Энн Райс - Kastratai

— Bet kodėl? Kas atsitiks, — ramiai tęsė Karlas, — jeigu aš šitaip apie ją kalbėsiu?

Tonijus pažvelgė į brolį. Pastarojo šypsena pasikeitė: ją persmelkė šaltis. „Ko gero, nebūna už tokią šypseną šiurpesnės veido išraiškos“, — pagalvojo Tonijus.

Berniukas jautė, jog Karlo šypsena slepia tą neviltį, nerimą ir įniršį, kuris prasiveržė kartu su riaumojimu už uždarų durų.

— Bet ne aš dėl to kaltas! — staiga sukuždėjo Tonijus.

— Tada nusileisk man!

Štai ir išmušė valanda.

Daugelį dienų Tonijus su siaubu laukė šio momento. Norėjosi pakilti bei išeiti, bet brolio delnas jau uždengė jo ranką ir prispaudė prie stalo. Jis pajuto po drabužiais ištrykštantį prakaitą, o kambaryje staiga pasidarė nepakeliamai šalta. Jisai žvelgė į žvakių liepsną, tarsi norėdamas, kad ši išdegintų jam akis, ir suvokė negalįs nieko padaryti, idant atitolintų bauginantį pokalbį.

— Nejaugi tu netrokšti išgirsti manąją įvykių versiją? — sušnibždėjo Karlas. — Juk vaikai smalsūs. Nejaugi neturi įgimto smalsumo? — jo veide liepsnojo įniršis, bet šypsena nedingo nuo lūpų, o balsas pažemėjo tariant paskutiniuosius skiemenis, lyg pats bijotų jo galios.

— Senjore, jūs priešinatės ne man. Tad kam visos šitos šnekos?

— Ak, broleli, tu mane stulbini. Tavęs neįmanoma priversti paklusti, ar ne? Tavo viduje geležis, kaip kad ir jo viduje buvo geležis. Ir aštrūs nekantrumo dygliai, kokius turi ji. Bet tu mane išklausysi.

— Jūs klystate, senjore. Aš jūsų nesiklausysiu. Papasakokite viską tiems, kurie paskirti vadovauti mums abiem, valdyti mūsų turtą, mūsų sprendimus.

Ūmai pajutęs pasibjaurėjimą broliu, Tonijus ištraukė savo ranką iš Karlo delno.

Bet jo veidas, stebėtinai jaunas, atspindintis įkarštį ir kančią, traukė. Brolis tarytum metė Tonijui iššūkį, maldavo jį, jis visiškai neturėjo tos „geležies“, paties Karlo žodžiais tariant, kokią Tonijus kartais išties jusdavo tėvo viduje.

— Ko jūs iš manęs norite, senjore? — paklausė Tonijus ir atsilošęs kėdėje lėtai atsiduso. — Pasakykite man, ką aš turiu padaryti!

— Aš jau sakiau tau: nusileisk man! — Karlas vėl pakėlė balsą. — Matai, ką jis man padarė? Apiplėšė mane — štai ką jis man padarė! Ir nori apiplėšti dar kartą! Bet aš tau pasakysiu: to nebus!

— O kodėl nebus? — nesusilaikęs paklausė Tonijus. Jis visas drebėjo, bet dabar susierzinimas išstūmė drovumą. — Ar aš turėčiau tam pasipriešinti? Liaukitės! Ar aš turėčiau priešintis savo tėvo valiai todėl, kad jūs manęs paprašėte taip pasielgti? Senjore, aš nežinau, ar manyje esama „geležies“, bet mano gyslomis teka Treskių kraujas, o jūs mane vertinate taip neteisingai, jog aš be galo sutrikęs ir nežinau, kokiu būdu jums paaiškinti, kaip smarkiai jūs klystate!

— O tu, pasirodo, visai ne vaikas!

— Ne, aš dar vaikas, ir kaip tik todėl visa tai dabar kenčiu, — ryžtingai paprieštaravo Tonijus. — Bet jūs, senjore, esate vyras ir turėjote gerai suprasti, kad aš visai ne tas teisėjas, į kurį reikėtų apeliuoti. Ne aš pasirašiau jums nuosprendį.

— Ak, nuosprendį! Taip, nuosprendį! — nelygiu balsu pratarė Karlas. — Kaip puikiai tu parenki žodžius, tėvas dabar tavimi be galo didžiuotųsi, tokiu jaunu ir tokiu protingu, o dar tokiu narsiu...

— Narsiu? — ištarė Tonijus švelniau. — Senjore, čia jūs verčiate mane kalbėti grubius žodžius. Aš nenoriu su jumis pyktis! Leiskite man išeiti! Man čia tikras pragaras: brolis prieš brolį!

— Taip, brolis prieš brolį, — atsiliepė Karlas. — O kaip kiti namo gyventojai? Kaip tavo motina? Kaip ji žiūri į visa tai? — sušnibždėjo jis pasilenkęs taip arti, kad Tonijus atšlijo, nors ir nenusuko žvilgsnio. — Tad kaip tavo motina?

Priblokštas bei išgąsdintas Tonijus neįstengė nieko atsakyti.

Prispaustas prie kėdės atlošo, berniukas žvelgė į savo antrininką. Miglotas pasibjaurėjimo pojūtis sugrįžo.

— Jūsų žodžiai man atrodo tokie keisti, senjore!

— Nejaugi? Pagalvok truputį, juk esi toks nuovokus, juk vedžioji už nosies savo mokytojus! Taigi pasakyk man, ar ji sutiktų nugyventi visą gyvenimą viena, sūnaus namuose, atlikdama gedinčios našlės vaidmenį?

— Bet ką gi daugiau ji galėtų daryti? — išlemeno Tonijus.

Ir vėl pasirodė toji šypsena, bemaž švelni, bet kartu tokia netvari. „Šio žmogaus viduje nėra tikro pykčio, — liūdnai pagalvojo Tonijus. — Nėra pykčio netgi dabar. Tik begalinis nepasitenkinimas. Neapsakomai skausmingas nepasitenkinimas, nepaliekantis vietos mintims apie pralaimėjimą arba kartėlį“.

— Jai dabar... kiek? — paklausė Karlas. — Dusyk daugiau nei tau? Ir kaip pavadinti jos ligšiolinį gyvenimą, jei ne įkalinimu iki gyvos galvos? Argi ji nebuvo dar visai mergaitė, kai atėjo į šiuos namus? Gali neatsakyti, aš ją ir taip prisimenu.

— Nekalbėkite apie mano motiną.

— Tu draudi man kalbėti apie tavo motiną? — Karlas palinko į priekį. — Argi ji ne iš kūno ir kraujo, kaip ir tu arba aš? Argi ji nekalėjo užmūryta šiuose namuose kartu su mano tėvu? Nagi pasakyk, Markai Antonijau, ar laikai save dailiu, kai žiūri į veidrodį? Ir argi neįžvelgi manyje to paties grožio? Didesnės ar mažesnės dalies?

— Jūs kalbate pasibjaurėtinus dalykus! — sušvokštė Tonijus. — Jei pasakysite apie ją dar bent vieną žodį...

— O, taigi tu man grasini, ar ne? Juk tavo špagos man tėra žaisliukai, berniuk! Dailiame tavo veidelyje nėra nė menkiausio barzdos pėdsako! O tavo balsas tebėra vaikiškai skambus, kaip ir jos, ką aš tau, beje, jau sakiau. Negrasink man. Kalbėsiu apie ją tiek, kiek panorėsiu. Bet įdomu, ar daug žodžių man reikės jai pasakyti, kad priversčiau prakeikti tuos metus?

— Dėl Dievo meilės, ji — jūsų tėvo žmona! — Tonijus sugriežė dantimis. — Smurtaukite prieš mane kiek tinkamas, aš jūsų nebijau. Bet ją palikite ramybėje, aišku? Net jei aš ir esu vaikas, galiu pasikviesti į pagalbą vyrus, kurie mane apgins!

O, čia buvo tikras pragaras, tas pats pragaras, apie kurį kalba kunigai ir kurį piešia dailininkai!

— Smurtauti? — rodos, nuoširdžiai nusijuokė Karlas. Jo veidas išsilygino. — Dėl ko turėčiau prieš ką nors smurtauti? Ji tebėra moteris, broliuk. Labai vieniša, geidžianti vyriško prisilietimo, jei tik prisimena, ką tai reiškia. Kai jinai vos neišsikraustė iš proto, jis pakišo jai eunuchą vietoj meilužio. Bet aš ne eunuchas. Aš vyras, Markai Antonijau.

Tonijus pašoko. Bet Karlas nė per žingsnį neatsitraukė.

— Jūs — pats velnias, kaip jis ir sakė! — sušnibždėjo Tonijus.

— Tai štai kaip jis apie mane kalbėjo! — šūktelėjo Karlas. Brolis sugriebė Tonijui už riešo ir suspaudė, tačiau veidą perkreipė kančia. Jo veide Tonijus matė, kokį skausmą jaučiąs brolis. — Jis vadino mane velniu, taip? O ar jis tau papasakojo, ką man padarė? Ar papasakojo, ką iš manęs atėmė? Penkiolika metų tremties! Kaip galima visa tai ištverti? Jeigu aš būčiau velnias, tuomet turėčiau ir velnišką galią ištverti tą pragarą!

— Aš jus užjaučiu! — Tonijus išsivadavo, staigiai ištraukdamas ranką. — Man jūsų gaila!

Juodu stovėjo vienas priešais kitą, vieni tuščiame kambaryje.

— Prisiekiu Dievu, aš jus užjaučiu! — pakartojo Tonijus. — Bet aš nieko negaliu padaryti, o ji tokia pat bejėgė, kaip ir aš.

— Bejėgė? Ji? Ar ilgai tu išsilaikysi, jei visas namas sukils prieš tave?

— Jinai mano motina, ji niekada nesukils prieš mane.

— Ar tu tuo tikras, Markai Antonijau? Geriau pirmiausia paklausk jos: koks yra tasai nusikaltimas, už kurį jai teko penkiolika metų kalėti? — Karlas žengė į priekį, kai Tonijus pamėgino kryptelėti į šalį. — Aš nusikaltau gimdamas po kita žvaigžde, turėdamas kitokį būdą. Jis nekentė manęs nuo pat gimimo dienos ir neįžvelgė manyje nė menkiausio dorybės pėdsako, nors kiti ir stengėsi jam parodyti. Tokia mano nuodėmė. Tačiau koks tavo motinos nusikaltimas, už kurį tasai žmogus teikėsi ją, dar visai vaiką, paversti savo nuotaka, o paskui palaidojo gyvą tarp keturių sienų.