Энн Райс - Kastratai

Jis vargiai beprisiminė, kas nutiko. Du dalykai, neturintys jokio ryšio vienas su kitu, įsirėžė jo sąmonėje.

Pirmiausia toji mergina kavinėje. Kai jis jau stojosi išeiti, mergaitė švelniai prigludo ir pasistiebusi sušnibždėjo: „Prisiminkite mane, jūsų prakilnybe, mano vardas Betina“. Skambus, užkrečiamas juokas. Vaikiškas, drovus ir visiškai nuoširdus. Tonijui norėjosi jai įžnybti, o paskui pabučiuoti.

Antra, Alesandras neatsakė į jo klausimą. Ir nepasakė, kad visa tai netiesa! Tiktai žvelgė kažkur į šalį.

O tasai žmogus, kurį Andželas dešimt kartų pavadino pavojingu pamišėliu, iš tikrųjų buvo Tonijaus pusbrolis. Tonijus jį prisiminė. O tokiam žmogui tikrai nėra reikalo meluoti!

Bet kas kėlė didžiausią nerimą? Galbūt širdies gilumoje slypintis miglotas jausmas, kad jau žinojo apie tai? Karlas. Jau girdėjo šį vardą anksčiau. Karlas! Kažkas jau sakė tuos pačius žodžius: „Iš akies luptas Karlas“. Bet kieno balsas juos ištarė ir kur? Ir kaip jam pavyko sulaukti keturiolikos metų nė neįtariant, kad turi brolį?! Kodėl niekas nepasakė? Kodėl net jo mokytojai šito nežinojo?

Bet Alesandras žinojo.

Alesandras žinojo. Ir kiti žinojo. Tie žmonės knygų krautuvėlėje žinojo!

Ir galbūt netgi Lena žinojo. Štai kodėl auklė taip suirzo, kai paklausė jos apie brolį.

Jis nenorėjo gudrauti. Pasakė tiesiog atėjęs aplankyti motinos, bet toji gulėjo kaip negyva, tamsiai pamėlusiais paakiais, šiurpiai išblyškusiu veidu. Paskui Lena liepė jam išeiti pažadėjusi, jog pamėgins pažadinti šeimininkę šiek tiek vėliau. Ir ką jis tuomet pasakė? Kaip išklojo? Jį užplūdo toks pažeminimas, toks deginantis nelaimės pojūtis.

— Vienas iš mūsų... Ar tu kada nors girdėjai... Karlo vardą?

— Čia gyveno šimtai įvairiausių Treskių! Bet dar prieš man čionai pasirodant! O dabar keliauk iš čia! — Lyg ir nieko ypatingo, jei ji nebūtų pratęsusi: — Ir nesumanyk lįsti į akis savo motulei kalbėdamas apie tuos... kitus, — matyt ji turėjo galvoje mirusiuosius. Motina niekada nežiūrėdavo į portretus. — Ir apie nieką neuždavinėk kvailų klausimų!

Auklė padarė didelę klaidą. Tonijus suprato, kad ji žinojo. Neabejotinai žinojo.

Dabar visi jau sugulė. Namas priklausė jam vienam, kaip visuomet tokiu metu. Tamsoje jis jautėsi esąs nematomas, besvoris. Ir nenorėjo degti žvakės. Jis vos bepakėlė tylių savo žingsnių aidą.

Ilgai stovėjo nejudėdamas, vis dar mėgindamas įsivaizduoti, kaip jausis savo kailiu patyręs tėvo pyktį. Dar niekada tėvas ant jo nepyko. Niekada.

Bet ilgiau vilkinti laiko nebeįstengė. Čirkstelėjęs degtuką ir susiraukęs nuo to garso, užgniaužęs kvapą stebėjo, kaip įsidega žvakės liepsnelė, o silpna šviesa pasklinda po visą didžiulę salę. Pakraščiuose nusidriekė neryškūs šešėliai, bet paveikslai matėsi gerai.

Ir tada pradėjo juos tyrinėti.

Taigi čia brolis Leonardas. O čia karinę uniformą vilkintis Džambatista. Taip. Čia Filipas su savo žmona Tereza. Visus juos pažinojo. Bet štai pamatė veidą, kurio ieškojo. Ir panašumas vėl sukėlė jam siaubą.

„Iš akies luptas Karlas“. Šie žodžiai įkyriai skambėjo ausyse. Jis pakėlė žvakę arčiau prie drobės ir pradėjo judinti pirmyn bei atgal, kol išnyko erzinantys atspindžiai. Jaunuolis turėjo jo juodus plaukus, jo aukštą, plačią, nė kiek nepasvirusią kaktą, tokią pat didoką burną, tokius pačius aukštus skruostikaulius. Bet daugiausiai panašumo teikė akys — didelės, atitolusios viena nuo kitos. Kiekvienas, pažvelgęs į juodas Tonijaus akis, pasijusdavo tarytum kažkur plaukiąs. Štai šį jausmą jis patyrė dabar, žvelgdamas į mažą tarsi savo paties atvaizdą, įsimaišiusį tarp dešimties panašių juodai apsitaisiusių vyrų, švelniai stebinčių jį iš drobės.

— Bet kas tu? — sukuždėjo berniukas.

Jis ėjo nuo veido prie veido. Buvo čia ir pusbrolių, kai kurių jis nepažinojo. Bet ši aplinkybė nieko neįrodė. Tačiau negalėjo nepastebėti, kad tasai keistas jo paties antrininkas pavaizduotas portrete šalia Andrea. Tiksliau sakant, jis stovėjo tarp Leonardo ir Andrea, o Andrea ranka gulėjo ant antrininko peties!

— Ne, neįmanoma, — sušnibždėjo Tonijus, nors kaip tik šio įrodymo ir ieškojo.

Jis toliau apžiūrinėjo portretus. Iš vieno žvelgė Kiara, pirmoji Andrea žmona, ir vėl jis, tasai mažasis „Tonijus“, sėdėjo prie jos kojų kartu su kitais broliais.

Bet buvo ir dar tikresnių įrodymų.

Tonijus tai suprato kaip įbestas bestovėdamas priešais portretus. Juk esama ir kitų paveikslų, kur pavaizduoti tik jo broliai ir tėvai, neapsupti tolimų giminaičių nė įvairių svetimų žmonių.

Berniukas skubiai ir kartu kaip įmanydamas tyliau prisiartino prie valgomojo durų bei atidarė jas.

Ten kybojo didelis prie stalo susirinkusios visos šeimos paveikslas, tas pats, kuris visuomet jį kamavo. Ir netgi iš tos vietos, kur stovėjo dabar, matėsi, kad ten nėra Karlo. Tonijus pajuto silpnumą, tarytum apimtas palengvėjimo, tarytum nusivylimo. Pats nežinojo dėl ko. Ir kartu kol kas neturėjo pagrindo nei vienam, nei kitam jausmui.

Vis dėlto kažkas nedavė ramybės toje drobėje. Leonardas ir Džambatista išsirikiavę iš vienos pusės šalia stovinčio Andrea ir velionės jo žmonos, kuri pavaizduota sėdinti. O Filipas stovėjo iš kitos pusės, atskirai nuo visų.

— Bet juk suprantama, — sušnabždėjo Tonijus. — Juk, šiaip ar taip, buvo tik trys broliai, tad ką dailininkui beliko daryti, jei ne pastatyti du vienoje pusėje, o...

Tačiau ten matėsi ganėtinai keista prošvaistė. Filipas stovėjo ne prie pat tėvo. Tamsus fonas toje vietoje sudarė tarytum bedugnę, kurion ne itin dailiai driekėsi raudona Andrea mantija, kairėje pusėje kažkodėl kur kas platesnė nei dešinėje.

— Bet juk tai neįmanoma. Šito negali būti, — sumurmėjo Tonijus. Tačiau besiartinant prie paveikslo disproporcijos įspūdis vis stiprėjo ir stiprėjo.

Andrea apsiaustas kairėje buvo netgi kitokios spalvos! Ir tamsa tarp jo bei sūnaus rankos neatrodė vientisa.

Eksperimento dėlei, bemaž nenorom, Tonijus pakėlė žvakę ir pasistiebęs apžiūrėjo drobės paviršių iš arčiau.

Ir štai juodumoje, tarytum iš už tamsos vualio, išryškėjo figūra to, kas įkūnijo tikslią jo paties kopiją. Klaidos negalėjo būti.

Tonijus vos neriktelėjo. Kojos ėmė taip drebėti, jog turėjo liautis stiebęsis ir netgi atsiremti į sieną kairės rankos pirštais. O paskui prisimerkė ir vėl pamatė tą figūrą, prasiveržusią pro naujus dažų sluoksnius, kaip kad dažnai nutinka aliejiniams paveikslams. Ilgus metus nieko nematyti. O paskui senas atvaizdas ima kilti paviršiun it vaiduoklis.

Kaip tik šitaip ir įvyko. Čia buvo nutapytas tas pats malonaus veido jaunuolis. Ir tame „apatiniame“ pasaulyje nematoma tėvo ranka laikė jį apkabinusi. 10

Kai kitą dieną vakarėjant parėjo namo, motina jau teiravosi jo.

— Jinai nubudo, kai tavęs nebuvo, — šnipštelėjo Lena prie pat durų. — Ir įtūžo. Svaidė į mane visokius daiktus. Norėjo, kad būtum šalia, o tu tuo metu šlaisteisi po aikštę.

Jis klausėsi vargiai besuprasdamas, ką ji kalba, ir bemaž neklausydamas.

Ką tik aikštėje matė Alesandrą, ir pastarasis, skubiai, karštai atsiprašinėdamas, nukūrė šalin, taigi Tonijus nieko nespėjo paklausti.

Tačiau nė pats nežinojo, ar, pasitaikius progai, būtų išdrįsęs užduoti dar vieną klausimą, ar ne.

Tik viena mintis užvaldė jį visą: jo brolis gyvas ir šiuo metu gyvena Stambule. Jisai padarė kažką, už ką buvo išvarytas iš namų, kažką tokio nedovanotino, kad net jo pavidalas ir vardas nugramzdinti užmarštin. „Aš nesu paskutinis mūsų giminėje. Jis gyvas ir neša šią naštą kartu su manimi. Bet kodėl jis nevedė? Ką tokio siaubingo iškrėtė, kad Treskių giminė turėjo visas viltis nukreipti į kūdikį lopšyje?“