virto šnabždesiu.

— Senjore, geriau nekalbėkite apie ją šitaip! — impulsyviai šūktelėjo Tonijus.