Энн Райс - Kastratai

Здесь есть возможность читать онлайн «Энн Райс - Kastratai» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, Издательство: Eridanas, Жанр: Историческая проза, Исторические любовные романы, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Kastratai: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Kastratai»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Operos kastratai - kai kam gėdinga, kai kam žavinga Europos kultūros praeitis. Farinelis, Kafarelis - kiek daugiau nei prieš du šimtmečius šie vardai buvo kone garsesni už šiuolaikinius operos grandus Lučianą Pavarotį, Andrea Bočelį, Plačidą Domingą. Ką iš tiesų jautė šie žmonės, atsibudę iš opiumo narkozės, kas dėjosi jų širdyse bei sąmonėje, kai suvokdavo, jog gyvens gerokai trumpiau negu paprasti mirtingieji? Ar tikrai jų seksualinis alkis buvo toks ryškus, kad apie tai rašė net pats Kazanova?

Kastratai — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Kastratai», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Sudainavo kažkokį niekniekį. Dainavo apie pavasarį ir meilę, apie gėles ir lietų, jo frazės buvo sklidinos spalvingų vaizdinių. Traukė garsiau ir garsiau, o paskui nutilo ir sulaikęs kvapą klausėsi savo aido.

Dainininkai sukiojosi visur jį supančioje tamsoje. Tenorai pasigavo jo pradėtą melodiją. Kažkieno balsas ataidėjo iš kanalo. Sužvangėjo tamburinai, suskambo gitaros... Parklupęs, ranka įsikibęs į palangę, Tonijus tyliai juokdamasis pamažėle pasidavė miegui.

Ūmai išplaukė miglotas pavidalas. Karlas ryškiai raudona mantija tėvo glėbyje. O paskui staiga atsidūrė visai kitoje vietoje ir paklaikęs iš siaubo išgirdo klykiančią motiną.

— Bet kodėl jinai klykė?

Tėvas atsakė greitai, konfidencialiu tonu, tačiau jo atsakymo prasmė nepasiekė Tonijaus. Tikrovėje jis niekada nebūtų išdrįsęs užduoti tokio klausimo.

„Gal ji buvo toji pati nuotaka, kurios atsisakė Karlas? Gal taip? Gal ji — toji, kurios Karlas nevedė? Bet kodėl? Kodėl? Ar jinai jį mylėjo? O paskui buvo ištekinta už tokio seno žmogaus...“

Jis staigiai nubudo. Nepaisant šilto drėgno oro, jį krėtė drebulys. „O ne, — pagalvojo, — aš niekada, niekada neužsiminsiu apie tai jai girdint“. Ir vėl užmigęs pamatė brolio veidą, pamažu išryškėjantį paveikslo paviršiuje. 15

Andželas ir Bepas atrodė sutrikę. Lena tūpčiojo apie Marianos suknelę, nors toji vis kartojo:

— Lena, aš užsimesiu domino, niekas jos nė nepamatys.

Tuo tarpu Alesandras šaltakraujiškai vykdė savo pareigas. Bet kodėl Andželas su Bepu negalėjo išeiti iš namų ir iš širdies pasilinksminti? Jie tesugaišo maždaug penkias sekundes, kol nusilenkė, linktelėjo ir išnyko.

Aikštę tvindyte užtvindė žmonės, ir trijulė vos ne vos yrėsi į priekį. Aplinkui, ant sukaltų pakylų, savo meną rodė žonglieriai, mimai, botagais pliaukšintys laukinių žvėrių tramdytojai. Akrobatai vartėsi kūlio žiūrovams virš galvų, o vėjas vis atpūsdavo šiltą lietų, kuris nieko negąsdino.

Tonijui atrodė, jog juos vis pagauna gyvas srautas, čia nunešdamas prie perpildytų kavinių, čia ištraukdamas iš po portikų. Jie maukė čia brendį, čia kavą, kartais atsisėsdavo prie staliuko tiesiog mažumėlę atsikvėpti ir šnekučiuodavosi iš po kaukių keistai skambančiais balsais.

O aplink nuolat pasitaikydavo žmonių pačiais įvairiausiais maskarado kostiumais. Ispanai, čigonės, indėnai iš laukinių Šiaurės Amerikos prerijų, elgetos aksominiais skarmalais, jaunuoliai, persirengę merginomis, išdažytais veidais, užsidėję aukštus perukus, ir moterys, persirengusios vyrais — mažos, grakščios, be galo žavingos su šilkiniais bridžiais bei apteptomis kojinėmis.

Norėjosi išmėginti taip daug, kad besiblaškydami ne visur suspėdavo. Mariana pageidavo išsiburti likimą, bet neįstengė atstovėti ilgos eilės prie stalo būrėjos, kuri šnibždėjo visokias paslaptis į ilgą vamzdelį, priglaustą prie ausies žmogui, trokštančiam sužinoti apie save visą tiesą, kad niekas, išskyrus jį patį, neišgirstų, kas jo laukia ateityje. Labiau pasisekė su laukiniais žvėrimis: liūtų riaumojimas kėlė šiurpą. Kažkokia moteris sugriebė Tonijų per juosmenį, triskart apsuko, tarsi šokdama laukinį šokį, ir paleido. Ir negalėjai tikrai pasakyti, ar ji buvo indų plovėja, ar užjūrio princesė. Vienu momentu jis atsišliejo į bažnyčios koloną bei pamėgino į viską pažvelgti iš šalies, išgujo iš sąmonės mintis, kas jam nutikdavo itin retai, ir stebėjo, kaip minia jo akyse virsta nuostabiu spalvų šėlsmu. Ant tolimos scenos vyko komedija, aktorių balsai skambėjo taip spigiai bei šaižiai, jog ūmai Tonijus panoro išnykti ir pailsėti palaco tyloje.

Bet štai staiga pajuto, kaip Marianos ranka išslydo iš jo. Atsigręžęs suvokė negalįs surasti motinos.

Apsidairė į šalis. O kur Alesandras?

Jam pasirodė, jog priešakyje tikrai regi aukštą Alesandro figūrą, bet figūra tolo. Atsisukęs atgal, Tonijus pamatė mažą bau tos bei domino slepiamą figūrėlę kito kaukėto žmogaus glėbyje. Rodos, jie bučiavosi ar kažką kuždėjo vienas kitam. Nepažįstamojo apsiaustas slėpė jųdviejų veidus.

— Mama! — Tonijus patraukė link mažosios figūrėlės, bet minia jį nunešė į šalį, nespėjus prisiartinti.

Paskui išgirdo už nugaros Alesandro balsą:

— Tonijau!

Alesandras jau keletą kartų kreipėsi kaip dera: „Jūsų prakilnybe!“ — bet nesulaukė atsako.

— Jinai išnyko! — desperatiškai ištarė Tonijus.

— Ji čia, — pasigirdo Alesandro atsakymas, ir vėl Tonijus pamatė šiurpoką mažą figūrėlę paukštišku veidu. Toji žiūrėjo tiesiai į jį.

Berniukas nusiplėšė kaukę, nusibraukė nuo veido prakaitą ir akimirksniui užsimerkė.

Jie sugrįžo namo likus dviem valandoms iki spektaklio teatre pradžios. Mariana, išsileidusi ilgus juodus plaukus, įsmeigusi akis kažkur į tolį, stovėjo tarsi pakerėta. O paskui, pastebėjusi susirūpinusį Tonijaus veidą, pasistiebė ir pabučiavo jį.

— Bet mama! — netikėtai atšoko jis. — Ten, prie katedros durų... Nejaugi kažkas... Kažkas tave...

Jis nutilo, nebepajėgdamas tęsti.

— Kažkas mane — ką? Kas tau? — šiek tiek susierzinusi paklausė motina ir krestelėjo plaukus. Jos veidas pagriežtėjo, lūpas ištempė nuostabos šypsena. — Aš neprisimenu nieko, kas nutiko prie katedros durų. Argi mes buvome prie katedros durų? Praėjo jau tiek valandų! O be to, — Mariana nusijuokė, — juk yra kam apginti mano garbę — aš turiu tave ir Alesandrą.

Tonijus žiūrėjo į ją bemaž pasibaisėjęs.

Jinai atsisėdo priešais veidrodį, Lena pradėjo segioti jai suknelę. Visi motinos judesiai buvo grakštūs, nors ir ne itin tvirti. Ji pakėlė stiklinį odekolono kamštuką prie lūpų.

— Ką man apsivilkti, ką man apsivilkti? O tu! Pasižiūrėk į save! Juk tu visą gyvenimą maldavai nusivesti tave į operą! Ar žinai, kas šį vakarą dainuos? — Jinai atsisuko į jį nuleidusi rankas ant suolelio pagalvių. Suknelė nuslydo nuo pečių, beveik apnuogindama krūtis, bet ji šito, rodos, nepastebėjo. Panėšėjo į vaiką.

— Bet, mama, man atrodo, kad aš mačiau...

— Liaukis pagaliau! — ūmai ji pakėlė balsą. Lena apstulbusi atšlijo, tačiau Tonijus nė nekrustelėjo. — Baik šitaip į mane žiūrėti! — dar garsiau riktelėjo motina, užsispaudusi rankomis ausis, tarsi negalėtų pakęsti savo pačios balso. Ji pradėjo dusti, veidas persikreipė.

— Ne, ne, nereikia... nereikia, — sušnibždėjo jis. Paglostė jai plaukus, patapšnojo per petį, ir ji pagaliau, giliai atsikvėpusi, suglebo visu kūnu. Paskui, dar sykį pažvelgusi į jį, dirbtinai nusišypsojo, vėl tapo švytinti bei bauginamai graži. Bet tai tetruko akimirksnį. Jos akis užtvindė ašaros.

— Tonijau, aš nepadariau nieko blogo, — ėmė skųstis ji, lyg būtų jo jaunėlė sesutė. — Tu neišdrįsi man visko sugadinti, tu negali! Per visus tuos metus aš pirmą kartą išėjau iš namų į karnavalą. Tu ne... Tu ne...

— Mama! — jis prispaudė jos veidą prie savo švarko. — Atleisk man.

Vos įėjęs į ložę, Tonijus suprato vargiai įstengsiąs ką nors išgirsti.

Dėl to nenustebo, mat jau žinojo: jeigu trijuose teatruose vienu metu rodomi skirtingi spektakliai, žmonės neišvengiamai ims vaikštinėti tarp teatrų, ir šioje sumaištyje dorai nepamatys nė vieno vaidinimo. Katrina Lizani, prisidengusi balta atlaso kauke, jau sėdėjo ložėje, nusisukusi nuo scenos, ir lošė kortomis su savo sūnėnu Vinčencu. Jaunieji Lizaniai mojo ir kažką šnypštė esantiems apačioje, o apyamžis senatorius, Katrinos vyras, snūduriavo paauksuotame krėsle, kartais nubusdamas tik tam, kad burbtelėtų, esą jau metas vakarieniauti.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Kastratai»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Kastratai» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Kastratai»

Обсуждение, отзывы о книге «Kastratai» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x