Энн Райс - Kastratai

— Liaukis! — suriko jis.

Mariana vėl jam trenkė, šįkart kaire ranka, o pro sukąstus dantis veržėsi trumpos dejonės.

— Liaukis, mama, liaukis! — šaukė jis sukryžiavęs rankas priešais veidą ir vis labiau bei labiau tūždamas. — Dabar aš šito neiškęsiu, liaukis!

Bet jos smūgiai biro ir biro, jinai jau šaukė visu balsu, o jis niekada gyvenime nejautė jai tokios neapykantos kaip dabar.

Sūnus sugavo Marianą už riešo ir atstūmė, bet kaire ranka toji spėjo įsikibti jam į plaukus bei nusitempė iš paskos.

— Nesielk šitaip! — rėkė Tonijus. — Nedrįsk!

Jis ją apkabino, mėgindamas prispausti prie krūtinės ir nuraminti. Jinai raudojo, jai iš panagių sunkėsi kraujas. Ir tuomet jis apimtas gėdos suvokė, kad valgomojo durys atsivėrė.

Tonijus anksčiau už motiną pamatė tėvą, o šalia jo sekretorių, senjorą Lemą. Šis atsitraukė atgal ir akimirksniu tarytum išgaravo.

O ji vis talžė bei talžė sūnų per skruostus, vis šaukė ant jo, ir tuo metu prisiartino Andrea.

Turbūt pirmiausia ji pastebėjo ryškią mantiją, o tada akimirksniu nusilpo, sukniubo. Andrea ją sugriebė, sugavo į glėbį ir lėtai prispaudė žmoną prie savęs.

Tonijus liepsnojančiu veidu bejėgiškai juodu stebėjo. Niekada anksčiau jis nematė tėvo liečiant motiną. O jinai, isteriškai verkdama, raitėsi, stūmėsi nuo jo, tarsi nenorėdama suteršti mantijos, lyg mėgindama pasislėpti, užsidengti rankomis.

— Mano vaikai, — sušnibždėjo Andrea.

Jis nukreipė švelnių rudų akių žvilgsnį į jos chalatą, paskui į basas kojas. Tada lėtai, liūdnai pasižiūrėjo į sūnų.

— Aš noriu numirti! — isteriškai klykė Mariana. — Aš noriu numirti!

Balsas veržėsi iš gerklės gilumos. Andrea švelniai palietė žmonos plaukus. Paskui jo pirštai atsigniaužė, delnas nusileido jai ant galvos, ir jisai ją prisitraukė.

Tonijus atgalia ranka nusibraukė ašaras. Pakėlė galvą ir tyliai pasakė:

— Aš dėl to kaltas, tėve.

— Jūsų prakilnybe, leiskite man numirti, — sušnibždėjo ji.

— Išeik, sūnau, — tyliai paliepė Andrea. Bet tuojau pat pamojo Tonijui ir tvirtai suspaudė jo ranką. Prisilietimas buvo šaltas, sausas, bet kartu neįtikėtinai aistringas. — Eik, palik mane vieną su tavo motina.

Tonijus nejudėjo. Jis žiūrėjo į Marianą. Siaurą jos nugarą purtė rauda, o išdrikę plaukai krito ant tėvo rankos. Jis patylom meldė tėvą gailestingumo.

— Eik, eik, sūneli, — pakartojo Andrea be galo kantriu balsu. Ir tarytum ramindamas Tonijų vėl paėmė jo ranką, švelniai spustelėjo minkštais, sausais pirštais ir paleido, o paskui mostelėjo pravirų durų pusėn. 11

Šiuo gyvenimo periodu Gvido balsas, jei jis būtų buvęs „normalus“ jaunuolis, būtų turėjęs pasikeisti ir iš berniukiško soprano virsti tenoru arba bosu. Šis laikas išdariams labai pavojingas. Niekas nežino kodėl, bet kūnas tarytum mėgina atkurti stebuklą, kurio jau nebeįstengia valdyti. Toji bergždžia pastanga tampa labai pavojinga balsui, dėl ko daugelis dainavimo mokytojų neleidžia savo mokiniams kastratams dainuoti keletą mėnesių, kol persilaužia balsas. Manoma, jog ši priemonė teikia vilties, kad balsas netrukus sugrįš.

Ir paprastai balsas sugrįžta.

Bet kartais taip nenutinka.

Ir štai Gvidą ištiko kaip tik tokia tragedija.

Praslinko pusmetis, kol tuo įsitikino visi. Pačiam Gvidui šie mėnesiai virto neapsakoma kančia. Vėl ir vėl mėgindamas uždainuoti, jis leido tik grubius, silpnus garsus. Jo mokytojai Džinas bei Alfredas negalėjo žiūrėti jam į akis. Netgi tie, kurie anksčiau jam pavydėjo, dabar stingo iš siaubo.

Bet, žinoma, niekas nepatyrė šios netekties taip, kaip patsai Gvidas, niekas, net jį išauklėjęs maestro Kavala.

Ir štai sykį, po vidurdienio, susirinkęs visus per šventes ir kviestinių vakarienių metu už dainavimą gautus pinigus bei visą auksą, kurio nepakako laiko išleisti, Gvidas dingo niekam nė žodžio nepasakęs, išėjo iš konservatorijos užsimetęs ant peties vičvienaitį ryšulėlį.

Neturėjo nei vedlio, nei žemėlapio. Tačiau jis klausinėjo ir dešimt dienų traukė stačiais, dulkėtais keliais, vedančiais vis tolyn bei tolyn į Kalabrijos gilumą.

Ir štai pagaliau pasiekė Karaseną. Auštant išėjo iš viešbučio, kur pernakvojo šiaudiniame guolyje, o užkopęs ant šlaito pamatė namą, kuriame kažkada gimė savo tėvo žemėje. Namas nė kiek nepasikeitė nuo to laiko, kai prieš dvylika metų jį paliko.

Prie krosnies stovėjo nedidukė stora moteris apskritu veidu, bedantėn burnon įdubusiais skruostais, išblukusiomis akimis. Taukuotomis rankomis. Pirmą akimirką jis sudvejojo. Bet paskui, žinoma, ją atpažino.

— Gvidai! — sušnibždėjo ji.

Bet vis dėlto bijojo jį paliesti. Žemai nusilenkusi nuvalė suolą, kad jis galėtų atsisėsti.

Įėjo jo broliai. Praslinko kelios valandos. Murzini vaikai spietėsi kampe. Pagaliau pasirodė tėvas, atsistojo šalia, toks didelis ir nerangus kaip anksčiau, ir abiem rankom ištiesė jam grubią vyno taurę. O motina pastatė ant stalo sočią vakarienę.

Visi spoksojo į madingą jo apsiaustą, odinius batus bei špagą sidabriniame dėkle, kybančią ant šono.

O jis sėdėjo ir žiūrėjo į ugnį, lyg šalia nieko nebūtų.

Bet kartais jo akys atgydavo, nužvelgdavo niūrų būrį galingų, plaukuotų vyrų nuo purvo pajuodusiomis rankomis, apsitaisiusių avikailiais bei žaliamine oda.

„Ką aš čia veikiu? Ko atėjau?“

Jis atsistojo, ketindamas išeiti.

— Gvidai! — vėl ištarė motina.

Skubiai nusišluosčiusi rankas prisiartino, tarsi norėdama paliesti jo veidą. Kreipėsi į jį tik antrą kartą.

Kažkas šiame balse apstulbino Gvidą. Tas pat tonas, kokiu su juo kalbėdavo jaunasis maestro tamsiame užsiėmimų kambaryje, tarytum aidas to balso, kuris priklausė žmogui, laikiusiam jo galvą kastracijos metu.

Gvidas žvelgė į ją. Jo rankos sujudo naršydamos kišenes. Jis ištraukė dovanas, gautas už daugybę smulkių koncertų. Segę, auksinį laikrodį, perlais inkrustuotas tabakines ir pagaliau auksinių monetų, kurias ėmė brukti kiekvienam į rankas, sausas it ant uolos sudžiūvęs purvas. Motina verkė.

Vakare jis sugrįžo į nakvynės namus Karasenoje.

Pasiekęs judrų Neapolio centrą, Gvidas pardavė pistoletą ir išsinuomojo kambarį viršum tavernos. Užsisakęs butelį vyno, persipjovė peiliu venas, atsisėdo ir ėmė gerti vyną, žvelgdamas į sruvenantį kraują. Paskui prarado sąmonę.

Tačiau žmonės jį aptiko anksčiau, nei spėjo numirti. Ir nugabeno atgal į konservatoriją. Ten jis nubudo aptvarstytais riešais savo lovoje ir pamatė mokytoją, maestro Kavalą, verkiantį šalimais. 12

Kas vyko? Ar išties viskas keitėsi? Tonijus taip ilgai gyveno tvirtai įsitikinęs, jog niekas niekada nepasikeis, tad dabar neįstengė susiorientuoti.

Tėvas motinos kambaryje išbuvo dvi dienas. Atvažiavo gydytojas. O Andželas kiekvieną rytą uždarydavo bibliotekos duris ir sakydavo: „Mokykis!“ Aikštėn juodu nebėjo, o naktį — buvo tuo tikras — girdėdavo motiną verkiant.

Alesandras irgi lankėsi namuose. Tonijus matė jį akies krašteliu. Ir dar jis neabejotinai girdėjo savo tetulės Katrinos Lizani balsą. Kažkas ateidavo, kažkas išeidavo, tačiau jo, Tonijaus, tėvas nekvietė. Nereikalavo nė pasiaiškinimų. O kai prisiartindavo prie kambario, vedančio į motinos apartamentus, ten jo neįleisdavo taip pat, kaip kad anksčiau neleisdavo tėvo. Tokiu atveju Andželas vesdavosi jį atgal į biblioteką.

Paskui pasklido gandas, esą Andrea suklupo prieplaukoje, lipdamas į gondolą. Nė karto gyvenime jis nepraleido Senato arba Didžiosios tarybos posėdžio, bet tą rytą jis pargriuvo. Ir nors tiktai pasitempė sausgysles, jau nebegalėjo dalyvauti procesijoje, kuri turėjo eiti paskui dožą būsimos šventės metu.