Энн Райс - Kastratai

Jūrą nuklojo gėlės. Žiedlapiai dengė bangų keteras taip tankiai, jog vanduo tapo panašus į kietą paviršių. Išplaukė auksiniai vyriausiųjų teisėjų laiveliai, iš paskos — ambasadorių, o šiems įkandin — popiežiaus nuncijaus. Saliutavo lagūną užpildžiusių didelių karinių bei prekybinių laivų patrankos po besiplaikstančiomis vėliavomis.

Ir štai pagaliau visas laivynas pajudėjo link Lido švyturio.

Šūksniai, riksmas, šnekos, juokas Tonijui sumišo į vieną nuostabų, ausį glostantį gaudesį.

Bet niekas negalėjo prilygti minios klyksmui, išsiveržusiam tuo momentu, kai dožas įmetė į vandenį žiedą. Suskambo visi salos varpai, sutrimitavo trimitai, tūkstančiai triumfuojančių balsų susiliejo į bendrą chorą.

Atrodė, tarsi visas miestas išplaukė į jūrą ir vieningai suriko. Paskui triukšmas aprimo, valtys nulaviravo link salos, palikdamos paskui save vandenyje ilgus šilko bei atlaso šleifus. Beprotiškas svaiginantis chaosas. Saulė akino Tonijų; jis pakėtė ranką prisidengdamas akis, ir Alesandras jį prilaikė, kad nepargriūtų. Šalimais slinko Lizanių šeimos valtys. Jų gondoljerai vilkėjo rožinius drabužius, o tarnai mėtė į vandenį baltas gėles. Katrina abiem rankom dalijo oro bučinius, sidabrinio damasto suknelė plazdėjo purenama vėjo.

Visko buvo pernelyg daug. Apsvaigęs Tonijus juto nuovargį, jam norėjosi pasislėpti kokiame nors tamsiame kamputyje ir pasimėgauti įspūdžiais.

Kas gi dar galėjo įvykti? Kai Alesandras pasakė, jog dabar jie trauks į puotą Dožų rūmuose, Tonijus vos nenusijuokė.

Šimtai svečių susėdo aplink ilgus, baltomis staltiesėmis apdengtus stalus. Nesuskaitoma daugybė žvakių degė raižytinėse sidabro žvakidėse, virtinės tarnų gigantiškais padėklais nešiojo puikiausius patiekalus: vaisius, ledus, karštą mėsą. O pulkai prastuomenės pasieniuose žiūrėjo šį begalinį spektaklį.

Bet Tonijui ne valgis rūpėjo. Mariana be paliovos pašnibždom jam aiškino, kuo žymus vienas ar kitas svečias, o Alesandras nuleidęs balsą pasakojo paskutiniąsias naujienas pasaulio, kuris pasirodė besąs toks nuostabus ir pilnas malonių stebuklų. Vynas išsyk siūbtelėjo Tonijui į galvą. Kitapus migloto tako jis pastebėjo Katriną. Ši akinamai jam nusišypsojo. Iš šviesių plaukų sudėliota daili šukuosena, papurusi garbanėlėmis, o aukštą krūtinę puošė deimantai.

Tetulės skruostai liepsnojo ryškiu raudoniu, dėl ko ji tapo panaši į idealias gražuoles iš paveikslų, kurie ūmai jam pasirodė esantys realūs; ji buvo tokia putli, nuostabi.

Alesandras jautėsi it žuvis vandeny: jis supjaustė mėsą Marianos lėkštėję, pastūmėjo jai kliudančias žvakes ir nė akimirksniui nepaliovė jos globojęs. „Idealus kavalierius!“ — pagalvojo Tonijus.

Stebėdamas jį, vaikinas vėl susimąstė apie kastratų paslaptį. Ką jautė Alesandras? Ką reiškia būti tokiu kaip jis? Ir nepaisant to, kad jį žavėjo neskubrios Alesandro rankos, šiek tiek nuleistos blakstienos, kerėjo įstabi gracija, kuria pasižymėjo kiekvienas dainininko judesys, Tonijus nejučia krūptelėjo. „Nejaugi jis niekada nesielvartauja dėl savo likimo? Nejaugi jo niekada negriaužia kartėlis?“

Vėl užgrojo smuikai. Prie centrinio stalo nuskambėjo galingas juoko protrūkis. Pro šalį linktelėdamas praėjo senjoras Lemas.

Prasidėjo karnavalas. Minios žmonių veržėsi į aikštę.

Visi apžiūrinėjo išstatytus didingus paveikslus; juvelyrų ir stiklapūčiu prekystaliai žaižaravo, apšviesti atvirų kavinių žiburių, o jose gausybė žmonių vaišinosi šokoladu, vynu bei ledais. Krautuvėlėse puikavosi išdėlioti krištoliniai sietynai ir nuostabūs audiniai, o minios žmonių ganė akis gėrėdamiesi atlaso, šilko ir damasto įvairove.

Gigantiška aikštė atrodė beribė. Buvo šviesu tarsi vidurdienį, o apskritos išlenktos švento Morkaus bazilikos mozaikos, iškilusios viršum visų, kibirkščiavo it gyvos bei stebėjo viską aplinkui.

Alesandras ir toliau vykdė savo pareigas. Ne kas kitas, o jis atvedė Marianą su Tonijum į mažą krautuvėlę, kur jie tuojau pat buvo aptaisyti bautomis15 ir domino.

Tonijui nė sykio neteko dėvėti bautos, kreidos baltumo paukštiškos kaukės, dengiančios ne tik veidą, bet ir galvą. Kai kaukė palietė jo nosį bei akis, Tonijus užuodė keistą kvapą. Linktelėjęs pažvelgė į veidrodį, nustebo vietoje savęs pamatęs kažkokį nepažįstamąjį. Dėl to kaltas buvo domino — ilgas juodas drabužis iki pat žemės — paverčiantis žmones visiškai neatpažįstamais. Dabar negalėjai suprasti, kuris iš jų vyras, o kuri — moteris. Iš po domino nebesimatė Marianos suknelės, ji pavirto mažu gnomu, besijuokiančiu saldžiu, skambiai virpančiu juoku.

Alesandras šalia jos atrodė it vaiduoklis.

Vėl išnirę į akinančią šviesą, dabar jie tebuvo trijulė tarp šimtų tokių pat bevardžių, beveidžių žmonių, pasiklydusių minioje, prispaustų vienas prie kito, apsuptų orą užpildžiusios muzikos bei šūksnių, tarp daugybės kitų, apsitaisiusių įmantriais, fantastiškais kostiumais.

Gigantiškos komedijos del arte figūros pakilo virš minios. Jos panėšėjo į siaubingai išsipūtusias lėles, išdažyti jų veidai groteskiškai švytėjo po fakelais. Tonijus netikėtai pastebėjo, kad Mariana bemaž raitosi iš juoko. Alesandras, į kurio ranką motina rėmėsi, kažką sušnibždėjo jai į ausį. Tuomet ji laisvąja ranka įsikibo į Tonijų.

Staiga kažkas jiems sušuko:

— Tonijau! Mariana!

— S-š-š! Kaip tu mus atpažinai? — paklausė Mariana.

Bet Tonijus irgi atpažino savo tetą Katriną. Jos veidą tik iki pusės dengė kaukė, po kuria įžūliai bei žavingai raudonavo mažas burnos pusmėnulis. Jis pajuto užplūstantį geismą ir sutriko. Išsyk atmintyje iškilo Betina, mergaitė, patarnavusi kavinėje. „Įdomu, ar man pavyktų tą mažylę surasti?“

— Mielasis! — Katrina jį prisitraukė. — Juk čia tu, tiesa?

Nuo jos bučinio apsisuko galva.

Jis atsitraukė atgal. Netikėtas kietumas tarp kojų varė iš proto. Jis būtų verčiau miręs, nei leidęs jai tai pajusti, bet kai moters ranka, apsivijusi jo kaklą, palietė audinio nepridengtą vietą, pasijuto bemaž pasiekęs žeminančio sukrėtimo ribą, kurio neįstengtų nuslėpti. Katrina spaudėsi prie jo, o jis jautėsi bemaž sužlugdytas.

— Tikriausiai įvyko kažkoks neįtikėtinas dalykas, jei tavo tėvas leido išeiti į gatvę jums abiem? — paklausė Katrina ir, dėkui Dievui, nusisuko į Marianą.

Tonijui prieš akis netikėtai iškilo namas: tamsūs kambariai, migloti koridoriai. Jis išvydo tėvą, vienišą stovintį blausiai apšviesto kabineto viduryje, kai ryto saulė vaikė žvakių liepsnelių metamus šešėlius. Kaulėta it skeletas Andrea figūra tarytum sulinko nuo istorijos svorio.

Jis staigiu judesiu atlapojo langus. Lijo lietus, nors ir nepakankamai stiprus, kad išguitų iš aikštės žmones. Ji liko užtvindyta minios, kai Tonijus su Mariana pagaliau iš ten išsmuko. Siaura šonine gatvele Alesandras juos atvedė prie kanalo ir pakvietė gondolą. Ir štai dabar, nusivilkęs permirkusius, sulamdytus drabužius, Tonijus parimęs ant palangės žvelgė į ūkanotą bežvaigždį dangų, iš kurio be garso liejosi sidabrinis lietus.

— Kur manieji dainininkai? — sušnibždėjo jis.

Jam norėjosi patirti liūdesį, nekaltybės praradimą bei gyvenimo sunkumą, bet jeigu tai, ką jautė, buvo liūdesys, šis jausmas pasirodė besąs žavingai saldus. Nesvarstydamas jis garsiai pašaukė dainininkus. Ir pajuto, kaip jo balsas perskrodė tamsą. Garsai, tarytum apčiuopiami, išsiveržė į laisvę, o kažkur iš tamsos bei to, išorinio, pasaulio atsiliepė kitas balsas, lengvesnis, švelnesnis, ir Tonijus pamanė, jog tai moteriškas balsas, kviečiantis jį.