Энн Райс - Kastratai

— Tėve, leiskite man įeiti.

Ir tėvas jam linktelėjo. 13

Tik po dešimties valandų Tonijus vėl atvėrė tėvo kabineto duris. Skaidri ryto saulės šviesa skverbėsi iš gatvės, kai ėjo į didžiąją svetainę, o iš ten — link centrinių palaco durų.

Tėvas liepė jam išeiti iš namų, pastovėti vienam aikštėje ir pasižiūrėti kasdieninį spektaklį — valstybės veikėjų kelionę Broglio. O Tonijus ir pats troško to labiausiai pasaulyje. Jam atrodė, tarytum yra apsuptas stebuklingos tylos, kurios niekas negali sutrikdyti.

Atsistojęs ant mažos prieplaukos prie pat durų, jis pakvietė gondoljerą ir nuplaukė aikštėn.

Iki Šeštinių šventės liko tik viena diena, tad žmonių aikštėje susirinko itin daug. Valstybės vyrai stovėjo išsirikiavę ilga virtine priešais Dožų Rūmus ir ceremoningai lenkėsi vienas kitam, o praeiviai pagarbiai bučiavo ilgas jų rankoves.

Tonijus pagalvojo, kad dabar jis visiškai vienas bei visiškai laisvas ir kad nuo šiol abu dalykai anaiptol nebuvo lygiareikšmiai.

Tėvo papasakota istorija buvo pilna sukrėtimų, permirkusi realybės krauju bei didžiuliu sielvartu. Treskių giminės likimas buvo jos dalis.

Visą gyvenimą Tonijus laikė Veneciją didinga Europos imperija. Užaugo tvirtai įsitikinęs, kad Šviesiausioji yra pati seniausia ir stipriausia Italijos valstybė. Žodžiai „imperija“, „Kandija“, „Morėją“ jo sąmonėje siejosi su senais šlovingais mūšiais.

Bet per šią vieną ilgą naktį Venecija jo akyse pavirto sukriošusią, gęstančia valstybe, klibikščiuojančia molinėmis netrukus sugriūsiančio koloso kojomis. 1645 metais buvo prarasta Kandija, ir tie karai, kuriuose dalyvavo Andrea su sūnumis, nepadėjo jos susigrąžinti. O 1718 metais Venecija visiems laikams buvo išprašyta iš Morėjos.

Iš imperijos nebeliko nieko, išskyrus patį didingąjį miestą ir kelias aplinkines valdas: Paduvą, Veroną, mažus miestelius bei nuostabias vilas palei Brentos upę.

Venecijos ambasadoriai nebeturėjo įtakos kitų šalių rūmuose, o užsienio diplomatai atvykdavo Venecijon dažniausiai ne politiniais sumetimais, bet dėlei malonumo.

Venecijon juos traukė ne kas kitas, o didelis aikštės keturkampis, triskart per metus apimamas karnavalo bakchanalijos, juodos gondolos, slystančios vandens gatvėmis, neįtikėtini šventojo Morkaus bazilikos turtai ir grožis, „Pietos“ našlaičių choras. Opera, tapyba, dainuojantys gondoljerai, Murano stiklas.

Štai čia slypėjo dabartinės Venecijos esmė, jos žavesys, jos galybė. Tiesą sakant, kaip tik visa tai Tonijus matė ir mylėjo visą laiką, kiek siekė jo atmintis; tačiau, išskyrus išorinį žavesį, daugiau nieko nebeliko.

Vis dėlto čia buvo jo miestas, jo valstybė. Tėvas perdavė jam šią Veneciją. Jo protėviai buvo tie tolimi herojiškosios istorijos kovotojai, kurie pirmieji įžengė į šias ūkanotas pelkes. Treskių giminės gerovė, kaip ir daugelio Venecijos giminių, priklausė nuo prekybos su Rytais.

Nepaisant to, ar Šviesiausioji valdė pasaulį, ar tik dominavo jame, ji buvo Tonijaus likimas.

Jos nepriklausomybė — tai jo rūpestis, jo ir tų patricijų, kurie tebestovėjo prie valstybės vairo. Ir Europai, trokštančiai gauti šį kerintį brangakmenį, niekada nepavyks prisisegti jo prie krūtinės.

— Tu iki pat paskutinio atodūsio laikysi priešus už Venecijos vartų, — energingu, pakylėtu balsu ištarė Andrea, toks pat įkvėpimas bei energija švietė jo akyse.

Tokia buvo šventa patricijaus pareiga šioje epochoje, kai iš prekybos su Rytais sukrauti turtai tirpo švaistomi azartiniams lošimams, pompastikai bei reginiams. Tokia buvo Treskių giminės atstovo pareiga.

Bet pagaliau atėjo momentas, kai Andrea turėjo atskleisti sūnui savo paties istoriją.

— Man žinoma, kad tu išgirdai apie savo brolį Karlą, — pradėjo tėvas virptelėjusiu balsu. — Pasirodo, tereikėjo tau peržengti slenkstį, ir pasaulis suskubo sugriauti iliuzijas, užversdamas ant tavęs tą seną skandalą. Alesandras man papasakojo apie tavo brolio draugužį, vieną iš daugelio sąjungininkų. Į jį panašūs žmonės vis dar oponuoja man Didžiojoje taryboje, senate, visur, kur tik gali turėti įtakos. O tavo motina papasakojo man apie atradimą, kurį padarei tyrinėdamas valgomajame kabantį portretą. Ne, ne, nepertraukinėk manęs, sūnau. Aš ant tavęs nepykstu. Man dera pačiam papasakoti tau viską, kol kiti neiškraipė tiesos bei nepasinaudojo ja, siekdami savų tikslų. Išklausyk ir suprask. Kas beliko man, kai grįžau namo po tiekos pralaimėjimų? Trys sūnūs mirė, o žmona užgeso iš sielvarto bei nukamuota sunkios ligos. Kodėl Viešpats panoro išsaugoti man tik jaunėlį sūnų, tokį nenuolankų ir audringo būdo, jog didžiausio pasimėgavimo jam teikė neklusnumas tėvui? Tu matei jo atvaizdą bei prisimeni, koks jis panašus į tave, tačiau čia panašumai ir baigiasi, nes tu neabejotinai pasižymi ypatingu charakterio tvirtumu. O aš turiu tau pasakyti, jog visas blogiausias šių laikų savybes įkūnija tavo brolis Karlas. Malonumų mylėtojas, pametęs galvą dėl primadonų bei poezijos, azartinių lošimų ir išgertuvių mėgėjas, amžinas vaikas, nepripažįstantis valstybės tarnystės šlovės, be to, nepasižymintis nė menkiausia narsa.

Andrea nutilo, tarsi nežinodamas, ką dar pasakyti. Paskui nuvargusiu balsu tęsė:

— Tu, kaip ir aš, žinai, kad patricijui santuoka be Didžiosios tarybos leidimo reiškia giminės nutraukimą. Pasirinkdamas nekilmingą, beturtę nuotaką, visiems laikams išbrauktum Treskių giminę iš „Aukso knygos“. Tavo vaikai taptų tiesiog eiliniais Šviesiausiosios piliečiais. Nepaisant to, jis, nuo kurio aistros priklausė mūsų giminės tąsa, leido laiką švaistūnų draugijoje bei atmesdavo visas partijas, kurias mėgindavau jam suorganizuoti. Ir galų gale išsirinko žmoną pats, bet taip, kaip galėjo pasirinkti meilužę. Merginą be vardo, be kraičio, didiko iš glūdumos dukterį, neturinčią nieko daugiau, išskyrus grožį. „Aš ją myliu, — pareiškė jis man. — Ir neiškeisiu į jokią kitą!“ O kai pamėginau paprieštarauti jo sprendimui bei nukreipti taip, kaip liepė pareiga, jis vynu užpiltomis akimis paliko savo namus ir patraukė į vienuolyną, kuriame gyveno mergina, o paskui gudrumu bei apgaule pagrobė ją iš ten!

Andrea pernelyg susijaudino ir negalėjo tęsti.

Tonijui norėjosi ištiesti ranką, nuraminti tėvą. Andrea kančia kėlė jam fizinį skausmą, o ir pats pasakojimas gerokai gąsdino.

Andrea atsiduso.

— Ar įstengi tu, būdamas tokio gležno amžiaus, suprasti, kaip įžūliai jis pažeidė įstatymą? Už tokį elgesį kur kas didesni žmonės būdavo paskelbiami nusikaltėliais, ieškomi po visą Veneciją, pasmerkiami kalėti iki gyvos galvos.

Andrea vėl nutilo. Net įniršusiam jam stigo narsos pasakoti šią istoriją.

— Ir šitaip pasielgė mano sūnus. Jis buvo tikras pragaro išpera, štai ką aš tau pasakysiu. Tik mūsų vardas bei padėtis sulaikė baudžiančią valstybės ranką, kai maldavau suteikti man laiko, kad galėčiau įkrėsti jam proto. Ir štai, vidury baltos dienos, tavo brolis išdygo priešais mane tiesiog Broglio. Girtas, apsiblaususiu žvilgsniu, vapantis visokias nešvankybes, jis ir toliau deklaravo savo amžiną meilę tai puolusiai mergužėlei. „Sumokėkite, kad ją įtrauktų į „Aukso knygą“! — reikalavo jis. — Jūs turite priemonių. Jūs galite taip padaryti!“ Ir čia pat, patarėjų bei senatorių akivaizdoje, pareiškė: „Duokite sutikimą arba aš vesiu be jo!“ Ar tu supranti, Tonijau? — Andrea nesitvėrė pykčiu. — Juk jis tebebuvo vienintelis mano įpėdinis. Ir štai jis mėgino išplėšti mano leidimą šiai skandalingai sąjungai! Aš turėjau sumokėti, kad ji būtų įtraukta į „Aukso knygą“, paversti ją kilminga dama bei duoti sutikimą tuoktis arba pamatyti, kaip manąją sėklą išnešioja vėjas, pamatyti senos kaip pati Venecija giminės baigtį!