Энн Райс - Kastratai

Tonijus nusijuokė. Bet jis jautėsi vienišas ir žinojo neabejotinai apsiverksiąs, jei šis žmogus išeis.

— Prašom sėstis, senjore, — pasiūlė berniukas. Ir nudžiugo, kai pasirodė arbatinuku nešina Lena, o iš paskos atskubėjo Bepas, pastvėręs visą šūsnį natų.

Tonijus neapsakomai jaudinosi. Vaikinui dingtelėjo, jog jeigu jo draugija Alesandrui pasirodys maloni, šis ateis vėl ir vėl. Jaunasis šeimininkas paėmė paskutiniosios Vivaldžio operos „Montesuma“ partitūrą. Visos arijos jam buvo naujos, bet negalėjo rizikuoti atlikdamas seną, banalų kūrinį. Pakako vos keleto sekundžių pasinerti į energingą, dramatišką nuotaiką, ir jo balsas kaipmat sutvirtėjo.

Vaikinukas niekada nedainavo šiame kambaryje. Čia buvo daugiau pliko marmuro nei kilimų bei portjerų. Susidarė nuostabus rezonansas, todėl kai Tonijus nutilo, tyla jį išgąsdino. Jis nežiūrėjo į svečią. Bet įsiklausė pats į save ir nusistebėjo užgimstančiu keistu pojūčiu: kažin kokiu droviu triumfu.

Berniukas atsisuko į Alesandrą bei impulsyviai jį pasikvietė artyn. Ir beprotiškai apsidžiaugė, kai eunuchas pakilęs įsitaisė šalimais prie klavesino. Tonijus skubiai pradėjo pirmąjį duetą ir išgirdo tą patį nuostabųjį balsą, kuris it galinga jėga kilo bei vedė į priekį jo paties sopraną.

Paskui nuskambėjo kitas duetas, paskui dar vienas, o kai duetų nebeliko, juodu pradėjo patys sudarinėti iš jų arijas. Išrinko iš šūsnies bei sudainavo viską, kas jiems patiko, ir netgi kai ką, kas nepatiko, o paskui pradėjo atlikinėti kitokią muziką. Galų gale Tonijus įkalbėjo Alesandrą prisėsti šalia ant suolelio, ir juodu gėrė patiektą kavą.

Paskui dainavimas tęsėsi, skambėjo tol, kol tarp svečio bei mažojo šeimininko nebeliko jokių formalumų. Alesandras nurodydavo jam įvairius vieno ar kito kūrinio niuansus. Jis nuolat nutildavo reikalaudamas, kad Tonijus padainuotų vienas, ir tokiu atveju drąsinantys jo žodžiai skambėdavo taip šiltai bei jaudinamai, tarsi mėgintų įtikinti berniuką jo talento didybe ir tuo, kad šie žodžiai nėra tuščias meilikavimas.

Juodu liovėsi dainuoti tik tuomet, kai kažkas priešais pastatė žvakę. Namą apgaubė sutemos: buvo jau tamsu, o juodu, viską užmiršę, to nė nepastebėjo.

Tonijus pritilo. Niūriai atrodantys daiktai aplinkui ėmė jį slėgti. Kambarys atsivėrė tarytum gili ola, ir berniukui norėjosi nutvieksti jį visomis žvakėmis, kokias tik įmanoma rasti. Galvoje tebeskambėjo muzika, kartu pulsavo skausmas, o kai pamatė Alesandro veide švelnią šypseną, sutiko mąslų, pagarbos kupiną žvilgsnį, pajuto neįveikiamą meilę šiam žmogui.

Norėjo papasakoti jam apie tą seniai praėjusį vakarą, kai giedojo švento Morkaus bazilikoje, apie tai, kaip jam patiko ten dainuoti, ir apie tai, jog šį prisiminimą išsaugos visą gyvenimą. Bet buvo absoliučiai neįmanoma žodžiais paversti tą pirmąjį vaikišką norą tapti dainininku, neįmanoma ištarti: „Žinoma, aš negaliu juo tapti“, neįmanoma paaiškinti jam padėties komiškumo, to, jog jis juk nežinojo, kas yra Alesandras... Tonijus nustūmė į šalį šias mintis netikėtai susigėdęs.

— Paklausykite, jūs privalote likti vakarienės, — pareiškė berniukas atsistodamas. — Bepai, prašau perduoti Andželui, kad aš ir jį norėčiau pamatyti drauge su mumis prie stalo. Ir greičiau pranešk Lenai. Mes valgysime didžiajame valgomajame.

Stalas buvo skubiai apdengtas atitinkama staltiese ir paserviruotas sidabru. Tonijus paprašė atnešti daugiau žvakių. Atsisėdęs stalo gale, ten, kur paprastai sėdėdavo, kai vakarieniaudavo vienas, jaunasis šeimininkas netrukus pasinėrė į pokalbį.

Alesandras linksmai juokėsi, plačiai atsakinėjo į klausimus, gyrė vyną. Ir netrukus jau pasakojo apie neseniai vykusį priėmimą pas dožą.

Tokie banketai buvo siaubingi, juk prie stalų sėdėdavo šimtai pakviestųjų, o prastuomenė iš aikštės verždavosi pro atviras duris paspoksoti į juos.

— Ir staiga dingo viena sidabrinė lėkštė, — Alesandras nusišypsojo, kilstelėdamas tankius, tamsius antakius. — Įsivaizduokite sau, jūsų prakilnybe, valstybės vyrai kantriai laukė, kol bus perskaičiuotas visas sidabras. Aš vos tramdžiau juoką.

Jo pasakojimo manieroje nesijautė nepagarbos, vis dėlto svečias gan greitai pakeitė temą. Jis pasižymėjo laisvu subtilumu. Ilgas jo veidas žvakių šviesoje atrodė neįtikėtinai lygus.

Ir Tonijus netikėtai suvokė, kad Andželas su Bepu tyliai sėdi jam iš dešinės ir daro viską, ką jis pasako. Taigi vaikinukas pasiūlė atkimšti antrąjį vyno butelį, ir Andželas tuojau pat liepė jį atnešti.

— Ir būtinai patiekite desertą! — pridūrė Tonijus. — Jei namie nieko neturime, pasiųskite ką nors parnešti šokolado arba ledų.

Bepas išties žvelgė į jį susižavėjęs, o Andželas netgi šiek tiek išsigandęs.

— Bet pasakykite man, ką jaučiate dainuodamas monarchui: Prancūzijos arba Lenkijos karaliui?

— Nėra skirtumo, kam dainuoji, jūsų prakilnybe, — atsakė Alesandras. — Tiesiog nori, kad viskas vyktų nepriekaištingai. Vadovaujiesi savo klausa. Juk klaidos nepakeliamos. Todėl aš niekada nedainuoju vienas, savo kambariuose. Aš nenoriu išgirsi ko nors, kas... nėra tobula.

— Bet opera? — nejaugi jūs niekada nenorėjote dainuoti scenoje? — neatlyžo Tonijus.

Alesandras suglaudė pirštus stogeliu. Akivaizdžiai susimąstė, ką atsakyti.

— Stovėjimas rampos šviesoje — visai kas kita. Baiminuosi, kad neįstengsiu paaiškinti. Jūs matėte dainininkus...

— Ne, dar ne, — atsakė Tonijus ir netikėtai nuraudo. Dabar svečias supras, koks jis dar jaunas ir koks absurdas čia vyksta.

Bet Alesandras ramiausiai tęsė paaiškindamas, jog scenoje aktorius įkūnija kitą žmogų, jam tenka vaidinti ir visą laiką būti matomam. Bažnyčioje viskas kitaip: ten svarbiausia yra balsas.

Tonijus dar gurkštelėjo vyno ir jau ketino prisipažinti, kaip karštai trokšta pamatyti operą, bet staiga pastebėjo, kad Andželas su Bepu skubiai atsistojo. Alesandras tuojau pat nukreipė žvilgsnį į kitą stalo galą ir irgi pašoko. Tonijus nejučia pasielgė taip pat ir tik tuomet melsvoje prietemoje pamatė tėvo figūrą.

Andrea ką tik įžengė į valgomąjį. Šviesa krito ant sunkaus raudono apdaro. Jam už nugaros stovėjo ir daugiau žmonių.

Senjoras Lemas, tėvo sekretorius, stovėjo šalia, o už jo — jaunuoliai, kurie iš garbingojo seniūno mokėsi retorikos bei politinio takto.

Tonijui iš išgąsčio užkando žadą.

Ką jis sau manė kviesdamas svečią vakarienės? Tuo tarpu Andrea jau stovėjo priešais sūnų. Tonijus pasilenkė pabučiuoti tėvui rankos, neįsivaizduodamas, kas nutiks paskui.

O tada jis pamatė tėvo šypseną.

Apstulbęs Tonijus stebėjo, kaip tėvas atsisėda ant kėdės šalia Alesandro. Kai kurie jaunuoliai gavo kvietimus pasilikti. Senjoras Lemas liepė senajam liokajui Džiuzepei uždegti fakelus ant sienų, ir mėlyni atlaso apmušalai ūmai atgijo.

Andrea daug kalbėjo, laidė sąmojus. Jam bei jaunuoliams buvo atnešta vakarienė, Tonijaus vyno taurė vis pasipildydavo ir pasipildydavo, o kai tėvas dirstelėdavo į sūnų, jo akyse švietė tik šiluma, švelnumas, ryžtingai ir dosniai liejosi begalinė meilė.

Kiek laiko visa tai tęsėsi? Dvi valandas? Tris? Paskui Tonijus gulėjo lovoje, prisimindamas kiekvieną ištartą žodį, juoko protrūkį. Po vakarienės jie vėl patraukė į svetainę, ir pirmą kartą gyvenime Tonijus dainavo savo tėvui. Alesandras irgi dainavo, o paskui jie drauge gėrė kavą su šviežio meliono gabalėliais, o dar buvo patiekta nuostabiausių ledų sidabrinėse lėkštelėse, po to tėvas pasiūlė Alesandrui surūkyti pypkę ir netgi panoro, kad jaunas jo sūnus irgi pamėgintų.