Энн Райс - Kastratai

Bet štai jis pastebėjo Tonijų. Veidas tuojau pat nušvito, jis švelniai nusišypsojo vien akimis ir užvertęs knygą pasidėjo ant dešinės rankos.

— Užeik, broleli, — pakvietė Karlas. — Kaip matai, aš... taip sakant, atsidūriau keblioje padėtyje. Negaliu tavęs pakviesti pasėdėti čia, mano kambaryje.

Jo tonas nedvelkė ironija nė pykčiu, bet kraujas plūstelėjo Tonijui į veidą, ir kamuojamas gėdos jis neįstengė nei atsakyti, nei pakelti akis.

Kodėl nepasiuntė tarnų sutvarkyti Karlo kambario? Kodėl nepagalvojo apie tai? Viešpatie, juk jis jau kuris laikas šeimininkas šiuose namuose, argi ne? O jeigu ne jis, tuomet kas gi kitas galėjo duoti tokį nurodymą? Tonijus susirūpinęs nužvelgė purvinas, apsilaupiusias sienas, apirusį kilimą.

— Bet tu matai, kaip visa čia alsuoja meile man? — atsiduso Karlas. Jis atidėjo knygą ir pažvelgė į suskeldėjusias lubas. — Matai, kaip saugomi mano turtai! Drabužiai išgelbėti nuo kandžių, o knygos guli saugiai bei sausai.

— Atleiskite man, senjore!

— Už ką?

Karlas ištiesė ranką, o kai Tonijus prisiartino, prisitraukė jį.

Vėl berniukas pajuto švelnią šio žmogaus šilumą ir jėgą. Tolimame, nerimo nepaliestame sąmonės kamputyje šmėstelėjo mintis: „Aš šitaip atrodysiu, kai tapsiu vyru. Aš matau save ateityje. Nedaugeliui tai pavyksta“.

Karlas švelniai pabučiavo jį į kaktą.

— Bet ką tu galėjai padaryti, broliuk?

Jis ir nelaukė atsakymo. Vėl atvertęs knygą, perbraukė ranka per išskydusias eilutes. „Audra“ — buvo parašyta angliškai, o paskui dviem stulpeliais rikiavosi tekstas. Karlas vėl pradėjo ritmingai šnibždėti:

— Kur guli tėvas, ten gilu21...

O kai jis vėl pakėlė akis, atrodo, nebesidžiaugė matydamas Tonijų.

„Bet kodėl? Ką tu matai? Nejaugi manęs nekenti?“ — svarstė Tonijus. Irimo atmosfera jį slėgė, jis duso nuo dulkių ir vos beįstengė kvėpuoti dvoku, kurį skleidė pūvantys bei dūlėjantys daiktai šiame kambaryje.

Bet brolis neatitraukė žvilgsnio. Juodose jo akyse atsirado keisti žiburėliai.

— Pirmasis meilės sąjungos kūdikis, — sušnibždėjo Karlas, — vaikas, gimęs aistros viršūnėje. Kaip sakoma, palaimintasis pirmagimis. — Ūmai jo antakiai susiraukė, o lūpų kampučiai nusileido. — Anuomet aš buvau paskutinioji tėvų atžala, mes tokie panašūs. Bet juk čia nėra jokių taisyklių, ar ne? Pirmasis vaikas, paskutinysis vaikas... Išskyrus tėvo jausmus pirmajam kūdikiui!

— Atleiskite, senjore, bet aš nesuprantu, apie ką kalbate.

— Taip, žinoma. O kodėl turėtum mane suprasti? — tęsė Karlas lygiu ankstesniuoju tonu be jokio priešiškumo. Brolis pažvelgė į Tonijų nustebęs, bet kartu taip, lyg jam būtų malonu į berniuką žiūrėti. Tačiau Tonijus nuo jo žvilgsnio viduje susigūžė ir pasijuto nelaimingas.

— O visa tai tu supranti? — pakėlė balsą Karlas. — Apsidairyk aplink!

Vėl pasigirdo grėsmė — tarsi įniršio riksmas veržtųsi jam iš krūtinės.

— Senjore, prašau jūsų, leiskite man atsiųsti tarnus, kad sutvarkytų šį kambarį...

— O, nejaugi jiems įsakysi? Juk tu čia šeimininkas, tiesa? — balsas suskambo dar šiurkščiau.

Tonijus pažvelgė broliui į akis ir, įžiūrėjęs jose tik užgaulią pajuoką, bejėgiškai nusuko žvilgsnį.

— Ne, broleli, tu dėl to nekaltas, — netikėtai pridūrė Karlas. — Žinai, tu kilnus, — kalbėjo jis, rodos, nuoširdžiai švelniai. — Kaip smarkiai jis turėjo tave mylėti. Bet, išdrįsiu pasakyti, jei aš būčiau tavo tėvas, mylėčiau tave ne mažiau.

— Bet pasufleruokite, senjore, kaip mums dabar pamilti vienam kitą?

— Aš myliu tave, — sukuždėjo Karlas. — Tačiau leisk man čia sustoti ir nepasakyti to, dėl ko vėliau gailėsiuos. Supranti, aš vis dar negaliu čia apsiprasti. Tarsi būčiau grįžęs tik tam, kad pamatyčiau esąs miręs ir visų jau palaidotas, tad man belikę tik klajoti po šį namą lyg vaiduokliui. O kai esi tokios būklės, netrunka rastis minčių bei žodžių, kurie gali pasirodyti besą tiesiog velniški.

— Tuomet išeikite iš čia, prašau. Prašau... Jo apartamentai antrame aukšte, senjore, galite juose įsikurti...

— Taigi tu man juos atiduoti, broliuk?

— Senjore, aš nenorėjau pasakyti, kad jums juos atiduotu. Aš jokiu būdu nenorėjau parodyti jums nepagarbos. Aš tik turėjau omenyje, kad jūs, žinoma, galite ten įsikurti.

Karlas nusišypsojo ir demonstratyviai užvertęs akis numetė knygą ant stalo. O paskui abiem rankom grubiai sugriebė Tonijaus galvą.

— Na kodėl tu nepasirodei esantis koks nors įžūlus arogantiškas berniūkštis? — sušnibždėjo jis. — Tuomet aš galėčiau ir toliau jį keikti už tai, kad šitaip tave išpaikino.

— Senjore, nereikia kalbėti tokių dalykų. Antraip mums nepavyks čia gyventi kartu.

— O dar protas, išmintis bei narsa, taip, narsa. Štai kuo tu pasižymi, broleli. Pats atėjai pasižiūrėti man į akis ir pasikalbėti su manimi. Prieš minutę prašei išmokyti tave, kaip mums pamilti vienam kitą?

Tonijus linktelėjo. Jis žinojo: jeigu pamėgins kažką pasakyti, balsas nepaklus. Tasai žmogus, stipriai spaudžiantis jį, buvo taip arti. Lėtai palinkęs į priekį, Tonijus palietė lūpomis brolio skruostą ir išgirdo, kaip glėbyje jį laikantis Karlas vėl atsiduso.

— Visa tai pernelyg sudėtinga, — pratarė Katrina.

Buvo jau po vidurnakčio, ir namas skendėjo tamsoj, išskyrus tą kambarį, pro kurį jis ėjo. Iš šiurkštaus, pustonių netekusio brolio balso Tonijus suprato, kad brolis išgėrė vyno.

— Bet tu sugrįžai turtingas, tebesi jaunas... Ir Dieve mano, nejaugi šiame mieste kažko maža, nejau negali pasitenkinti neturėdamas žmonos bei vaikų? Tu laisvas...

— Senjora, laisvė man įsipyko. Aš žinau, kad viską galima nupirkti. Taip, turtingas, jaunas bei laisvas, ir aš ištisus penkiolika metų toks buvau! Bet pasakysiu jums: kol jis buvo gyvas, tai buvo skaistyklos ugnis, o dabar, kai jis miręs, ji virto pragaru! Nekalbėkite man apie laisvę! Aš jau pakankamai prisikentėjau, savo kaltę išpirkau, taigi dabar galiu vesti ir...

— Karlai, tu negali priešintis jo valiai!

Tamsiaveidžiai tarnai šlavė koridorius. Kažkokie jaunuoliai sukiojosi prie Andrea apartamentų durų. Marčelas Lizanis atvyko iš pat ryto ir dabar kartu su Karlu pusryčiavo valgomajame.

— Užeik, Tonijau!

Pamatęs pro šalį einantį brolį, Karlas mostelėjo ranka ir staigiai pakilo. Kėdė nuslydo plytelėmis išklotomis grindimis.

Bet Tonijus, greitosiomis nusilenkęs, nuskubėjo šalin. O pagaliau įžengęs į savo kambarį patylom atsišliejo į duris ir kurį laiką stovėjo ten, tarsi atradęs slėptuvę.

— Nepasidavė, ne, vis dar nepasidavė, — papurtė galvą Katrina, akimirksniui primerkdama mėlynas akis.

Ji atėjo patikrinti Tonijaus pamokų. Peržiūrėjusi sugrąžino Alesandrui. Odiniame aplanke gulėjo popieriai, kuriuose buvo surašytos būsimos išlaidos: kiek sumokėti virėjai, kiek — liokajui, kiek — mokytojams, kiek atidėti maistui bei kitoms reikmėms.

— Bet tu privalai kęsti tylėdamas, — pasakė ji, uždedama delną ant Tonijaus rankų. — Neprovokuok jo.

Berniukas linktelėjo. Sutrikęs ir nusiminęs Andželas, sėdintis kitame kambario gale, nuolat dirsčiojo į juos pakeldamas galvą nuo brevijoriaus.

— Taigi leisk jam burti čionai senus draugus, suteik galimybę išsiaiškinti, kas dabar yra įtakingas, — nuleidusi balsą Katrina pasilenkė prie Tonijaus ir pažvelgė jam į akis. — Ir leisk jam išlaidauti, kiek širdis geidžia, juk jis parvežė namo didžiulį turtą. Jis skundžiasi dėl tamsių užuolaidų ir trokšta venecijietiškos prabangos, prancūziškų niekučių, prašmatnių apmušalų. Suteik jam visa tai...