Энн Райс - Kastratai

Nedaugelyje Europos sostinių virė bei kunkuliavo tokios minios žmonių kaip didžiajame, prie jūros nusidriekusiame uoste — Neapolyje.

Tokiose pat pompastiškose ir tviskančiose kaip visas naujasis Burbonų dvaras gatvėse nuolat knibždėjo minios pačių įvairiausių žmonių, atvykusių pamatyti didingo kranto, nuostabių bažnyčių, pilių ir rūmų, svaiginančio artimiausių apylinkių bei salų grožio. O viršum viso šito miglotame danguje dunksojo galiūnas Vezuvijus; iki pat horizonto ir dar toliau driekėsi bekraštė jūra.

Gatvėmis dardėjo paauksuotos karietos, prie kurių išpieštų durų spaudėsi liokajai, o paskui ekipažus jojo raitelių palyda. Pirmyn ir atgal vaikštinėjo nėriniuose paskendusios, brangakmeniais tviskančios kurtizanės.

Nuožulniais šlaitais aukštyn ir žemyn per banguojančią minią brovėsi lengvi vežimaičiai, o vežikai garsiai šaukė: „Kelią senjorui!“; ant kiekvieno kampo išnešiotojai siūlė šviežių vaisių bei šalto vandens.

Bet netgi šiame rojuje, kur iš kiekvieno plyšio dygo gėlės, kur kalvų šlaitais vijosi vynuogienojai, egzistavo skurdas. Visur, susimaišę su advokatais ir tarnautojais, damomis ir ponais, vienuoliais rudomis sutanomis, be jokio tikslo trainiojosi arba kiurksojo ant bažnyčių laiptų neišvengiami lazzaroni20 — valkatos, dykinėtojai bei vagys.

Nekreipdamas dėmesio į stumdymąsi iš visų pusių, nuolat traukdamasis iš kelio ekipažams, Gvidas stebėjo visa tai kupinas nebylaus susižavėjimo.

Tvirtai sudėtas, galingų pečių, aptemptų juodu švarku, dulkėtus sulamdytus bridžius bei kojines mūvintis vyrukas visai nepanėšėjo į muzikantą, kompozitorių ar juolab kastratą. Veikiau atrodė panašus į nusigyvenusį bajorą baltomis it vienuolio rankomis, turintį kišenėse pakankamai monetų, kad išgertų vyno patikusioje tavernoje.

Jis atsisėsdavo prie purvino stalelio, atremdavo nugarą į sieną dengiantį demblį iš vynuogienojų ir nekreipdavo jokio dėmesio nei į dūzgiančias bites, nei į žiedų aromatą. Jis klausydavosi klajojančio dainininko mandolinos, žvelgdavo į dangų, kurio žydra spalva virsdavo balkšvai rožine, ir jausdavo, kaip vynas jį ramina.

Bet tam tikru momentu svaigulys staiga sustiprindavo skausmą, ir akis suvilgydavo ašaros. Jam sopėjo pačią sielą, o sava nelaimė atrodė nepakeliama, nors jos prigimties Gvidas neįstengė suvokti.

Jis tik žinojo, jog, kaip ir kiekvienas kitas dainavimo mokytojas, norėjo atrasti aistringų, talentingų mokinių, kuriems galėtų atiduoti visą savo genijaus jėgą. Ir jis įsivaizdavo, kaip tie dainininkai — jam dar nepažįstami — suteikia gyvybės jo parašytoms arijoms.

Nes kaip tik jie turėjo pristatyti jo muziką scenoje, nešti ją pasauliui, realizuoti vienintelį Gvidui Mafeo dovanotą nemirtingumo šansą.

Ir dar jis jautė nepakeliamą vienatvę.

Jam atrodė, tarytum balsas buvęs jo meilužis, ir tasai meilužis jį metęs.

O įsivaizduodamas jaunuolį, kuris galėtų dainuoti taip, kaip jisai pats jau nebeįstengia, mokinį, kuriam galėtų perduoti visas savo žinias, Gvidas tikėjo, kad tuomet jo vienatvė baigtųsi. Taip, šalia būtų žmogus, pasirengęs suprasti ir jį patį, ir tai, ką jis daro, žmogus, kurio dėka be pėdsakų išnyktų visi vidiniai prieštaravimai Gvido širdyje.

Žvaigždės pabirdavo danguje dirsčiodamos pro plonyčius debesėlius, panašius į ūkaną, atneštą jūros. O kažkur tamsoje netikėtai žybtelėdavo žaibas.

Bet Gvidas negaudavo perspektyvių mokinių. Jis buvo pernelyg jaunas, kad tokius patrauktų. Puikiuosius mokinius domino žinomi dainavimo mokytojai, tokie kaip Porpora, kuris išugdė Kafarelį ir Farinelį.

Ir nors jo paties mokytojai gyrė operas, kurias jis rašė, Gvidas nenurungdavo daugybės konkurentų. Jo kompozicijos čia buvo skelbiamos esančios „pernelyg originalios“, čia, atvirkščiai, pavadinamos „ne itin kūrybinga imitacija“.

Daugelį sykių sunkus, monotoniškas gyvenimas kėsinosi jį palaužti. Ir maestro vis aiškiau suvokė, jog bent vienas tikras mokinys galėtų jį pakeisti.

Bet kad pritrauktų gabius mokinius, Gvidas turėjo sukurti nors vieną nuostabų dainininką iš jam atitenkančių netikėlių.

Po kurio laiko mokytojas įsitikino, kad ši užduotis neįmanoma. Jis — ne alchemikas, o tiesiog genijus.

Sulaukęs dvidešimt šešerių ir nusivylęs esama padėtimi, Gvidas gavo iš savo mokytojų nedidelę stipendiją ir leidimą leistis kelionėn po Italiją, ieškant naujų balsų.

— Galbūt jis ką nors ir suras, — gūžtelėjo pečiais maestro Kavala. — Šiaip ar taip, pažiūrėkite, kiek jis pasiekė iki šiol!

Kad ir kaip nusiminė dėstytojai, išlydėdami jį tokion tolybėn, vis dėlto suteikė Gvidui palaiminimą. 18

Per savo gyvenimą Tonijus ne sykį girdėjo apie tą nuostabų vasaros metą, vadinamą „vilų sezonu“, kai ilgos vakarienės tęsiasi visą naktį, kai stalo sidabras ir nėriniuotos staltiesės keičiamos kaskart pasikeitus patiekalams, kai Brenta pasroviui ir prieš srovę plaukiojama laiveliais. Viloje lankysis muzikantai, ir galbūt, kai profesionalių muzikantų nepasitaikys, groti ims Tonijus su Mariana. Ir visos šeimos sukurs mažus savo orkestrėlius: pavyzdžiui, šis žmogus puikiai griežia smuiku, šitas — kontrabosu, o šis senatorius ne prasčiau už profesionalus skambina klavesinu. Bus pakviestos merginos iš konservatorijos, vyks pasivaikščiojimai gryname ore, iškylos ant žolės, jodinėjimas, sportinis fechtavimas, didžiulius sodus nušvies žibintų girliandos.

Tonijus susipakavo visas senas natas, sunkiai įsivaizduodamas, kaip dainuos publikai. O motina nervingai šyptelėjusi priminė jam baimes, susijusias su ja („Mano netikęs elgesys!“). Vis dėlto Tonijus nemaloniai apstulbdavo matydamas ją vaikštinėjančią po kambarį vienu korsetu ir apatiniais baltiniais, kai Alesandras sėdėdavo čia pat ir siurbčiodavo iš puodelio šokoladą.

Bet išvykimo rytą senjoras Lemas pasibeldė į Tonijaus duris.

— Jūsų tėvas... — užsikirsdamas ištarė. — Ar jis pas jus?

— Pas mane? Kodėl? Kodėl jūs pagalvojote, kad jis gali būti pas mane?

— Negaliu jo surasti, — sušnibždėjo senjoras Lemas. — Ir niekas neranda.

— Bet juk tai juokinga, — nusistebėjo Tonijus.

Po keleto minučių jis suprato, kad subruzdęs visas namas. Visi įniko ieškoti. Mariana ir Alesandras, kurie laukė prie laukujų durų, pašoko ant kojų, kai jis pranešė apie tėvo dingimą.

— Ar žiūrėjote archyve apačioje? — pasiteiravo Tonijus.

Senjoras Lemas nuskubėjo tenai ir sugrįžęs pranešė, jog žemutinis aukštas kaip visuomet tuščias.

— O viršuje? — paklausė Tonijus.

Bet šįsyk nelaukė, kol kas nors patrauks tenai. Berniuką apėmė stipri nuojauta, kad kaip tik ten jie gali surasti Andrea. Pats nežinodamas kodėl, lipdamas laiptais jautėsi tikras, jog taip ir yra.

Dar neužkopęs į viršutinį aukštą, koridoriaus gale jis pamatė šviesą, trykštančią pro praviras duris. Tonijus žinojo, kad kažkur čia miegodavo tarnai bei Andželas su Bepu ir kad vienas kambarys visuomet būdavo užrakintas. Būdamas mažas jisai apžiūrinėdavo to kambario baldus pro rakto skylutę. Tuomet mėgino atrakinti spyną, bet nesėkmingai.

Taigi dabar jam kilo miglotas įtarimas. Tonijus skubiai nužingsniavo koridoriumi, įsitikinęs, kad senjoras Lemas eina iš paskos.

Tėvas iš tiesų buvo tame kambaryje. Įsisupęs vien į flanelinį chalatą stovėjo priešais langus, atsiveriančius kanalo pusėn. Per ploną medžiagą išryškėjo mentikauliai. Andrea kažką niurnėjo, tarytum kalbėjosi pats su savimi arba meldėsi.

Tonijus ilgokai lūkuriavo apžiūrinėdamas veidrodžiais bei paveikslais nukabinėtas sienas. Susidarė įspūdis, jog stogas seniai prakiuręs: ant grindų juodavo didelės drėgmės dėmės. Kambaryje tvyrojo apleistumo ir pelėsių kvapas. Matyt, lovą dengė sudrėkusi, apipelijusi lovatiesė. Užuolaidos ilgai kybojo nejudinamos; dalis lango stiklo iškrito. Ant mažo staliuko šalia damastu aptrauktos kėdės stovėjo taurė, kurios dugne matėsi tamsios nuosėdos. Žemyn puslapiais gulėjo atversta knyga, o kitos, stovinčios lentynose, taip išsipūtė, jog odiniai viršeliai, rodės, tuoj sutrūks.