Энн Райс - Kastratai

— Eikš čionai, Alesandrai, — pakvietė Katrina, — ir papasakok, ar tiesa visa tai, kas kalbama apie Kafarelį. — Ji pratrūko juoktis dar prieš Alesandrui pabučiuojant jai ranką, o paskui pamojo Marianai, kad toji atsisėstų šalimais. — O tu, brangute, nė neįsivaizduoji, ką man reiškia matyti tave čia, tokią linksmą! Pagaliau elgiesi kaip žmogus!

— Bet juk aš ir esu žmogus, — sukuždėjo Mariana.

Ir prigludo prie Katrinos kažkaip jaudinamai vaikiškai. Tonijui atrodė neįtikėtina, kad ji jaučia kažkam prieraišumą, kad jisai pats gali jai kažką reikšti. Jam atrodė, jog tuoj pravirks. Arba uždainuos.

— Nagi, tavo ėjimas! — paragino Vinčencas.

— Nesuprantu, — niurzgėjo senasis senatorius, kuris, beje, buvo gerokai jaunesnis už Andrea, — kodėl aš turiu laukti visos šitos muzikos pradžios, negavęs vakarienės.

Livrėjomis vilkintys patarnautojai nešiojo vyno taures. Žilagalvis senatorius išliejo vyną, ant nėriniuotos apykaklės pasklido raudona dėmė. Seniokas bejėgiškai įsistebeilijo į dėmę. Kadaise jis buvo gražus vyras, ir iki šiol atrodė ganėtinai įspūdingai. Žili plaukai tankiomis bangomis krito atgal nuo smilkinių. Juodos akys bei kumpa nosis. Kai jis pakeldavo galvą, atrodė, jog labai didžiuojasi savo nosimi. Bet šiuo momentu labiau panėšėjo į vaiką.

Tonijus žengtelėjo į priekį. Parteris, kaip ir visi aukštai viršum jo, buvo jau užpildytas.

Kaukėti visi — nuo gondoljerų įduboje iki rimtų pirklių su visiškai juodai apsitaisiusiomis žmonomis pačiame viršuje. Balsų gaudesys bei taurių skambėjimas ritosi pastebimai ritmingomis bangomis.

— Tonijau, nors tu pernelyg jaunas, — tarstelėjo Katrina per petį. — Bet leisk tau papasakoti apie Kafarelį...

Tačiau jisai nepažvelgė į ją, nes nenorėjo matyti to žavingo žvėriško burnos plyšio, nepridengto ir neapsakomai raudono po balta kauke, teikiančia jos akims katiniškumo. Burgundiško atlaso gaubiamos jos rankos atrodė tokios minkštos, kad jis net sugriežė dantimis, akimirksniui įsivaizduodamas, kaip negailestingai jas gniaužia.

Vis dėlto Tonijus įdėmiai klausėsi visų tų niekų, kuriuos jie kalbėjo apie šį vakarą pasirodysiantį didįjį kastratą. Pavyzdžiui, apie tai, kad Romoje jį užklupo meilužės vyras tiesiog lovoje. „Lovoje“, — pasakė Katrina Lizani. Tonijaus veidas plykstelėjo, kai pagalvojo, jog motina ir Alesandras klausosi viso šito. Paskui, anot gandų, bėgti priverstas Kafarelis praleido naktį slėpdamasis vandens cisternoje. Dar daugybę dienų apgautojo vyro pasamdyti bravai16 visur jį persekiojo, bet dama pasiuntė jam savo sargybinius, kurie nuolat lydėjo dainininką, kol jis galų gale viską metęs išvažiavo iš miesto.

Staiga Tonijus prisiminė Andrea žodžius. Tėvas kažką kalbėjo apie pasaulį, apie išmėginimus, kuriuos pasaulis pateikia. Pasaulis... Bet jam nepavyko sutelkti minčių į nieką kitą, išskyrus Kafarelį. Pirmą kartą gyvenime jis turėjo išgirsti didįjį kastratą, tad visa kita galėjo palaukti, viskas, kas kėlė nerimą ir, šiaip ar taip, nuo jo nepriklausė.

— Šnekama, esą jis pasirengęs kautis su kiekvienu, kol bus pribaigtas, o jeigu kokia nors primadona itin daili, nė sekundei nuo jos nesitraukia. Ar čia tiesa, Alesandrai?

— Senjora, jūs žinote kur kas daugiau nei aš, — nusijuokė Alesandras.

— Duosiu jam penkias minutes, — pareiškė Vinčencas. — Ir jeigu jis neužvaldys mano širdies bei klausos, išvyksiu į „San Moise“17 viešbučio teatrą.

— Nebūk juokingas, — atsiliepė Katrina, — šiandien čia visas miestas. Šiandieną reikia būti tiktai čia! Be to, lyja lietus.

Tonijus apsuko krėslą, apžergė jį ir pažvelgė į nuleistą scenos uždangą. Jis išgirdo motiną nusijuokiant. Senatorius pasiūlė visiems vykti namo ir paklausyti, kaip žavingai ji dainuoja duetu su Tonijumi. O paskui jis galėsiąs pavakarieniauti. „Juk tu padainuosi man, brangioji?“

— Kartais jaučiuosi ištekėjusi už skrandžio, — pastebėjo Katrina. — Lošk iš savo drabužių, statyk vieną daiktą po kito, — kreipėsi jį Vinčensą. — Pirmiausia liemenę. Ne, marškinius. Man patinka marškiniai.

Tuo tarpu apačioje, salės gale, užvirė kautynės. Pasigirdo šūksniai ir trepsėjimas, o paskui labai greitai buvo įvesta tvarka. Dailios merginos vėl palei eiles nešiojo vyną bei lengvus užkandžius.

Alesandras it šešėlis dunksojo prie ložės sienos Tonijui už nugaros.

Ir štai pasirodė muzikantai, šiurendami natas susėdo ant aksomu aptrauktų kėdžių. Beje, šiugždėjimas girdėjosi iš visur: publika vartė libretus, sparčiai pardavinėjamus teatro vestibiulyje.

O kai jaunas, niekam nežinomas operos kūrėjas žengė į priekį, pasigirdo keli pasveikinimo šūksniai iš viršaus ir aplodismentų gaudesys.

Šviesa, rodos, šiek tiek priblėso, bet nepakankamai. Tonijus, įrėmęs rankas į smakrą, prisispaudė prie krėslo atlošo. Kompozitoriaus perukas ir sunkus brokato švarkas atrodė nevykusiai, jis be galo jaudinosi.

Alesandras nepritariamai krenkštelėjo.

Kompozitorius nerangiai žnektelėjo prie klavesino, muzikantai pakėlė strykus, ir netikėtai salę užliejo greita, linksma muzika.

Ji buvo graži, lengva, gyvybinga, be jokios užuominos apie tragediją ar blogą ženklą, ir išsyk pakerėjo Tonijų. Jis pasilenkė į priekį, nes kiti jam už nugaros plepėjo bei juokėsi. Prie balkono linkio Lemų šeima puotavo, nuo priešais juos stovinčių sidabrinių lėkščių kilo garas. Veltui kažkoks piktas anglas šnypštė, tildydamas plepius.

Tačiau pakilus uždangai iš visų pusių pasigirdo „ak“ ir „oi“. Paauksuoti portikai bei arkos kilo fone galinių dekoracijų, vaizduojančių beribį mėlyną dangų bei įstabiai mirguliuojančias žvaigždes jame. Žvaigždes uždengdavo debesėliai, o muzika, suskambusi netikėtai įsiviešpatavusioje tyloje, tikriausiai pasiekė gegnes. Kompozitorius uoliai spaudė klavišus, taip pat įnirtingai kratydamas pripudruotas garbanas, o tuo metu scenoje pasirodė prašmatniai išsipustę vyrai bei moterys ir pradėjo monotonišką, bet būtiną rečitatyvą, skelbiantį visiems gerai žinomą absurdišką istoriją, sudarančią operos siužetą. Kažkas kažkuo persirengė, kažkas buvo pagrobtas, kažkas įžeistas. Kažkas turėjo išsikraustyti iš proto. Laukė lokio ir jūrų siaubūno mūšis, po kurio herojė turėjo sugrįžti namo pas vyrą, laikiusį ją mirusia, o kažkieno brolis dvynys turėjo gauti dievų palaiminimą už tai, kad sutriuškino priešus.

Tonijus ketino libretą išstudijuoti vėliau. Dabar pastarasis jam ne itin rūpėjo. Bet jį išties varė iš proto motinos juokas ir garsūs šūksniai Lemų šeimos, kuriai kaip tik buvo patiekta kepta žuvis.

— Atleisk, — jis prasispraudė pro Alesandrą.

— Kur gi jūs einate? — didelė Alesandro ranka lengvai bei šiltai apkabino Tonijų.

— Žemyn. Aš turiu išgirsti Kafarelį. Pasilik su mano mama, neišleisk jos iš akių.

— Bet, jūsų prakilnybe...

— Tonijau, — nusišypsojo Tonijus. — Alesandrai, aš tau pažadu, prisiekiu garbe, kad nenueisiu niekur kitur, tik į parterį. Tu mane iš čia matysi. Aš privalau išgirsti Kafarelį.

Ne visi krėslai buvo užimti. Buvo tikimasi, kad spektakliui prasidėjus atvyks dar daugiau gondoljerų, kurie laisvai galėjo įeiti į salę. Štai tada išties prasidės grūstis. O dabar Tonijus lengvai prasibrovė pro minią link scenos ir atsisėdo vos už keleto pėdų nuo siautėjančio, griaudžiančio orkestro.

Dabar jis girdėjo tik muziką ir patyrė tikrą ekstazę.

Kaip tik tuo momentu scenoje pasirodė augalota, stotinga didžiojo Kafarelio figūra.