Энн Райс - Kastratai

Daugelis visiškai pagrįstai šį Porporos18 mokinį laikė garsiausiu pasaulyje dainininku, ir kai jis ėjo link rampos užsidėjęs didžiulį baltą peruką, užsimetęs tamsiai raudoną apsiaustą, veikiau panėšėjo į dievą, o ne į karalių, kurio vaidmenį atliko šioje pjesėje. Gražus bei grakštus dainininkas ramiai atsistojo priešais salę, ryte ryjančią jį akimis. Paskui atlošė galvą, užtraukė pirmą galingą, stiprėjančią natą, ir visas teatras kaipmat nutilo.

Tonijui užgniaužė kvapą. Aplinkui sėdintys gondoljerai nesuturėjo tylaus aiktelėjimo ir nuostabos bei pasitenkinimo šūksnių. Viena nata traukiamas garsas stiprėjo ir pleveno taip, tarsi pats kastratas negalėtų jo sustabdyti. O pagaliau nutraukęs nėrė į pagrindinę arijos dalį, rodos, nė nepadaręs atsikvėpimo pauzės, taigi orkestras puolė jo vytis.

Šis balsas buvo absoliučiai neįtikėtinas, ne šaižus, bet įnirtingas, galingas. Baigiantis arijai, tobulas kastrato veidas persikreipęs tapo bemaž klaikus.

Pridažytą bei nupudruotą veidą, gaubiamą baltų garbanų lavinos, kiekvienas būtų pavadinęs kilniu, tačiau dainininko akyse liepsnojo ugnis. Kafarelis vaikštinėjo pirmyn ir atgal ant avanscenos, abejingai lenkdamasis tiems, kurie mojavo, plojo bei linksėjo jam iš ložių, trumpai žvilgčiodamas čia į parterį, čia į viršų, tarsi išsiblaškęs apie kažką galvotų.

Kai uždainavo primadona, opera staiga neteko viso savo žavesio. O gal taip nutiko todėl, kad Tonijus matė bruzdesį užkulisiuose, damas su šukomis bei šepečiais, grimuotoją, šepetėliu vėl ir vėl pudruojančią Kafarelį.

Tačiau plonytis, silpnas primadonos balselis narsiai sekė paskui kompozitoriaus klavesinu grojamą melodiją. Kafarelis atsistojo priešais dainininkę, atsukęs jai nugarą, tarsi toji nė neegzistuotų, ir atvirai nusižiovavo. Akimoju sukilęs žmonių balsų gaudesys beveik nustelbė muziką.

Tuo tarpu aplink Tonijų visi tikri spektaklio vertintojai pradėjo laidyti grubokus, bet taiklius vertinimus. Aukštos Kafarelio natos šiandien buvusios ne itin geros, o primadona apskritai tiesiog siaubinga. Mergina pasiūlė Tonijui raudono vyno taurę. Kišenėse naršydamas monetų, šis dirstelėjo į jos veidą po kauke ir pagalvojo: „Betina! Žinoma, čia ji!“ Bet paskui prisiminė tėvo žodžius bei parodytą pasitikėjimą ir sodriai nuraudęs nuleido akis.

Kafarelis vėl prisiartino prie rampos. Atmetė atgal raudoną apsiaustą. Žybtelėjo akimis pirmojo aukšto pusėn. O paskui dar sykį užtraukė tą nuostabų pirmąjį virpantį crescendo. Tonijus matė jam ant kaktos blizgantį prakaitą ir po žėrinčiu graikiškų šarvų metalu išsiplečiančią galingą krūtinės ląstą.

Klavesinas suklupo; styginiai sutriko: Kafarelis dainavo ne pagal muziką. Bet dainavo kažką, kas išsyk pasirodė pažįstama. Netikėtai Tonijus suprato — kaip ir visi aplink — kad jis atlieka primadonos ką tik užbaigtą ariją, negailestingai iš jos išsityčiodamas. Styginiai mėgino liautis groję, apstulbęs kompozitorius atitraukė rankas nuo klavišų. O Kafarelis pusbalsiu dainavo melodiją taip provokuojamai lengvai atkartodamas jos treles, jog sutriuškino visas dainininkės pastangas.

Parodijuodamas ilgas jos aukštąsias natas, traukė jas neįtikėtinai galingai, dėl ko šios skambėjo visiškai kvailai. Mergina apsipylė ašaromis, bet nepasitraukė nuo scenos. Kiti aktoriai paraudo iš pasipiktinimo.

Iš viršaus pasigirdo šnypštimas, paskui šūksniai ir švilpesys. Primadonos gerbėjai įniko trypti kojomis bei įnirtingai kratyti kumščius, o kastrato gerbėjai raitėsi iš juoko.

Galų gale pelnęs kiekvieno salėje esančio vyro, moters bei vaiko dėmesį, Kafarelis užbaigė monotonišką nosinę burleską, parodijuodamas švelnų primadonos užbaigimą, o tuomet pradėjo triuškinamai galingą savąją aria di bravura 19 .

Tonijus sunkiai atsisėdo krėslan, jo veide išsiskleidė šypsena. Štai jis! Štai jis, pasakytų kiekvienas, kada nors jį girdėjęs, štai tasai žmogiškasis instrumentas, toks galingas ir taip tobulai suderintas, jog visa kita nublanksta greta jo.

Dainininkui nutilus, aplodismentai pasigirdo iš visų tolimiausių pastato kampelių. Šūksniai „bravo!“ aidėjo po visą salę. Ištikimi merginos gerbėjai mėgino pasipriešinti šiam spaudimui, bet buvo priversti nusileisti.

Visur aplink Tonijų skambėjo grubūs, siautulingi pagyrimai:

— Evviva il coltello!

— Evv iva il coltello! — sušuko ir jis. „Tegyvuoja peilis!“, išpjovęs šio žmogaus vyriškąją esmę, idant amžiams išsaugotų jam dovanotą pergalingąjį sopraną.

Paskui Tonijus ilgai sėdėjo nustėręs. Nesusierzino net tuomet, kai nuovargiu pasiskundusi Mariana atsisakė kvietimo į Lizanių namus. Šio vakaro didybė užpildė sielą, nepalikdama vietos kitiems malonumams, ir ji ten glūdės amžinai, o visos Tonijaus mintys bei svajonės kryps į Kafarelį.

Viskas būtų buvę tobula, jei ne viena smulkmena, nutikusi tuo metu, kai jie brovėsi durų link. Išgirdęs kažką ryžtingai ir aiškiai pareiškiant prie pat jo ausies: „Iš akies luptas Karlas“, Tonijus atsisuko ir, nepaisant daugybės veidų, išsyk suprato, kad šiuos žodžius ištarė Katrina, tuo momentu jau šnekučiavusi su senatoriumi. Ir tetulė patvirtino spėlionę: „Taip, taip brangus sūnėne, aš tiesiog pasakiau, kad tu labai panašus į savo brolį“. 16

Visus kitus karnavalo vakarus Tonijus atmesdavo bet kokius pasiūlymus ir eidavo klausytis Kafarelio.

Kiekviename Venecijos teatre ištisą sezoną vykdavo ta pati opera, bet niekas negalėjo suvilioti Tonijaus pažiūrėti bent vieną iš tų vaidinimų. Be to, beveik visa publika vis sugrįždavo ir sugrįždavo į teatrą pamatyti visus užbūrusio stebuklo.

Nė vienos arijos Kafarelis nė sykio nesudainavo vienodai, o jo demonstruojamas nuobodulys tarp šių įstabių momentų veikiau panėšėjo į neviltį nei tiesiog į pozą, norint kažką suerzinti.

Neišsekanti didžiojo dainininko energija slėpė kažkokią grėsmę. Nuolatinio jo išradingumo pagrindą sudarė desperacija.

Vėl ir vėl, remdamasis vien savo valia, jis darė stebuklus.

Jis prisiartindavo prie rampos, ištiesdavo rankas, imdavo valdyti salę ir, ignoruodamas partitūrą, išmušdamas iš vėžių jam už nugaros susibūrusius atlikėjus, vienas, niekieno nepadedamas, sukurdavo muziką, kuri išties ir sudarė operos sielą.

Net keikdami jį visais įmanomais žodžiais, visi žinojo, kad be jo nieko panašaus nebūtų.

Iki kol nusileisdavo uždanga, kompozitorius neretai galutinai prarasdavo kantrybę. Šešėlyje pasislėpęs Tonijus girdėdavo jo šūksnius: „Jūs dainuojate ne tai, ką aš rašau, jūs apskritai nekreipiate dėmesio, kas mano parašyta!“

— Tad parašykite tai, ką aš sudainuosiu! — riaumojo neapolietis. O sykį net išsitraukė špagą ir tiesiog nuvijo kompozitorių durų link.

— Sulaikykite, sulaikykite jį, nes kitaip aš jį nudėsiu! — šaukė kompozitorius, skubiai traukdamasis link tako tarp krėslų. Bet visi matė, koks jis išsigandęs.

Kafarelis atsakydavo skambiu paniekinamu juoku.

Jis tapdavo įniršio įsikūnijimu, kai rapyros galiuku baksnodavo į kompozitoriaus sagas, ir vien tik bebarzdis veidas išduodavo jį esant kastratą.

Tačiau visi, ir net tasai jaunuolis, žinojo, kad būtent Kafarelis iškėlė operą į nepasiekiamas aukštybes.

Kafarelis persekiojo moteris visoje Venecijoje. Jis bet kada galėjo pasirodyti Lizanių rūmuose, kur šnektelėdavo su patricijais, o šie skubėdavo jam įpilti vyno arba pastatyti krėslą. Tonijus visuomet atsidurdavo netoliese ir nenuleisdavo nuo dainininko susižavėjusio žvilgsnio. Jis šypsodavosi pastebėdamas raudoniu liepsnojančius motinos skruostus, kai ši akimis nulydėdavo Kafarelį.