Энн Райс - Kastratai

Be to, Tonijui buvo malonu matyti, kad motina laiminga taip nuostabiai leisdama laiką. Dabar ji nesėdėjo įsistebeilijusi į kampą, nežiūrėjo į visus įtariai, ji netgi šokdavo su Alesandru.

Ir Tonijus, užėmęs savo vietą didingoje išsipusčiusių didžiąją Lizanių namų svetainę užpildžiusių vyrų bei moterų virtinėje, atlikinėjo tikslius menueto žingsnelius, pakerėtas jaudinančio raukiniais pridengtų krūtų, dailių rankų bei švelnių skruostų vaizdo. Oru plaukė šampano taurės ant sidabrinių padėklų.

Prancūziškas vynas, prancūziški kvepalai, prancūziška mada.

Suprantama, visi žavėte žavėjosi Alesandru. Kukliai apsirengęs, tikras įsikūnijęs paprastumas, bet kartu toks didingas ir kupinas orumo, kad Tonijus negalėjo juo nesigėrėti.

Vakarais, likę vieni, juodu ilgai kalbėdavosi.

— Baiminuosi, kad greitai imsi nuobodžiauti mūsų namuose, — sykį pasakė jam Tonijus.

— Jūsų prakilnybe! — nusijuokė Alesandras. — Juk užaugau anaiptol ne nuostabiuose rūmuose. — Dainininko žvilgsnis nuslydo aukštomis dabartinio jo kambario lubomis, sunkiomis žaliomis lovos užuolaidomis, raižyto medžio rašomuoju stalu bei nauju klavesinu. — Na, kai praleisiu čia kokį šimtą metų, gal man ir pasidarys nuobodu.

— Noriu, kad liktum čia visam laikui, Alesandrai, — sušnibždėjo Tonijus.

Paskui, tyloje, Tonijų aplankė keistas, žodžiais neišsakomas suvokimas, jog tasai žmogus, sulaukęs garbės dainuoti po švento Morkaus bazilikos skliautais, nebuvo savimi patenkintas ir skausmingai siekė tobulybės. Nieko stebėtino, kad jį gaubė toks tylus, kuklus rimtumas. Jis pats tapo visą gyvenimą jį supusios prabangos, gerų manierų bei grožio įsikūnijimu.

Tad kodėl jis neturėtų vaikščioti po Katrinos namus taip laisvai ir elegantiškai?

„Bet ką iš tiesų apie jį galvoja žmonės? — klausė savęs Tonijus. — Ir ką jie galvoja apie Kafarelį?“ Patį Tonijų kažkodėl persmelkdavo kančia, kai įsivaizduodavo Kafarelį lovoje su bet kuria iš aplinkui susispietusių moterų. Atrodė, tereikia dainininkui piršteliu pamoti, ir kiekviena nuseks iš paskos.

„O ką aš veikčiau su bet kuria iš šių moterų?“ — svarstė Tonijus parteryje, traukdamas į save šimtų Betinų aromatą, pastebėjęs, kad daugelis damų ir į jį patį koketiškai žvilgčioja viršum nėriniuotų vėduoklių.

„Viskas savo laiku, Tonijau, viskas savo laiku!“ — tuojau pat sulaikydavo save. Jis verčiau būtų miręs, nei išdavęs tėvą. Viską aplinkui nušvietė stebuklinga naujos atsakomybės ir naujo žinojimo šviesa. O naktimis savo kambaryje jis atsiklaupdavo priešais Madoną bei melsdavosi: „Prašau, prašau, neleisk šiai šventei baigtis! Tegul ji tęsiasi amžinai!“

Bet jau artinosi vasara. Ėmė kamuoti kaitra. Karnavalas netrukus turėjo pasibaigti, nutrūkti taip staigiai ir netikėtai, kaip kad subyra kortų namelis. Prasidės vilų sezonas, kai visos kilmingos šeimos persikels į vasarnamius prie Brentos upės. Niekas nenorėjo leisti vasaros prie dvokiančių kanalų, viršum kurių pakibdavo debesys uodų.

„Bet tuomet mes vėl liksime vieni. Ak ne, prašau, ne-e-e-e!“

Vieną rytą, kai karnavalo dienas jau galėjai suskaičiuoti vienos rankos pirštais, Alesandras, įėjęs į Tonijaus kambarį kartu su tarnais, atnešusiais šokoladą ir kavą, atsisėdo prie jo lovos.

— Tavo tėvas tavimi labai patenkintas, — prabilo jis. — Visi jam praneša, kad elgiesi kaip pavyzdingas patricijus.

Tonijus nusišypsojo. Jis norėjo pamatyti tėvą. Bet senjoras Lemas jau du kartus jam sakė, kad ši tema nė neaptarinėtina. Nors Tonijui atrodė, jog pastaruoju metu tėvo apartamentuose lankosi neįprastai daug žmonių. Užsukdavo ten ir patikėtiniai, ir seni draugai. Berniukui visa tai nepatiko.

Bet kodėl jis nusprendė, kad toji ilga atvirumo naktis turėjo sukurti naują realybę, kurioje atsiras vietos dažniems pašnekesiams? Juk tėvas ir toliau priklausė valstybei. Jeigu jis išsisuko kulkšnį ir dabar negalėjo, kada panorėjęs išeiti, vadinasi, pati valstybė turėjo atkakti pas jį. Ko gero, taip ir nutiko.

Bet Alesandro galvoje sukosi kitokios mintys.

— Ar tu kada nors lankeisi Lizanių viloje šalia Paduvos? — paklausė jis.

Tonijus sulaikė kvėpavimą.

— Tai štai — pradėk krautis daiktus. O jeigu neturi jojimo kostiumo, siųsk Džiuzepę pakviesti siuvėjo. Tavo tėvas nori, kad praleistum ten visą vasarą, o tavo teta mielai tave priims. Bet, Tonijau, — tęsė Alesandras (Tonijui reikalaujant jis jau seniai nebesikreipdavo formaliai), — pagalvok, ko galėtum paklausinėti savo mokytojų. Jie jaučiasi nereikalingi ir baiminasi, kad bus atleisti. Aišku, taip nenutiks, jie važiuos drauge. Bet pasistenk juos įtikinti, jog jie reikalingi tau, kaip ir anksčiau.

— Mes vykstame į Lizanių vilą!

Tonijus pašoko ir puolė Alesandrui ant kaklo. Šis nejučia atsitraukė, o paskui neskubriai palietęs berniuko plaukus nubraukė juos nuo kaktos.

— Niekam nesakyk, — sušnibždėjo jis, — bet aš susijaudinęs ne mažiau negu tu. 17

Kai sužaloti riešai sugijo, Gvidas pasiliko toje pačioje konservatorijoje, kurioje užaugo, ir įniko į mokytojo darbą kupinas tokio pasišventimo, kokį atlaikydavo tik nedaugelis studentų. Jis buvo genijus, bet nepažino užuojautos.

Nesulaukęs nė dvidešimties, jis jau išleido keletą nuostabių mokinių, įstojusių į Siksto koplyčios chorą.

Šie kastratai vidutiniškais balsais be Gvido pamokų ir mokytojo nuojautos nebūtų ničnieko pasiekę. Tačiau kad ir kokį dėkingumą jie jautė už gautas pamokas, visi paniškai bijojo jaunojo maestro ir džiaugėsi jį palikdami.

Ir išties visi Gvido mokiniai kartkartėmis, jei ne nuolatos, jo nekentė.

Tačiau konservatorijos dėstytojai jį mylėjo.

Jeigu žmogus apskritai pajėgus „sukurti“ balsą ten, kur šis neduotas Dievo, tą padaryti galėjo Gvidas. Kolegos vėl ir vėl stebėdamiesi įsitikindavo, kad jis sugeba išugdyti muzikalumą tiems, kurie visiškai nepasižymėjo originalumu nė talentu.

Pas jį nukreipdavo netikėlius ir tuos nelaimingus mažylius, kurie buvo iškastruoti gerokai anksčiau, nei paaiškėjo, kad jie visai neturi balso.

O Gvidas „įdiegdavo“ jiems padorų bei ganėtinai malonų sopraną.

Tačiau pats jis nekentė šitų mokinių, o kuklūs jų pasiekimai neteikė mokytojui tikro pasitenkinimo. Muziką jis brangino labiau nei savo gerovę, taigi tuščiagarbiškumas jam buvo nepažįstamas.

Sunkumai ir gyvenimo monotonija dar labiau pastūmėjo jį kurti muziką. Daugelį metų, svajodamas apie dainininko karjerą, jis ignoravo kompozicijos pamokas, o kiti tuo tarpu pralenkė jį ir jau dalyvavo savo pačių oratorijų bei netgi operų pastatymuose.

Mokytojai abejojo Gvido sugebėjimu ko nors pasiekti kūrybos srityje, todėl apkraudavo jį pamokomis nuo aušros iki sutemų, taigi muziką jam tekdavo kurti tik naktimis.

Bet abejonės pradedančiojo kompozitoriaus nekankino. Oratorijos, kantatos, serenados ir ištisos operos liete liejosi iš jo. Jis žinojo: jeigu tarp jo mokinių pasitaikytų bent vienas puikus dainininkas, jis sugebėtų rasti laiko ir rašyti tam balsui bei pelnyti pripažinimą tų, kurių klausos iki šiol nepasiekdavo jo muzika. Toksai balsas galėjo jį įkvėpti ir suteikti stimulą, kurio taip trūko. O paskui atsirastų ir kiti, gebantys bei trokštantys dainuoti tai, ką jis jiems parašė.

Bet kol kas tik talentu neapdovanoti mažieji auklėtiniai mėgindavo atlikti jo kūrinius be menkiausio supratimo ir grakštumo.

Ilgais vasaros vakarais, pavargęs nuo karščio bei užsiėmimų klasių kakofonijos, Gvidas pasikabindavo ant diržo špagą, išsitraukdavo vienintelę padorią porą batų ir niekam nieko nepaaiškinęs patraukdavo klajoti po judrų miestą.