Энн Райс - Kastratai

„Bet kodėl jie kalba apie tai, — mąstė Tonijus, juk jis neįveikiamas kaip pati Venecija“. Tonijus negalėjo galvoti apie nieką daugiau, išskyrus Marianą.

Bet blogiausia, kad visas ilgas laukimo valandas jis aiškiai jautė malonų jaudulį. Šis jausmas atsirado dar metų pradžioje: kažkas įvyks! Bet kai prisiminė, kaip motina klykė ir mušė jį valgomajame, pasijusdavo esąs išdavikas.

Berniukas norėjo, kad ji būtų sučiupta, kad tėvas pamatytų jos ligos priežastį. Atimtų vyną, priverstų ją pakilti iš lovos, išvestų iš tamsos, kurioje ji skendėjo lyg mieganti princesė iš įstabios prancūzų pasakos.

Bet jisai nusivedė ją į valgomąjį ne todėl, kad taip nutiktų! Neketino jos išduoti. Ir kodėl niekas ant jo nepyksta? Apie ką jis galvojo, vesdamasis Marianą tenai? Kai prisiminė, jog ji dabar ten viena, apsupta gydytojų bei giminaičių, kurie jai visai nėra kraujo giminės, Tonijus negalėjo to ištverti. Jį išmušdavo karštis. Akis aptemdydavo ašaros. Ir tai buvo blogiausia.

O kažkur gilumoje glūdėjo jam pačiam nepasiekiama paslaptis: kodėl motina taip persimainė, kodėl šaukė, kodėl jam smogė? Kas buvo tasai paslaptingasis brolis Stambule?

Antrąją naktį po incidento jis gavo atsakymą į visus klausimus.

Jokie ženklai neleido to numanyti, kai vienui vienas vakarieniavo savo kambaryje. Nuostabų tamsiai mėlyną dangų užliejo mėnulio šviesa bei pavasario brizas ir, rodos, dainavo visi gondoljerai, plaukiojantys kanalu. Nuskambėjusi daina tuojau pat sulaukdavo atgarsio. Gilūs bosai, aukšti tenorai, o kažkur tolumoje — gatvės muzikantų smuikai bei fleitos.

Bet kai Tonijus atsigulė ant lovos, apsirengęs, tačiau pernelyg pavargęs, kad skambintų tarnui, jam pasirodė, tarytum girdi kažkur namo labirinte uždainuojančią motiną. O kai atmetė šią mintį, tuojau pat atpažino ir aukštą, nuostabiai galingą Alesandro sopraną.

Jis užsimerkė, sulaikė kvapą ir tada pavyko išgirsti klavesino garsus.

O vos tik suprato, kad viso to nesusapnavo, pasigirdo beldimas į duris ir pagyvenęs tėvo tarnas Džiuzepė pakvieti eiti kartu: tėvas pageidavo jį pamatyti.

Pirmiausia tarp kitų jis pamatė tėvą. Šis didingai sėdėjo lovoje, atsišliejęs į pagalves. Vilkėjo sunkų, tamsiai žalią, patricijaus mantiją imituojantį chalatą.

Bet Andrea atrodė kažin koks ligotas ir išsiblaškęs.

Tolėliau kambaryje buvo dar keletas žmonių. Tonijui įėjus, motina pakilo nuo klavesino. Rausvo šilko suknelė išryškino bauginamai liekną liemenį. Nors Marianos veidas išliko blyškus it numirėlės, ji jau atitoko, akys tapo giedros, jose švytėjo kažin kokia įstabi paslaptis. Ji palietė sūnaus skruostą šiltomis lūpomis. Atrodė, tarytum nori kažką pasakyti, bet supranta: dar ne laikas.

Kai jis pasilenkė pabučiuoti tėvo rankos, motina stovėjo labai arti.

— Sėskis čia, mano sūnau, — prabilo Andrea. O kai paskui ėmė kalbėti, balse suskambo energija, kuri visuomet buvo būdinga šiam žmogui, nepaisant jo amžiaus.

— Tie, kurie myli tiesą labiau, nei myli mane, dažnai sako, esą aš ne iš šio amžiaus.

— Senjore, jeigu tai tiesa, — tuojau pat įsiterpė senjoras Lemas, — tuomet šis amžius praėjo tuščiai.

— Pataikavimas ir niekai, — nukirto Andrea. — Ko gero, tai tiesa, ir tasai amžius praėjo tuščiai, bet čia nėra jokio ryšio. Kaip jau sakiau, prieš mano sekretoriui puolant manęs raminti, nors ir nebuvo jokios būtinybės, aš nepriklausau šiam laikmečiui, nepaklusau jam anksčiau ir nepaklusiu dabar. Bet nekamuosiu tavęs, vardydamas savo nesėkmes, kadangi manau, jog kalba būtų veikiau varginanti nei pamokanti. Aš nusprendžiau, kad tavo motina turi pamatyti šį pasaulį, o tu privalai jį išvysti drauge su ja. O Alesandras, seniai svajojantis palikti hercogiškąją kapelą, sutiko tapti mūsų šeimos nariu. Nuo šiol jis tave mokys muzikos, sūnau, kadangi tu apdovanotas didžiu talentu, ir šio meno tobulinimas leis tau daug ką gyvenime suprasti, jei panorėsi. Be to, Alesandras lydės tavo motiną kaskart, kai ji išeis iš namų, ir aš noriu, kad tu nutrauktum pamokas bei eitum drauge. Tavo motina įkalino save, bet tu neturi kentėti dėl nepataisomo jos drovumo. Tu turi suprasti, kaip jai patinka karnavalas, privalai pamatyti, kaip ji gėrisi opera, kaip priiminėja kvietimus, kuriuos netrukus pradės gauti. Tau reikia įsisąmoninti, jog ji leidžia Alesandrui visur jus vedžioti.

Tonijus nesusilaikęs pažvelgė į motiną. Ir išsyk pamatė, kad ji neapsakomai laiminga. Alesandras susižavėjęs žiūrėjo į Andrea.

— Tau prasideda naujas gyvenimas, — tęsė Andrea, — bet aš tikiu, kad mielai jį pasitiksi. Taigi pirmiausia jūs poryt patrauksite į šventę. Aš negalėsiu eiti. Jūs atstovausite mūsų šeimai.

Tonijus stengėsi nuslėpti susijaudinimą. Mėgino neparodyti jį apėmusio beribio džiaugsmo, bet nesugebėjo nuslėpti spinduliuojančios šypsenos. Prikandęs lūpą, berniukas palenkė galvą ir sumurmėjo dėkingumo žodžius tėvui.

Kai pakėlė galvą, tėvas šypsojosi. Trumpą akimirką Tonijui pasirodė, kad tėvas mėgaujasi savąja padėtimi, teikiančia pranašumo kitų, esančių kambaryje, atžvilgiu. O gal jis nugrimzdo į prisiminimus. Bet paskui pasitenkinimas veide išnyko, ir Tonijus, mažumėlę nusivylęs, atmetė šią prielaidą.

— Aš turiu likti vienas su sūnumi, — pasakė Andrea, paėmęs Alesandrą už rankos. — Ir išleisiu jį negreit. Taigi iš ryto leiskite jam išsimiegoti. Ir dar, vos neužmiršau. Parenk klausimus, kuriuos norėsi užduoti ankstesniems jo mokytojams. Leisk jiems suprasti, kad jie čia ir toliau reikalingi. Nuramink juos, pasakyk, jog nebus atleisti, tegul ši tema net neiškyla.

Alesandro šypsnys, jo galvos linktelėjimas dvelkė ramiu orumu. Jis neatrodė nė trupučio nustebęs.

— Nunešk žvakes į mano kabinetą, — liepė Andrea sekretoriui.

Tėvas sunkiai pakilo iš lovos.

— Prašau, jūsų prakilnybe, pasilikite čia, — paprašė senjoras Lemas.

— Eik, eik, — šypsodamasis atsakė Andrea. — O kai numirsiu, prašau niekam nesakyti, kaip ant tavęs pykdavau.

— Jūsų prakilnybe!

— Labos nakties, — ištarė Andrea.

Ir senjoras Lemas išėjo.

Andrea patraukė link atvirų durų, mostu paprašęs Tonijaus palaukti. Jis nuėjo į didelį stačiakampio formos kambarį, kuriame Tonijus niekada nesilankė. Tiesą sakant, niekada anksčiau neužeidavo nė į tą kambarį, kur stovėjo dabar, bet kitas jam pasirodė tiesiog nuostabus: pro vitražinius langus atsivėrė vaizdas į kanalą, o knygų lentynos pasieniuose kilo iki pat lubų. Ant sienų jis pamatė žemėlapius, vaizduojančius visas plačias Venecijos imperijos teritorijas. Ir net iš tos vietos, kur stovėjo, suprato, jog ten ne dabartinė, o senoji Venecija. Labai senų laikų. Argi dauguma tų valdų nebuvo prarastos? Tačiau čia, ant tos sienos, Venecija iki šiol tebebuvo tikrų tikriausia imperija.

Ūmai berniukas pastebėjo, kad tėvas stovi kitapus slenksčio ir mąsliai jį stebi.

Tonijus žengtelėjo į priekį.

— Ne, palauk, — sustabdė Andrea. Jis ištarė šiuos žodžius be garso, lyg kalbėtų pats su savimi. — Neskubėk čionai įeiti. Dabar tu dar berniukas. Bet tą akimirką, kai įžengsi čionai, turi būti pasirengęs tapti šių namų šeimininku, kai tik aš juos apleisiu. Dabar dar pamąstyk mažumėlę apie tą gyvenimo iliuziją, kurią tau sukūriau. Pasimėgauk savo paties nekaltybe. Pastaroji visuomet įvertinama tik ją praradus. Prieik prie manęs, kai manysi esąs pasirengęs.

Tonijus nieko neatsakė. Jis nuleido akis sąmoningai ir ryžtingai paklusdamas šiam įsakymui, ir pasistengė prisiminti visą savo gyvenimą. Įsivaizdavo save senajame archyve žemutiniame aukšte, išgirdo žiurkių krebždesį, vandens teliūškavimą. Jam atrodė, kad juda pats namas, štai jau du šimtmečius stovintis viršum pelkės. O paskui, pakėlęs akis, greitai ir tyliai ištarė: