Энн Райс - Kastratai

Šioje draugijoje Andrea atrodė labai senas. Perregima jo veido oda buvo tokia išdžiūvusi, kad persišvietė kaukolės kaulai. Tačiau nesikeičiančios akys kaip visuomet švelniai spindėjo ir ryškiai kontrastavo su visu jo pavidalu. Tėvo lūpos kartkartėmis Seniokiškai virpčiojo, o kai jis atsistojo atsisveikinti su svečiu, matėsi, kad šios pastangos jam skausmingos.

Kompanija išėjo, ko gero, jau po vidurnakčio. Andrea, judėdamas lėtai bei atsargiai, patraukė paskui Tonijų į jo kambarius, kur nesilankydavo niekad, išskyrus tuos atvejus, kai sūnus sirgdavo. Jis bemaž iškilmingai įžengė į miegamąjį ir viską pritariamai nužvelgė.

Tėvas atrodė pernelyg puikus šiai vietai, pernelyg didingas.

Žvakės atšvaitai šokčiojo ant baltų plaukų, it debesėlis gaubiančių jo veidą.

— Tu jau tapai visiškai savarankiškas, sūnau, — pasakė Andrea, ir jo balse nesijautė priekaišto.

— Atleiskite man, tėve, — sušnibždėjo Tonijus. — Mama sunegalavo, o Alesandras...

Lengvu mostu tėvas jį nutildė.

— Aš tavim patenkintas, sūnau, — ištarė jis.

O jeigu Andrea dėl to ir kilo kokių nors kitokių minčių, jis jas nuslėpė.

Bet vos tik padėjęs galvą ant priegalvių, Tonijus išsyk pajuto begalinį jaudulį. Jam niekaip nesisekė patogiai įsitaisyti. Drebėjo rankos ir kojos.

Ši paprasta vakarienė nepaprastai panėšėjo į jo sapnus, į fantazijas, kuriose atgydavo jo broliai. Netgi tėvas sėdėjo prie stalo. Ir dabar, kai viskas baigėsi, jis jautė vidinį skausmą, kurio niekas negalėjo numalšinti.

Galų gale, kai laikrodžiai visame name išmušė tris, jis pakilo iš lovos, įsidėjo kišenėn ploną vaškinę žvakę bei vieną degtuką, nors nei vieno, nei kito jam negalėjo prireikti, ir patraukė klajoti po namą.

Slampinėjo po viršutinius aukštus. Užsuko į senus Leonardo kambarius, kur stovėjo neapdengta, griaučius primenanti lova, paskui į apartamentus, kuriuose gyveno Filipas su naująja savo nuotaka, o dabar ten neliko nieko, tik išblukusios dėmės ant sienų, kur anksčiau kabojo paveikslai. Užėjo į mažą kabinetą, ten lentynose vis dar stovėjo Džambatistos knygos, o paskui, praėjęs pro tarnų kambarius, užlipo ant stogo.

Lengvas rūkas nepaslėpė miesto, o suteikė jam ypatingo žavesio. Tamsūs čerpių stogai žvilgėjo nuo drėgmės, o aikštės žiburiai tolumoje atsispindėjo danguje lygia rožine šviesa.

Senos mintys užplūdo Tonijų. Kas taps jo žmona? Pusseserių iš vienuolyno mokyklų vardai ir veidai jam nieko nereiškė. Tačiau būsimąją draugę jis įsivaizdavo linksmą bei mielą, mintyse regėjo, kaip ji atmeta nuo veido šydą ir droviai, bet aistringai, juokiasi. Ji niekada nebus liūdna bei nesielvartaus. Kartu juodu rengs grandiozines puotas, šoks per visą naktį, užaugins stiprius sūnus, o vasarą kartu su kitomis kilmingomis šeimomis vyks į savo vilą prie Brentos. Netgi senos jos tetulės ir netekėjusios pusseserės galės gyventi šiuose namuose, kaip ir jos dėdė, jos broliai — vietos visiems atsiras. Jis įsakys pakeisti visus apmušalus, visas užuolaidas. Suskrebens peiliai, grandantys pelėsius nuo freskų. Neliks nė vienos tuščios, šaltos patalpos, jo sūnūs turės draugų, ir dešimtys mažųjų bičiulių nuolatos vaikščios į svečius kartu su savo auklėtojais bei auklėmis. Jis tiesiog įsivaizdavo tuos vaikus puikiais šilko kostiumėliais, įvairiausių pastelinių tonų apdarais, sustojusius poromis ir pasirengusius šokti menuetą, įsivaizdavo namuose skambančią muziką! Jis niekada nepaliks jų vienų, savo vaikų. Nesvarbu, kiek daug turės valstybinių reikalų, jis niekada, niekada nepaliks jų vienų tokiame didžiuliame tuščiame name, jis niekada...

Vis dar sukantis galvoje tokioms mintims, Tonijus nusileido akmeniniais laiptais ir įėjo į šaltus motinos kambarius.

Čia jis uždegė degtuką brūkštelėjęs į savo batą, ir pakėlė prie plonos žvakės.

Motina miegojo taip kietai, jog niekas negalėjo jai sutrukdyti. Prisiartinęs jis pajuto gaižų kvėpavimą, tačiau jos veidas buvo stebėtinai lygus, todėl atrodė visiškai nekaltas. Pirmą kartą jis taip ilgai, neatitraukdamas akių, stebėjo ją. Žiūrėjo į mažą smakrą, blyškų kaklo nuožulnumą.

Užpūtęs žvakę, šmurkštelėjo į lovą ir atsigulė šalia. Jos kūnas buvo toks šiltas po antklode. Ji pasislinko arčiau ir savo ranka apsivijo jo ranką, tarsi norėdama prie jos prisispausti.

Gulėdamas šalia jis kūrė jai sapnus.

Įsivaizdavo daugybę madingai apsitaisiusių damų, o šalia jų — kavalierius. Bet šis vaizdas jam nepatiko. Apimtas migloto siaubo, vaizdavosi visą jos gyvenimą: šis tarytum pamažu slinko prieš akis. Pamatė beviltišką jos vienatvę, lėtą gesimą.

Po ilgo laiko ji patyliukais suvaitojo per miegus. Paskui dar sykį, garsiau.

— Mama, — sušnibždėjo jis. — Aš čia. Šalia tavęs.

Ji pamėgino atsisėsti. Plaukai užkrito ant veido it nevalyvas vualis.

— Mano mielasis, mano turte, — pratarė ji. — Paduok man stiklinę.

Jis atkimšo butelį. Ir žiūrėjo, kaip ji išgėrė bei atsilošė. Patraukęs plaukus jai nuo kaktos, sūnus dar ilgai gulėjo pasirėmęs alkūne ir tiesiog žiūrėjo į ją.

Kitą rytą Tonijus bemaž nepatikėjo, kai Andželas pranešė, jog nuo šiol jie kasdien po valandą vaikštinės aikštėje.

— Bet, žinoma, tik ne karnavalo metu! — piktai pridūrė mokytojas. O paskui pasakė ne itin tvirtai ir šiek tiek karingai, tarytum tam nepritartų:

— Jūsų tėvas tvirtina, esą jūs jau pakankamai suaugęs. 7

Po trumpų akimirkų, praleistų jaunojo maestro draugijoje, Gvidui ėmė atrodyti, jog arba jis paženklintas kokiu nors ženklu, suteikiančiu visaregystės talentą, arba jam nuo akių pašalinta šias temdžiusi plėvelė: visur aplinkui knibždėte knibždėjo pagundos. Dabar kasnakt jis gulėdavo lovoje ir negalėdavo užmigti: iš tamsos sklido meilės aktų garsai. O moterys operos teatre atvirai jam šypsojosi.

Galų gale vieną vakarą, kai kiti kastratai ruošėsi gulti, jis patraukė į tolimiausią koridoriaus galą viršutiniame aukšte. Naktis jį paslėpė nuo pašalinių akių, kai apsirengęs atsisėdo ant palangės, nukabinęs vieną koją. Rodos, praslinko ištisa valanda, tuomet sumirgėjo tamsoje neįžiūrimi kažkieno šešėliai, sutrinksėjo durys, pagaliau mėnesienoje pasirodė Džino figūra ir pakvietė jį sulenktu pirštu.

Jaukiame ir švariame patalynės sandėliuke Džinas jį apdovanojo pačia ilgiausia, pačia nuostabiausia glamone. Visą naktį jie gulėjo sulankstytų paklodžių patale, ir palaima ritosi svaiginančiomis bangomis, čia aprimdama, čia vėl ir vėl sukildama, idant tęstųsi amžinai. Džino oda buvo švelni ir kvapni, jo burna — stipri, o pirštai — bebaimiai. Jis švelniai žaidė su Gvido ausimis, glamonėjo spenelius, bučiavo plaukus tarp kojų ir be galo kantriai iškeldavo iki aukščiausių aistros momentų.

Artimiausiomis naktimis Džinas pasidalijo naujuoju partneriu su Alfredu, paskui ir su Alonsu. Kartais jie gulėdavo tamsoje dviese, o kartais trise. Jiems nė kiek neatrodė keista, kai vienas glamonėdavo iš viršaus, o kitas iš apačios, ir šiurkštūs Alfredo smūgiai bemaž kėlė Gvidui skausmą, tuo tarpu godi, nepasotinama Alonso burna sukeldavo ekstazę.

Bet atėjo diena, kai grubesnės, bedvasės sueitys su paprastais studentais atitraukė Gvidą nuo šių rafinuotų, santūrių aktų. Jis nė trupučio nebijojo tikrų vyrų ir neįtarė, kad grėsminga jo paties išorė pastaruosius atbaido.

Bet paskui ir šie grubūs, plaukuoti jaunuoliai jam liovėsi patikę. Juose slypėjo kažin koks primityvumas, kuris netrukus Gvidui įsipyko.

Jis geidė eunuchų, meilių ir geidulingų kūno žinovų.