Энн Райс - Kastratai

— Eik, pasišnekėk su ja. Šiandien jai geriau — paragino Lena. — Pasistenk ją įkalbėti atsikelti, nusiprausti, apsirengti.

— Taip, taip, — burbtelėjo berniukas. — Gerai, tuojau, minutėlę...

— Ne, Tonijau, eik pas ją dabar pat.

— Leisk man pabūti vienam, Lena, — sumurmėjo vos girdimai. Bet tuojau pat suvokė žvelgiąs pro praviras duris į šešėlių apgaubtą kambarį.

— Gerai... Bet luktelėk, — staiga sušnibždėjo Lena.

— Nagi, kas dabar?

— Neklausk jos apie tą, kitą... Apie tą, kurį paminėjai vakar, girdi?

Tonijui pasidingojo, kad auklė skaito jo mintis. Vaikinukas įdėmiai įsižiūrėjo į griežtus paprasto, senatvės išblukinto veido bruožus, paskui pažvelgė į mažas, bereikšmes akis.

Persmelkė šiurpi nuojauta. Teisybė, ši nuojauta kamavo jį jau dvi dienas, bet tik dabar užgriuvo visu galingumu. Ji kažkaip siejosi su baime, su paslaptimis, su niūriais vaikiškais įtarimais, jog ne apie viską namuose galima kalbėti, ir su stiprėjančiu suvokimu, kokia jauna yra motina ir koks senas tėvas, o dar su tuo, kokia motina nelaiminga. Jis nežinojo, ką visa tai reiškia. Bet baiminosi, išties baiminosi, kad viskas yra tarpusavyje susiję. Tiesiog toks jau buvo gyvenimas šiuose namuose, kur kiekvienas jautėsi vienišas, kartais bijodavo pavadinimo neturinčių daiktų ir tik stebėjo pro langą gyvenimus kitų žmonių, skendėdamas amžino užimtumo bei beprotiškos aistros iliuzijoje.

„Bet kiekvienam iš mūsų toji niūri vieta — tai pats gyvenimas.“

Ne, taip aiškiai šito jis nesuformulavo. Tiesiog pajuto, o paskui užčiuopė savyje nekantrumą bei apmaudą motinos atžvilgiu. „Ji negali savęs įveikti. Ji mėto daiktus, taip? Ji blaškosi savo išgražintame miegamajame. Ką gi, teks pačiam sau padėti. Jis privalo rasti atsakymą. Paprastą atsakymą į klausimą: kodėl visą gyvenimą laikė save vieninteliu, kodėl gyveno tarp vaiduoklių, kai tuo tarpu tasai atsimetėlis gyvas ir sveikas gyvena Stambule?“

— Kas tau? — sušnibždėjo Lena. — Kodėl taip žiūri į mane?

— Tu eik. Aš noriu pabūti su motina.

— Na, gerai. Pasodink ją lovoje, pamėgink pakelti, — paprašė auklė. — Tonijau, jeigu tu šito nepadarysi, aš nežinau, kiek ilgai dar įstengsiu sulaikyti tavo tėvą. Šį rytą vėl buvo atėjęs prie durų. Jis jau pavargo klausytis mano išsisukinėjimų. Neduok Dieve, jei pamatys ją tokios būklės!

— O kodėl ne! — šūktelėjo netikėtai įtūžęs Tonijus.

— Tu nesuvoki, ką kalbi, negailestingas berniūkšti, — subarė auklė. Ir vos jam įžengus į kambarį rūpestingai uždarė duris.

Mariana sėdėjo prie klavesino. Pasirėmusi alkūne, šalia pasistačiusi vyno butelį, grojo sparčią, skambią melodiją. Ji atsitvėrė nuo dienos šviesos sunkiomis užuolaidomis, kambarį apšvietė tik trys žvakės.

Trijų žvakių šviesa metė ant grindų bei klavišų tris šešėlius, ir šie trys perregimi tamsos sluoksniai judėjo kartu su motina.

— Ar tu mane myli? — paklausė.

— Taip, — atsakė jis.

— Tuomet kodėl išeini? Kodėl palieki mane vieną?

— Aš išsivesiu tave drauge. Ir nuo šiol vesiuos drauge kiekvieną dieną.

— Kur, pasivaikščioti? — sumurmėjo ji. Ir vėl užgrojo. — Tu turėjai man pasakyti, kad išeini iš namų.

— Tu nebūtum manęs išgirdusi...

— Nekalbėk su manimi taip grubiai! — riktelėjo Mariana.

Tonijus atsisėdo ant minkštasuolio šalia motinos. Ji dvelkė šalčiu. O nemalonus kvapas itin nederėjo prie blyškaus, vaškinio jos grožio. Tačiau plaukai buvo sušukuoti. Jis pamanė, jog glaustosi prie jos lyg didelis juodas katinas.

— Ar žinai šitą ariją, — tarstelėjo ji, — tą, iš „Grizeldos“?14 Padainuosi ją man?

— Bet tu gali dainuoti drauge...

— Ne, ne dabar, — paprieštaravo ji.

Jis žinojo, kad ji teisi. Vynas trukdė jai valdyti balsą.

Tonijus mokėjo šią ariją mintinai, tad pradėjo dainuoti, bet pusbalsiu, tarsi tik jai vienai, ir jautė, kaip ji priglunda prie jo visu kūnu. Išgirdo tylią jos dejonę: lygiai taip ji dejavo per miegus.

— Mama, — tarstelėjo jis staiga, liovęsis groti. Atsigręžęs į ją, pasodino tiesiai ir pažvelgė į miglotą profilį. Akimirksniui dėmesį patraukė trys susipynę šešėliai ant grindų jai už nugaros. — Mama, aš turiu paprašyti tavęs, kad pasiklausytum vienos mažutės istorijos ir pasakytum, ką apie tai žinai.

— Tik tuomet, jeigu joje bus fėjų, vaiduoklių bei raganų, — atsakė ji. — Tada man patiks.

— Galbūt ir bus, mama, — atsiliepė jis.

Ji nusisukusi žvelgė į šalį, o sūnus apibūdino jai Marčelą Lizanį ir išklojo viską, ką tasai pasakė, o tuomet papasakojo apie savąsias paveikslo paieškas.

Nupasakojo portretą valgomajame ir išdėstė, ką ten aptikęs.

Sūnui bekalbant, Mariana labai pamažu kreipė į jį veidą. Iš pradžių berniukas nepastebėjo nieko keisto — tik tiek, kad motina iš tiesų jo klausėsi.

Tačiau palengva jos bruožai nenusakomai pasikeitė, persikreipė, išryškėjo nuo įtampos. Atrodė, tarytum būtų pašalinta slogi apatijos bei ilgalaikės girtuoklystės skraistė.

Ir tuomet jam pasidarė baisu.

Tonijus nutilo. Žvelgė į ją, tarsi netikėdamas savo akimis. Jautė, kad ji virsta kitu žmogumi.

Pasikeitimas buvo vos pastebimas, lėtas, bet neabejotinas. Ilgą laiką jis negalėjo nė žodžio pratarti.

Dabar matė ją visą: nėriniuotą peniuarą, basas kojas, liesą veidą įkypomis bizantiškomis akimis, mažą burną, bespalves lūpas. Lūpos tirtėjo, visą kūną krėtė drebulys.

— Mama? — sušnibždėjo jis.

Jos ranka nudegino jam riešą prisiliesdama.

— Vadinasi namuose yra jo atvaizdų? Kur? — abejingai paklausė ji — stebėtinai jauna, labai rimta bei nekalta.

Mariana staigiai atsistojo, Tonijus irgi pašoko. Motina apsivilko geltono šilko chalatą, palaukė, kol jis ištrauks iš žvakidės žvakę, ir nužingsniavo iš paskos.

Jos povyza bei elgesys atrodė kažin kokie nenormalūs. Dar pusiaukelėje iki valgomojo jis suprato, kad jinai eina basa ir to nė nepastebi.

— Kur? — pakartojo klausimą.

Tonijus, atidaręs duris, parodė didįjį šeimos portretą. Mariana žvelgė į paveikslą, o paskui sutrikusi pažvelgė į sūnų.

— Aš tau parodysiu, — skubiai nuramino tas. — Geriausiai matosi žiūrint iš arti. Eime, — ir jis nusivedė Marianą prie paveikslo.

Žvakės neprireikė. Pavakario saulės spinduliai skverbėsi pro grotuotus langus, o kėdžių atkaltės pasirodė besančios šiltos, kai perbraukė per jas ranka.

Jis pasivedėjo motiną arčiau.

— Štai. Žiūrėk. Po juodu sluoksniu.

Ir kilstelėjo ją nusistebėdamas jos lengvumu bei tuo, kaip virpa jos kūnas. Pakibusi ore Mariana priglaudė kairį delną prie paveikslo, jos pirštai priartėjo prie ten paslėpto silueto. Ir staiga jinai jį pamatė. Tonijus pajuto jos patirtą sukrėtimą ir kaip ji ėmė pamažu gerti į save kiekvieną smulkmeną, tarsi figūra, daugelyje metų tūnojusi nebūtyje, būtų išties išplaukusi dienos švieson.

Iš gilumos išsiveržė dejonė. Iš pradžių tyli, bet vis stiprėjo, stiprėjo, o paskui netikėtai nutrūko. Motina užsispaudė burną ir taip staigiai kryptelėjo, jog Tonijus jos neišlaikė. Atsidūrusi ant grindų atšlijo ir išplėtusi akis vėl suvaitojo.

— Mama? — ūmai jis išsigando. Ir palaipsniui suprato, jog jos veidas virsta ta tobula įnirčio kauke, kurią dažnai matydavo tolimoje vaikystėje.

Beveik nesąmoningai jis pakėlė ranką, ir vis dėlto pirmasis jos smūgis teko jo skruostui, o nuo stipraus skausmo jį patį užliejo įtūžis.