— Man bus be galo malonu, — atsiliepė Alesandras. Jis išrinko du angliškus laikraščius ir skubiai už juos sumokėjo. — O kalbant apie Kafarelį, — linktelėjo per petį, — aš sužinosiu, koks jis didis, kai išgirsiu jį dainuojant.
— Ar šnekama apie naują operą? Kafarelis atvažiuoja čionai? — paklausė Tonijus. Jam čia patiko, linksmino netgi visų noras su juo susipažinti.
Bet Alesandras vedėsi jaunuolį link durų; keli žmonės pakilę linktelėjo jam.
O paskui įvyko susitikimas, kuriam buvo lemta pakeisti dangaus spalvą ir visai dienai aptemdyti sniego baltumo debesėlius.
Vienas jaunas patricijus patraukė paskui juos į arkadą. Aukštas, mažumėlę žilstelėjęs šviesiaplaukis tokia tamsia oda, tarytum būtų lankęsis kokioje nors tropikų šalyje, kur matė ir šilta, ir šalta. Vyras vilkėjo ne oficialų drabužį, o laisvą, platų tabarro13, visa jo išorė atrodė kažin kokia grėsminga, nors tik akies krašteliu į jį dirstelėjęs Tonijus negalėjo suprasti, kodėl taip pasirodė.
— Ar negalėtumėte išrinkti kavinės? — kreipėsi Tonijus į Alesandrą.
Viskas turėjo sklandžiai pavykti. Andželas privengė Alesandro, kaip, beje, dabar jau privengė ir paties Tonijaus. Pagaliau. Gyvenimas vis gerėjo ir gerėjo.
Bet tasai žmogus netikėtai palietė Tonijaus ranką.
— Ar neprisimeni manęs?
— Ne, senjore, turiu prisipažinti, kad ne, — nusišypsojo Tonijus. — Prašau atleisti.
Bet tuojau pat apėmė keistas jausmas. Tonas, kuriuo kalbėjo šis žmogus, buvo mandagus, tačiau išblukusios mėlynos akys, mažumėlę ašarojančios, tarsi nuo kokios ligos, žvelgė šaltai.
— Na, taip. Bet man įdomu sužinoti, ar seniai begavai žinių iš savojo brolio Karlo?
Akimirksnį Tonijus apstulbęs žvelgė į šį žmogų. Monotoniškas gat vės triukšmas ūmai virto nepakeliama kakofonija, ausyse nuaidėjo garsus tvinkčiojimas, iškraipantis visus garsus. Jis norėjo skubiai pasakyti: „Jūs tikriausiai suklydote“, bet išgirdo sunkų savo alsavimą ir pajuto fizinį silpnumą — tokį neįprastą, kad net galva apsisuko.
— Brolį, senjore? — paklausė berniukas. — Senjore, aš neturiu brolio.
Karlas... Šis vardas aidėjo galvoje, ir jeigu sąmonė turėtų formą, šiuo momentu ji panėšėtų į milžinišką koridorių. „Karlas, Karlas, Karlas“, — aidėjo kuždesys begaliniame koridoriuje. „Iš akies luptas Karlas“, — pastebėjo kažkas prieš keletą minučių, bet, rodos, nuo to momento praėjo jau daug metų.
Jam pasirodė, tarytum praslinko amžinybė, kol tasai žmogus pasitempė, pavandenijusios mėlynos akys piktai susiaurėjo. Visa savo išore jis demonstravo esąs klaikiai įžeistas. Bet iš tiesų nė kiek nenustebo, nors ir norėjo suvaidinti nuostabą. Ne, atsakymas jį visiškai patenkino.
Bet dar keisčiau elgėsi Alesandras, pareiškęs Tonijui, esą jiems reikią kuo greičiau eiti.
— Atleiskite mums, jūsų prakilnybe, — ištarė jis bemaž iki skausmo suspausdamas Tonijaus ranką.
— Taigi tu nieko nežinai apie savo brolį? — konstatavo vyras, paniekinamai nusišypsodamas ir nuleidęs balsą, dėl ko vėl susidarė grėsmės įspūdis.
— Jūs suklydote, — atsiliepė Tonijus, o gal jam atrodė, kad pasakė garsiai. Jį kamavo ne šiaip galvos skausmas, o nepakeliama migrena. Ūmai prabilo instinktyvi ištikimybė tėvams. Tasai žmogus tyčia norėjo jį įskaudinti. Jis tai žinojo. — Aš esu Andrea Treskio sūnus, senjore, aš neturiu brolio. Jeigu jūs būtumėte panorėjęs išsiaiškinti...
— Ak, bet juk tu mane pažįsti, Tonijau! Prisimink. O su tavo broliu aš visai neseniai bendravau Stambule. Jis trokšta sužinoti naujienas apie tave. Domisi, kaip tu laikais, ar didelis užaugai. Judviejų panašumas tiesiog stulbinantis.
— Jūsų prakilnybe, turite mums atleisti, — bemaž grubiai pertraukė jį Alesandras.
Atrodė, jei prireiks, jis pasirengęs atsistoti tarp to žmogaus ir Tonijaus.
— Aš esu tavo pusbrolis, Tonijau, — pareiškė vyras ir toliau demonstruodamas niūrų pasipiktinimą. — Marčelas Lizanis. Ir man bus labai liūdna pranešti Karlui, jog tu nieko apie jį nežinai ir nenori žinoti.
Jis nusisuko knygų krautuvėlės pusėn, grįžtelėjo per petį į Alesandrą. O paskui vos girdimai burbtelėjo:
— Kaip aš jūsų nekenčiu, prakeikti kastratai.
Tonijus krūptelėjo. Šie žodžiai nuskambėjo taip paniekinamai, lyg būtų pasakęs „paleistuvės“ arba „kekšės“.
Tuo tarpu Alesandras tiesiog nuleido akis. Jis akimirksniui sustingo, paskui lūpas suvirpino nežymi pakantumo šypsena. Jis palietė Tonijaus petį, mostu pakviesdamas kavinėn po arkada.
Po keleto minučių jie sėdėjo ant grubių suolelių pačiame aikštės pakraštyje, šildydamiesi prieš saulutę, dirsčiojančią po aukšta arka, ir Tonijus tik miglotai suvokė, kad visa tai ne sapnas, kad jis iš tiesų sėdi bei geria kavinėje, kur kilmingi senjorai ir prasčiokai liečiasi alkūnėmis.
Prisiartino dailutė mergina. Bet kuriuo kitu momentu jos prisiartinimas būtų saldžiai vaikiną sukrėtęs. Kaštoniniai plaukai, švytintys aukso atspalviu, jam pasirodė neapsakomai gražūs, o akyse įstabiai susimaišė viliojanti gelmė ir kibirkščiuojanti šviesa.
Bet dabar Tonijus jos bemaž nepastebėjo. Andželas kalbėjo apie tai, esą prie jų priėjęs žmogus — pamišėlis. O Alesandras jau pradėjo mandagią šneką apie puikų šios dienos orą.
— Ar girdėjote seną anekdotą? — maloniai ir konfidencialiai kreipėsi į Tonijų, tarsi nepažįstamasis nė nebūtų jo įžeidęs. — Jeigu oras bus prastas, „Bucintoro“ nugrims į dugną, dožas pagaliau galės atsidurti savo žmonos lovoje bei patvirtinti jųdviejų santuoką.
— Bet kas tasai tipas ir ką jis paistė?! — sumurmėjo Andželas ir kažką pridūrė apie patricijus, kurie nesugeba deramai apsirengti.
Tonijus žvelgė tiesiai priešais save. Gražuolė mergina atsidūrė jo akiratyje. Ji artinosi nešina vynu ant padėklo ir kramtė saldainį vienodu ritmu su siūbuojančiais klubais, šypsodamasi iš prigimties švelnia šypsena. Statydama taures mergaitė pasilenkė taip žemai, kad gilioje palaidinukės iškirptėje jis pamatė rausvus spenelius! Silpnas aistros jaudulys krestelėjo viduje. Bet kuriuo kitu momentu, bet kuriuo kitu metu... bet dabar viso to tarytum nebuvo, nebuvo jos šlaunų, grakščių apnuogintų rankų ir tų gražių, pavergiančių akių. Jinai buvo ne vyresnė už jį patį, Tonijaus supratimu, jos povyza išdavė pašėlusį vaikišką linksmumą.
— Bet kodėl jis paistė visus tuos niekus?! — neatlyžo Andželas.
— Ak, baikime apie tai, gerai? — švelniai atsiliepė Alesandras.
Jis atsivertė angliškus laikraščius ir paklausė Andželo, ar pastarąjį kada nors žavėjo opera?
— Nuodėminga pramoga, — burbtelėjo Andželas. — Tonijau, — pratarė užmiršęs deramą kreipinį, nors paprastai taip elgdavosi tik juodviem likus vieniems, — juk tu nepažinojai to žmogaus? Nepažinojai?
Tonijus nejudėdamas stebeilijosi į vyną. Norėjo gurkštelėti, bet nepajėgė krustelėti.
Ir tuomet jis pirmą kartą pažvelgė į Alesandrą. O kai prabilo, jo balsas skambėjo tyliai bei šaltai:
— Vadinasi, aš turiu brolį Stambule? 9
Buvo jau po vidurnakčio. Tonijus stovėjo slegiančioje drėgnoje didžiosios svetainės tuštumoje. Uždaręs duris, nieko negalėjo įžiūrėti tamsoje. Varpai tolumoje paskelbė pirmą valandą nakties. Rankoje jis laikė didelį sieros degtuką ir žvakę.
Kažko laukė. Ko? Kol nuskambės varpai? Nė pats nežinojo.
Visas vakaras, iki pat dabartinio momento, tapo berniukui gryniausia kančia.
Читать дальше