Энн Райс - Kastratai

Ir dar jis norėjo moterų.

Atsitiktinai ar ne, bet būtent su moterimis jis patyrė maksimalų priartėjimą prie visiško pasitenkinimo. Tik priartėjimą, kadangi jis nejautė meilės. Kitaip aistra jį būtų visiškai užliejusi. Vargšės, nesipraususios gatvės mergužėlės buvo jo meilužės. Jos džiaugdavosi aukso monetomis, žavėjosi jo berniokiška išore, o drabužius bei manieras laikė nuostabiais. Jisai skubiai jas išrengdavo šiam tikslui skirtuose pigių tavernų kambarėliuose, ir joms nė trupučio nerūpėjo, kad jis kastratas, galbūt todėl, kad vylėsi iš jo sulauksiančios bent lašelio švelnumo; o jeigu ir taip, Mafeo nesuko dėl to galvos, juk daugiau jų nepamatys, mat visuomet atsiras daugybė kitų, kurios jas pakeis.

Tačiau didėjant jo šlovei, Gvidui pamažu pradėjo atsiverti visos durys. Po kviestinių vakarienių, kurių metų jis dainuodavo, žavingosios damos kviesdavo jį viršun, į savo apartamentus.

Pamažu jis priprato prie šilko patalų, paauksuotų angeliukų viršum ovalių veidrodžių bei plevenančių baldakimų.

Eidamas septynioliktuosius gyvenimo metus, jis įsigijo slaptą ir nepastovią meilužę — dailią grafienę, dusyk ištekėjusią bei labai turtingą. Jos ekipažas dažnai paimdavo Gvidą tiesiog nuo scenon vedančių durų. Arba, atlapojęs savo mansardos kambarėlio langą, po keleto valandų pamokų, jis matydavo apačioje, po sunkiomis medžių šakomis, lėtai pravažiuojančią karietą.

Naujoji meilužė jam buvo šiek tiek per sena, geriausi jos laikai liko praeityje, tačiau ji buvo aistringa bei sklidina viliojančio geismo. Nuleidusi akis ji nurausdavo iki pat spenelių jo glėbyje, ir jis nejučia nusklęsdavo į tolumas.

Puikūs, palaimingi laikai. Gvidas buvo bemaž pasirengęs Romai ir savo pirmajam vaidmeniui tenykštėje operoje. Sulaukus aštuoniolikos, jo ūgis siekė penkias pėdas ir dešimt colių11, o plaučiai taip išsivystė, jog ledinis, tyras jo balsas galėjo užpildyti didžiulę salę be jokio akompanimento.

Ir kaip tik tais metais jisai amžiams prarado savo balsą. 8

Aikštė — ne per didžiausia pergalė, bet kelias artimiausias dienas Tonijus patyrė tikrą ekstazę. Dangus jam atrodė neįtikėtinai žydras. Šiltas vėjas viršum kanalo pasroviui ir prieš srovę kedeno dryžuotus stogelius, o vazonuose už langų kvepėjo gaivios pavasarinės gėlės. Net Andželas atrodė patenkintas, nors juoda sutana ir teikė jam niūrumo bei tam tikro neryžtingumo. Netrukus Tonijus pastebėjo, jog, ko gero, visa Europa plūsta į besiartinančią šventę. Kad ir kur pasisuksi, visur girdėjosi užsienietiška kalba.

Kavines, iš mažų atgrasių kambarėlių persikėlusias į arkadas, užpildė tarpusavyje susimaišę turtuoliai ir vargšai. Aptarnaujančios mergaitės trumpais sijonėliais bei ryškiomis palaidinukėmis, žavingai apnuoginančiomis rankas, bėgiojo pirmyn ir atgal. Tonijui pakakdavo žvilgtelėti į jas ir pajusdavo stiprėjantį susijaudinimą. Kaspinėliai bei garbanėlės, Tonijaus akimis, jas pavertė neapsakomai patraukliomis, o kojinaitėmis aptemptos kulkšnys taip puikiai matėsi, jog vaikinui dingtelėjo mintis: jeigu šitaip rengtųsi kilmingos ponios, civilizacijai ateitų galas.

Kiekvieną dieną jis įkalbėdavo Andželą pasilikti šiek tiek ilgiau ir paėjėti truputį toliau.

Rodos, niekas negalėjo prilygti aikštei eilinio vaidinimo metu. Po arkomis sėdėjo pasakotojai, sutelkiantys aplink save klausytojų grupeles, netoliese vaikštinėjo prašmatniai apsitaisę patricijai, sukiojosi damos marginto šilko apdarais, tokiais nepanašiais į tas juodas sukneles, kurias šventadieniais vilkėdavo bažnyčioje; net elgetos atrodė keistai žavingi.

Bet buvo dar ir Merčeria12. Tonijus nusitempė Andželą link švento Morkaus laikrodžio bokšto bei auksinio liūto ir netrukus jau sparčiai žingsniavo marmuru grįsta gatve, kurioje sumišo visos Venecijos prekybos bei amatų rūšys. Čia spietėsi mezgėjų ir juvelyrų krautuvėlės, vaistinės ir skrybėlių parduotuvės, siūlančios ekstravagantiškus vaisiais bei paukščiais išpuoštus galvos apdangalus, o kai kuriose vitrinose puikavosi didžiulės prancūziškos lėlės, išpustytos pagal Paryžiaus madą.

Bet Tonijų žavėjo net menkiausi dalykai, jis skubėjo prie kepyklų Panetteria gatvėje, stumdėsi žuvies turguje, o pasiekęs Rialto tiltą vaikštinėjo tarp daržovių ir vaisių pardavėjų.

Žinoma, Andželas nė girdėti nenorėjo apie prisėdimą kokioje nors kavinėje ar tavernoje, o Tonijui nepaprastai magėjo paragauti pigaus maisto ir prasto vyno, galbūt tiesiog todėl, kad visa tai atrodė taip egzotiškai.

Tačiau jis stengėsi nekvailioti.

Viskas savo laiku. Andželas veikiau panėšėjo ne į jauną vyrą, o į išdžiūvusią ankštį, o kadangi dabar buvo žemesnio ūgio už nenuoramą savo auklėtinį, tad šis galėjo nesunkiai iškrėsti kokią nors naują eibę, neleisdamas jam visko apsvarstyti. Pagriebęs laikraštį nuo gatvės išnešiotojo padėklo, Tonijus spėdavo perskaityti galybę gandų, kol Andželas supaisydavo, ką jis iš tiesų daro.

Tačiau didžiausią pagundą Tonijui kėlė knygų krautuvėlė. Jis matė ten besirenkančius prašmatniai apsirengusius ponus, geriančius kavą bei vyną; o kartais iš ten išsiverždavo juoko protrūkiai. Čia žmonės kalbėjo apie teatrą, aptarinėjo kompozitorių, naujų operų autorių gabumus. Čia buvo pardavinėjami užsienietiški laikraščiai, politiniai traktatai, eilėraščiai.

Andželas tempėsi jį į priekį. Kartais juodu vaikštinėdavo aikštės centre, ir sukdamas vieną ratą po kito Tonijus jusdavo didžiulį pasitenkinimą, judėdamas drauge su minia, bei nuolat džiugiai nusigąsdavo, triukšmingai aukštyn purptelėjus balandžiams.

Jeigu jis dabar būtų pagalvojęs apie Marianą, sėdinčią namie už užtrauktų užuolaidų, būtų pravirkęs.

Juodu traukė miestan jau keturias dienas, beje, kiekvienas naujas pasivaikščiojimas tapdavo vis smagesnis ir labiau jaudinantis už ankstesnįjį; taigi ketvirtąją dieną jie pastebėjo gatvėje Alesandrą, o paskui nutiko nedidelis įvykis, sukėlęs Tonijui siaubą.

Berniukas nudžiugo pamatęs Alesandrą, o kai tasai pasuko į knygų krautuvėlę, nusprendė pasinaudoti pasitaikiusia proga. Po poros minučių — Andželas nespėjo jo nė sučiupti — Tonijus atsidūrė sausakimšos mažos krautuvės viduje, apgaubtas tabako dūmų bei kavos aromatų, ir palietė Alesandro rankovę, mėgindamas atkreipti pastarojo dėmesį.

— Jūsų prakilnybe! — Alesandras skubiai apkabino Tonijų. — Koks malonus susitikimas! Kur jūs einate?

— Paskui jus, senjore! — atsakė Tonijus ir išsyk pasijuto mažas bei juokingas.

Bet Alesandras elgėsi labai maloniai ir tuojau pat pradėjo kalbėti apie tai, kaip jam patikusi neseniai įvykusi jų vakarienė. Visi aplinkui, rodos, šnekėjosi tarpusavyje, taigi Tonijus pajuto jaukų nuošalumą. Kažkas kalbėjo apie operą, apie naują Neapolio dainininką Kafarelį.

— Jis puikiausias dainininkas pasaulyje, — nuskambėjo pastebėjimas. — Ką jūs apie tai pasakysite?

Paskui kažkas aiškiai ištarė Treskio pavardę, tada pakartojo dar kartą „Treskis“, bet pridūrė Karlo vardą — „Karlas Treskis“.

— Ar jūs mūsų nesupažindinsite? — pasigirdo tas pats vyriškas balsas. — Juk čia Markas Antonijus Treskis, tiesa?

— Iš akies luptas Karlas, — tarstelėjo kažkas, ir Alesandras švelniai atgręžė Tonijų į būrelį jaunuolių, pradėjo vardinti jų vardus, šie linksėjo prisistatinėdami, o paskui kažkas paklausė Alesandro, ar jis manąs, jog Kafarelis — geriausias dainininkas Europoje.

Visa tai Tonijui atrodė nuostabu. Visas Alesandro dėmesys buvo nukreiptas į jį, ir netikėto jausmų proveržio pagautas berniukas pasiūlė dainininkui išgerti su juo po taurę vyno.