Энн Райс - Kastratai

— Tėve, — pradėjo Tonijus, nebepajėgdamas tylėti.

Bet Andrea dar nesileido pertraukiamas.

— Visa Venecija nukreipė į mane žvilgsnius, — tęsė virpančiu balsu. — Visi laukė, ar leisiuosi vedžiojamas už nosies savo sūnaus. Mano giminaičiai, mano bendražygiai... visi užgniaužę kvapą laukė... o mergina? Ką ji? Apimtas apmaudo, aš nusprendžiau pažvelgti į tą moterį, kuri privertė mano sūnų paniekinti pareigą...

Pirmą kartą per visą laiką tėvo žvilgsnis nukrypo į Tonijų. Akimirksniui pasirodė, tarytum Andrea pametė pasakojimo giją ir svarsto, kaip jam gyventi toliau. Bet paskui pratęsė.

— Ir ką gi aš aptikau? — atsiduso jis. — Salomėją, klastingais kerais apraizgiusią neatsparią mano sūnaus sielą? Ne! Ne, ji buvo nekaltas kūdikis! Mergaitė, ne vyresnė už tave dabar, liesutė it berniukas, švelni, tamsi ir nekalta kaip miško žvėrelis, nieko nežinanti apie šį pasaulį, išskyrus tai, ką jis nusprendė jai parodyti. Aš nesitikėjau, kad pajusiu užuojautą tai trapiai merginai, praradusiai garbę. Bet ar gali numanyti mano įtūžį, nukreiptą į vyrą, kuris taip negailestingai su ja pasielgė?

Nenupasakojamas siaubas apėmė Tonijų. Ir jis vėl pertraukė tėvą.

— Prašau, patikėkite, — sukuždėjo, — aš jums esu ir būsiu paklusnus bei ištikimas sūnus.

Andrea linktelėjo. Jo akys vėl nukrypo į Tonijų.

— Visus tuos metus aš tave stebėjau įdėmiau, nei pats numanei, sūnau, ir tu, nė pats to nenujausdamas, tapai geriausiu atsaku į mano maldas.

Bet buvo aišku, kad niekas dabar negali nuraminti Andrea. Jis užsispyrė pabaigti savo pasakojimą manydamas, kad atėjo metas atskleisti sūnui viską.

— Tavo brolis nebuvo suimtas. Nebuvo nubaustas. Aš sulaikiau jį ir įsodinau į laivą, vykstantį į Stambulą. Suorganizavau jam paskyrimą ten, leidęs suprasti, jog, kol esu gyvas, jis niekada nepamatys gimtojo miesto. Aš konfiskavau jo turtą, nutraukiau bet kokią paramą iki tol, kol jis nulenks galvą ir ims vykdyti pasiūlytas pareigas. Ir aš — aš pats, sulaukęs solidaus amžiaus — vedžiau žmoną, ir ji pagimdė man vaiką, nuo kurio dabar priklauso šios giminės gyvybė.

Tėvas nutilo, tačiau kad ir koks buvo nusikamavęs, atrado savyje jėgų tęsti.

— Jis turėjo sulaukti kur kas griežtesnės bausmės! — pareiškė, vėl žvelgdamas tiesiai į Tonijų. — Galbūt jo motinos meilė jam mane sulaikė. Nuo pat gimimo jis tapo jos džiaugsmu, visi tai žinojo. — Andrea akys apsiblausė, tarsi mintims pirmą kartą susipynus jo galvoje. — Ir broliai jį taip mylėjo. Karlo lengvabūdiškumas jų neerzino. Ne, jiems patiko jaunėlio pokštai, eilės, kurias rašė, tušti tauškalai. O, jie beprotiškai jį mylėjo! „Karlas! Karlas!“ Dėkui Dievui, nė vienas nesulaukė tos dienos ir nepamatė, kaip neprilygstamas žavesys leido jam suvilioti nekaltą merginą, kaip karštakošiškumas virto demonstratyviu neklusnumu. Viešpatie, ką man beliko daryti? Aš pasirinkau vienintelį man gėdos nedarantį sprendimą.

Andrea suraukė antakius. Jo balsas iš nuovargio skambėjo taip tyliai, jog akimirksnį atrodė, tarytum kalba pats su savimi. Bet paskui pyktis jį sustiprino.

— Aš jo atžvilgiu pasielgiau dieviškai gailestingai! — karštai šūktelėjo jis. — Netrukus Karlas susitaikė ir pradėjo eiti savo pareigas. Pragyvendavo iš mokamo atlyginimo. Ir klusniai tarnavo Respublikai rytuose, vis siūdamas prašymus suteikti leidimą grįžti. Jis maldavo mano atleidimo. Bet aš niekada neleisiu jam grįžti namo! Deja, šitaip nesitęs amžinai. Jis turi draugų Didžiojoje taryboje ir Senate — tai tie patys berniūkščiai, drauge su juo linksmai leidę jaunystę. Kai aš numirsiu, jisai sugrįš į šiuos namus, kurių paveldėtoju visuomet buvo. Bet tuomet jau tu, Tonijau, čia šeimininkausi. Po kelerių metų vesi merginą, kurią tau išrinkau. Tavo vaikai paveldės Treskių vardą ir turtą.

Ryto saulė apšvietė auksinį švento Morkaus liūtą. Žaižaruojanti šviesa persmelkė ilgus, grakščius arkadų lankus, išnykstančius margoje judančioje minioje, ir didingą varpinės smailę, staigiai šaunančią į dangų.

Tonijus stovėjo priešais mozaiką, mirguliuojančią viršum katedros durų. Žvelgė į keturis milžiniškus bronzinius žirgus ant postamentų.

Jis nesipriešino nešamas minios ir judėdamas nesąmoningu ritmu nenuleido akių nuo gausybės aplink kylančių portikų bei kupolų.

Dar niekad nejautė tokios meilės Venecijai, tokios tyros ir pasiaukojančios ištikimybės jai. Bet kartu suvokė tam tikru atžvilgiu esąs dar per jaunas suvokti ją ištikusią tragediją. Ji atrodė pernelyg didinga, pernelyg neįveikiama.

Atsisukęs į atvirus vandenis, ramią, ribuliuojančią lagūną, jis pirmą kartą gyvenime pasijuto esąs savo gyvenimo šeimininkas.

Tačiau nusikamavęs, susirūpinęs tėvas paliko jį vos prieš valandą; nuolankumas jo veide kėlė siaubą. Atmintyje iškilo paskutinieji Andrea žodžiai: „Jis sugrįš, kai aš numirsiu. Vėl pavers namus mūšio lauku. Aš ne sykį gavau iš jo laiškus, kuriuose įtikinėjo vesiąs bet kurią merginą, kurią aš išrinksiu, jei tik leisiu jam vėl regėti mylimą Veneciją. Bet jis niekada neves! Ak, jei tik aš galėčiau savo akimis pamatyti tave, vedantį nuotaką prie altoriaus, išvysti tavo sūnus, stebėti tave pirmą kartą užsivelkantį patricijaus mantiją ir užimantį teisėtai priklausančią vietą Didžiojoje taryboje! Bet laiko nebėra, Viešpats aiškiai man rodo, jog turiu parengti tave būsimiems išbandymams. Dabar supranti, kodėl siunčiu tave į pasaulį, kodėl atimu iš tavęs vaikystę prisidengdamas pasakėle, esą turi lydėti savo motiną? Tu privalai būti pasirengęs, kai išmuš valanda. Turi pažinti pasaulį, jo pagundas, jo vulgarumą bei žiaurumą. Prisimink: kai tavo brolis vėl atsiras po šiuo stogu, manęs jau nebebus, bet Didžioji taryba ir įstatymas palaikys tavo pusę. Ir tavo brolis pralaimės mūšį, kaip pralaimėjo jį anksčiau: tavyje — mano nemirtingumas“. 14

Giedras dangus mėlynavo viršum namų stogų, tik keli balti debesėliai plaukė tolyn nuo jūros. Tarnai zujo po namus džiugiai pranešdami, kad jūra rami ir „Bucintoro“ tikrai galės dožą gyvą bei sveiką nugabenti į švento Nikolo del Lido bažnyčią. Visi langai viršum Didžiojo kanalo atsivėrė įsileisdami švelnų brizą, namų slenksčius apdengė spalvingi kilimai, papuošti vėjo plaikstomomis vėliavomis. Šis reginys buvo didingiausias iš visų Tonijaus iki tol matytų.

Kai juodu su Mariana ir Alesandru pasipuošę nusileido į mažutę prieplauką, jis susivokė garsiai šnibždąs: „Aš čia, viskas vyksta iš tikrųjų!“ Atrodė visiškai neįtikėtina, kad jis tampa tiek kartų iš tolo stebėtos panoramos, dalimi.

Tėvas mojo iš balkono, esančio viršum pagrindinių durų. Mėlynu aksomu išklotą gondolą puošė gėlių girliandos. Netgi didysis irklas buvo paauksuotas, ir skaisčiai mėlyną uniformą vilkintis Brunas, paėmęs jį, nukreipė valtį į srauto vidurį, kur juos apsupo kitų garbingų šeimų valtys. Plaukdama šimtų kitų kilvateryje, jų gondola nusiyrė pasroviui, kanalo žiočių ir aikštės pusėn.

— Štai jis! — sušnibždėjo Alesandras, rodydamas į žėrintį bei tviskantį „Bucintoro“, išmetusį inkarą, o aplink šmirinėjančios gondolos stengėsi užsiimti vietą. Milžiniškoje auksu ir purpuru švytinčioje galeroje stovėjo dožo sostas ir auksinių statulų eilė. Tonijus kilstelėjo motiną suėmęs už liekno liemens bei nusišypsojo pastebėjęs iš nuostabos žado netekusį Alesandrą.

Jis ir pats netilpo savam kailyje iš susijaudinimo. Neabejojo, jog visam gyvenimui įsimins akimirką, kai fanfaros šaižiai ir didingai pranešė, jog procesija žengia pro Dožų rūmų duris.