Энн Райс - Kastratai

Kai Tonijui sukako keturiolika, Mariana jau niekada nepakildavo iš patalo anksčiau nei vidurdienį. Dažnai ji pareikšdavo esanti „pernelyg pavargusi“, todėl negalinti dainuoti, ir sūnus džiaugdavosi tai išgirdęs, nes vaizdas, kai ji klupinėdama svirduliuoja per kambarį, tapdavo jam nepakeliamas. Jai pakako proto didžiąją laiko dalį praleisti lovoje, kur, skendėdama baltose pagalvėse, išvargusiu veidu, blizgančiomis akimis, jinai klausydavosi sūnaus rengiamų koncertų.

Vos tik sutirštėjus prieblandai, ji tapdavo irzli ir nenuspėjama. Žinoma, ji nenorėjo vykti į „Pietą“. O ko, tiesą sakant, jai ten veržtis?

— Žinai, — pratarė jinai vieną vakarą, — kai gyvenau ten, mane visi žinojo. Apie mane kalbėjo visa Venecija. Gondoljerai tvirtino, jog aš — geriausia jų kada nors girdėta dainininkė. „Mariana, Mariana!“ — mano vardas skambėjo Paryžiaus ir Londono viešbučiuose. Ir Romoje! Sykį vasarą mes plaukėme barža Brentos upe pasroviui. Dainavome visose vilose, o paskui šokdavome, jei panorėdavome, ir gerdavome vyną su visais svečiais...

Tonijus pasijuto sukrėstas.

Lena ją nuprausė ir sušukavo lyg vaiką, ir įpylė vyno, kad nuramintų, o paskui pasivedėjo į šalį.

— Juk šitaip šlovinamos visos konservatorijos merginos! Tai nieko nereiškė, nebūk kvaiša! — suniurzgė auklė. — Juk ir dabar viskas taip pat, paklausk Bruno. Gondoljerai myli merginas, ir kilmingas damas, kurios turi ištekėti už patricijų, ir bekilmes pamestinukes. Čia visai ne tas pats, kas stovėti scenoje vardan dangaus palaimos. Ko taip žiūri?

— Aš turėjau išeiti į sceną! — staiga pasakė Mariana.

Ji ūmai nubloškė antklodes ir krestelėjo galvą. Plaukai pasklido ant pečių.

— Patylėk! — subarė Lena. — Tonijau, pasivaikščiok truputį.

— Ne, — kodėl jis turi išeiti? — supyko Mariana. — Kodėl visuomet jį išsiimti?! Tonijau, sustok! Man nesvarbu, ką padainuosi, padainuok, ką nori pats. Man derėjo pabėgti su operos teatru, štai ką man derėjo padaryti! O tu turėjai gyventi furgonuose ir žaisti tarp dekoracijų bei rekvizito! O dabar... Tu tik pažvelk į save! Jo prakilnybė Markas Antonijus Treskis!

— Gryniausia beprotybė, — atkirto Lena.

— Bet tu nežinai vieno dalyko, mano brangioji, kad bepročiais tampama prieglaudose!

Siaubingas laikotarpis.

Kai atvyko Katrina Lizani, Lena neleido jai susitikti su Mariana, suversdama kaltę kažin kokiai ne itin aiškiai diagnozei, o kai sykį iš ryto įvyko retas, bet reguliarus Andrea Treskio vizitas į žmonos kambarius, jis buvo sulaikytas remiantis tuo pačiu pretekstu.

Tuomet Tonijus pirmą kartą rimtai susiruošė pasprukti iš namų.

Miestas šurmuliavo ruošdamasis pačiai svarbiausiai Venecijos šventei — Šeštinėms, kai dožas išplaukdavo į lagūną nuostabiu paauksuotu „Bucintoro“ laivu ir mesdavo į vandenį apeiginį žiedą, simbolizuojantį jo santuoką su jūra ir Venecijos viršenybę. Venecija ir jūra — sena, šventa sąjunga. Tonijų irgi apimdavo malonus jaudulys, nors ir žinojo, kad pamatys tik tiek, kiek aprėps žvilgsniu nuo rūmų stogo. O kai galvodavo apie dviejų savaičių karnavalą, prasidėsiantį po šventės, apie maskarado dalyvius gatvelėse bei krantinėse, kur kaukės uždedamos net kūdikiams ir visi bėga, bėga į aikštę, jam pasidarydavo negera nuo laukimo bei apmaudo jausmo.

Dar uoliau nei kada nors anksčiau jis dabar kaupė mažas dovanėles, kurias galima naktį numesti gatvės dainininkams, kad šie stabtelėtų po jo langu. Tonijus surado sugedusį auksinį laikrodį, įvyniojo į brangią šilkinę nosinę ir numetė jiems. Šitie žmonės nežinojo, kas jis.

Kartais teiraudavosi dainoje.

Sykį naktį, kai Tonijus jautėsi ypač nelaimingas, o iki Šeštinių beliko tik dvi savaitės, jis sudainavo atsakymą: „Aš tas, kuris šiąnakt jus myli labiau nei kas nors kitas Venecijoje!“

Jo balsas nuaidėjo tarp akmeninių sienų. Jautėsi toks įsitempęs, jog vos nesusijuokė, bet dainavo toliau, įpindamas į dainą visus žinomus margaspalvius eilėraščius, šlovinančius muziką, kol pagaliau susivokė esąs juokingas. Ir vis dėlto patyrė stebuklingą jausmą. Ir nė nepastebėjo apačioje įsiviešpatavusios tylos. O kai siaurame skersgatvyje nuskambėjo aplodismentai, pašėlęs pliaukšėjimas ir šūksniai, jis paraudo iš drovumo bei tramdomo juoko.

O paskui nusiplėšė brangakmeniais puoštas liemenės sagas ir numetė dainininkams.

Bet kartais dainininkai ateidavo, kai būdavo jau labai vėlu. O kartais visai neateidavo. Galbūt gaudavo užduotį atlikti serenadas damoms, o gal dainuodavo įsimylėjėlių porelėms kanale, jis nežinojo. Sėdėdamas prie lango, susidėjęs rankas ant drėgnos palangės, Tonijus svajojo, kaip suranda slaptas, niekam nežinomas duris ir išeina drauge su jais. Svajojo apie tai, kaip būtų gerai, jei jis nebūtų turtingas, nebūtų patricijus. Verčiau jau būtų gatvės berniūkštis — laisvas, galintis dainuoti ir griežti smuiku visą naktį, siųsdamas įstabius garsus į visas keturias šios ankštos akmeninės šalies puses — stebuklingos šalies, kurią įkūnijo aplinkui dunksantis jo miestas.

Tonijaus širdyje stiprėjo nuojauta: kažkas turi atsitikti.

Beje, kaip kad jam atrodė, blogiau, nei yra, jau negalėjo būti.

Ir štai sykį po pietų Bepas iš kvailumo atsivedė Alesandrą, pagrindinį švento Morkaus bazilikos dainininką, pasiklausyti, kaip Tonijus duetu dainuoja su savo motute.

Rodos, šiek tiek anksčiau Bepas pasirodė ant Marianos miegamojo slenksčio ir paklausė, ar ji leidžianti surengti tokį vizitą. Bepas be galo didžiavosi Tonijaus balsu, o Marianą dievino tarsi angelą.

— Žinoma, atsivesk jį bet kada, — linksmai atsiliepė moteris. Tuo metu ji tuštino tądien jau antrą butelį sauso ispaniško vyno ir slampinėjo po kambarį apsivilkusi chalatą. — Atsivesk. Man bus malonu jį pamatyti. Jei norėsi, aš jam pašoksiu. Tonijus galės pagroti tamburinu; mes surengsime nuostabią šventę.

Tonijus jautėsi įžeistas ir pažemintas. Lena paguldė šeimininkę į lovą. Bepas neabejotinai turėjo suprasti: juk jis senas bei išmintingas. Mokytojas nieko nepasakė, tik žybtelėjo mažos žydros akutės, o po keleto dienų Alesandras jau stovėjo didžiojoje svetainėje, pasipuošęs prašmatniu kreminės spalvos aksomo kostiumu ir žalia taftos liemene, nepaprastai nudžiugintas ypatingo kvietimo.

Mariana kietai miegojo už nuleistų užuolaidų. Tonijus verčiau jau būtų pažadinęs Medūzą Gorgonę.

Šukomis persibraukęs per plaukus bei apsivilkęs geriausią kostiumą, berniukas vienas patraukė pasitikti Alesandro ir pakvietė jį vidun, lyg būtų čia šeimininkas.

— Aš sutrikęs, senjore, — kreipėsi vaikinukas. — Motutė serga. Nejaukiai jausčiausi dainuodamas jums vienas.

Bet netgi šioje netikėtoje draugijoje jis pajuto dvasinį pakilimą. Saulės šviesa užliejo raižytą raudonmedį bei damastą ir, nepaisant išblukusio kilimo bei suskeldėjusių lubų, kambarys atrodė be galo žavingai.

— Prašau, atnešk kavos, — paprašė jaunuolis Bepo.

O paskui atidarė klavesiną.

— Atleiskite man, jūsų prakilnybe, — švelniai atsiprašė Alesandras. — Aš nieku gyvu neketinau sukelti jums nepatogumų. Maniau pasėdėsiąs kur nors nuošaly, kol judu su motute dainuosite, ir jums netrukdysiu. Bepas man daug pasakojo apie judviejų duetus, be to, aš ir pats prisimenu jūsų balsą. Aš jo neužmiršau.

Dainininkas nusišypsojo švelniai bei svajingai. Be choro drabužių jis jau nepanėšėjo į nežemišką būtybę, o veikiau atrodė panašus į kaimo turtuolį negu į aristokratą. Kiekvieną jo judesį sušvelnindavo sklandus balso ritmas.