Энн Райс - Kastratai

Antra dalis1

Namas buvo pilnas mirties ir svetimų žmonių: senyvų ponų juodomis bei raudonomis mantijomis, be paliovos besikuždančių tarpusavyje. O paskui tėvo apartamentų gilumoje nuskambėjo tas siaubingas, nežmoniškas riksmas. Tonijus girdėjo, kaip užgimė šis šiurpus garsas ir kaip jis stiprėjo.

O kai pagaliau atsilapojo durys, į koridorių išėjo jo brolis Karlas ir sutikęs Tonijaus žvilgsnį vos pastebimai nusišypsojo. Šypsena buvo neryžtinga, liūdna. Tik plonas šydas, dengiantis šio žmogaus širdyje kunkuliuojantį apmaudą.

O dar anksčiau Tonijus stebėjo brolio atvykimą. Valtis plaukė aukštyn Didžiuoju kanalu. Brolis stovėjo valties priešakyje, drėgnas vėjas palengva plaikstė jo apsiaustą. Juodi Karlo plaukai ir galvos forma buvo pažįstami Tonijui. Pasitikdamas jį, berniukas žvelgė nuo viršutinės laiptų pakopos, kaip Karlas įplaukia prieplaukon.

Juodas akis, lygiai tokias kaip paties Tonijaus, užpildė nuostaba, kai Karlas pastebėjo judviejų su broliu panašumą. Jo veide, stambesniame bei labiau įdegusiame nei Tonijaus, netikėtai išryškėjo jaudulys. Brolis žengė į priekį, ištiesė rankas pasisveikindamas ir suėmęs Tonijų į glėbį taip stipriai prisispaudė, jog berniukas oda pajuto Karlo atodūsį, tik paskui jį išgirdo.

Bet ką jis tikėjosi pamatyti? Pyktį? Kartėlį? Perdegusią aistrą, virtusią klasta? Jo veidas buvo toks atviras, jog atrodė it natūralus vidinės šilumos atspindys. Rankos karštligiškai glostė Tonijaus plaukus, o lūpos prisispaudė jam prie kaktos. Šie švelnūs prisilietimai dvelkė savotišku savininkiškumu, ir tą akimirką, tebelaikomas brolio glėbyje, Tonijus patyrė patį slapčiausią, patį nuostabiausią palengvėjimą.

— Tu čia, — sukuždėjo jis.

Ir brolis ištarė taip švelniai, tarytum kalbėtų pati širdis iš masyvios krūtinės:

— Tonijau.

O vos po keleto minučių pasigirdo riaumojimas, iš pradžių duslus, bet pamažu stiprėjantis — urzgimas pro sukąstus dantis, beldimas kumščiu, vėl ir vėl trinktelinčiu į tėvo stalą.

— Karlas, — sušnibždėjo Katrina, kuri šiugždėdama šilkais išdygo Tonijui už nugaros, kai durys atsivėrė ir išleido jo brolį. Ji atmetė gedulo šydą. Tetulės veidas buvo sklidinas liūdesio.

Aplinkui girdėjosi tylūs balsai, šnabždesiai; senjoras Lemas patyliukais bėginėjo pirmyn ir atgal. Katrina patraukė koridoriumi paskui jį. O Mariana, apsitaisiusi gedulo drabužiais, žvelgė sau po kojomis įsistebeilijusi į vieną tašką.

Kartkartėmis Tonijus pastebėdavo blykstelint rožinio karoliuką tarp motinos pirštų ir akių blizgesį, kai ji retsykiais pakeldavo žvilgsnį.

Tačiau Karlui įžengus į kambarį Mariana nė nepajudino galvos. O šis akies krašteliu išsyk ją pastebėjo.

Nusilenkė ir ištarė žvelgdamas į grindis:

— Senjora Treski.

Jis buvo toks pat kaip portretuose, tik oda nuo Levanto saulės patamsėjo. Išorinę brolio rankų pusę dengė juodi plaukai, jis dvelkė rytietiškais muskuso bei prieskonių aromatais.

O dabar, kažkur už uždarų durų, Katrina, rodos, jo kažko prašė:

— Karlai, Karlai!

Laiptų viršuje pasirodė Bepas, už jo — augalota Alesandro figūra.

Alesandras apglėbė Tonijaus pečius. Juodu tylėdami lėtai nužingsniavo į Tonijaus kambarį. Sekundėlę iš už sienos girdėjosi Katrinos balsas:

— Tu namie, supranti, tu namie, esi dar jaunas, o visur aplink tave — gyvenimas...

Vietoje atsakymo nuskambėjo žemas, neaiškus įniršio proveržis, nustelbęs jos balsą.

Uždaręs duris, Alesandras nusivilko mėlyną apsiaustą, apkibusį lietaus lašais. Didelėse mąsliose dainininko akyse atsispindėjo nerimas.

— Taigi jis jau čia, — atsiduso Alesandras.

— Alesandrai, tu turi pasilikti, — maldaujamai pratarė Tonijus. — Tu reikalingas man po šiuo stogu dar ketverius metus, kol vesiu Frančeską Lizani. Visa tai surašyta mano tėvo testamente, jo nurodymuose globėjams. Bet ketverius metus, Alesandrai, aš kažkaip turėsiu gyventi su jais visais...

Dainininkas priglaudė pirštą Tonijui prie lūpų lyg angelas, uždedantis paskutinį atspaudą kūrimo momentu.

— Ne tu turėsi jiems priešintis, Tonijau. O tavo tėvo testamentas ir tie, kurie privalo jį vykdyti. Vadinasi, iš Karlo atimta paveldėjimo teisė?

Tariant paskutiniuosius žodžius, jo balsas pritilo. Juk jeigu jau taip, turėjo egzistuoti išties baisi priežastis. Taip galėjo nutikti tik tuomet, jei Karlas kada nors tyčia pakėlė prieš tėvą ranką. O šitaip niekada nėra buvę.

— Nuosavybė nedaloma, — sumurmėjo Tonijus. — Mano tėvo nurodymai visiškai aiškūs. Didžioji lėšų dalis skirta mano išsilavinimui, mokslams, o paskui visoms išlaidoms padengti, kai tapsiu valstybės veikėju. Karlui atiteko apgailėtini skatikai ir patarimas pasiaukoti vardan mano vaikų gerovės...

Aleksandras linktelėjo. Jis dėl to nenustebo.

— Alesandrai! Jis įniršęs! Jis nori žinoti, kodėl turėtų nusileisti. Juk jis vyresnis sūnus...

— Tonijau, Venecijoje tai nieko nereiškia, — priminė Alesandras. — Tėvo pasirinkimu tu turėsi vesti ir pratęsti giminę. Nebijok šio žmogaus, tave gina įstatymas bei globėjai.

— Alesandrai, jis norės žinoti, kodėl šių namų likimas turi priklausyti nuo kažkokio berniūkščio...

— Tonijau, Tonijau, — sušnibždėjo Alesandras. — Net jei panorėtum, negalėtum jam nusileisti. Nurimk. Kad ir kas nutiktų, aš čia esu tam, kad tau padėčiau.

Tonijus, sunkiai alsuodamas, žvelgė į šalį taip, tarsi visi įkalbinėjimai nebūtų jo pasiekę.

— Alesandrai, jei tik aš įstengčiau jo neapkęsti... — pradėjo berniukas.

Alesandras palenkė galvą į šoną, jo veide išryškėjo begalinė kantrybė.

— Bet jis atrodo... Jis toks...

— Tokie dalykai tau nepavaldūs, — papurtė galvą Alesandras.

— Ką tu apie jį žinojai? — neatlyžo Tonijus. — Juk tikrai apie jį žinojai?

— Žinojau, — atsakė Alesandras ir automatiškai nubraukė garbaną Tonijui nuo veido. — Bet tik tiek, kiek žinojo visi. Jis buvo visiškai nevaldomas. O šiuose namuose viešpatavo mirtis. Mirė motina, mirė broliai. Kažin ar įstengsiu papasakoti tau daugiau.

— Tačiau Katrina jo neniekina! — sumurmėjo Tonijus. — Jinai jo gailisi!

— Ak, Tonijau, nors ir gailisi, bet ji — tavo globėja ir palaikys tave. Kai suprasi esąs bejėgis ką nors pakeisti, tu nurimsi.

— Bet paklausyk... Toji moteris, kurios jis atsisakė. Kai prieš daugelį metų tėvas norėjo pasirūpinti jo santuoka...

— Aš nieko apie tai nežinau, — dainininkas vėl papurtė galvą.

— Jis atsisakė tėvo išrinktos nuotakos ir pabėgo su kažkokia mergina iš vienuolyno. O nuotakos atsisakė. Alesandrai, ar toji nuotaka — mano motina?

Alesandras jau ketino paprieštarauti, bet paskui sudvejojo.

— Jeigu ji — toji mergina, kurios atsisakė Karlas, gyvenimas čia taps jai nepakeliama našta...

Alesandras patylėjo.

— Ne, ji — ne ta mergina, kurios atsisakė Karlas, — pagaliau tyliai atsakė jis.

Tamsūs namai, tušti namai, svetimi garsai.

Tonijus užkopė laiptais į viršutinį aukštą.

Jis žinojo, kad Karlas savo kambaryje. Į dulkėtą koridorių skverbėsi šviesa pro praviras duris.

Šįryt brolis pakvietė jį drauge papusryčiauti, atsiuntė savo tarnus turkus, kurie perdavė kvietimą nusileisti. Atsisėdęs lovoje, rankomis apglėbęs galvą, Tonijus nerišliai vebleno atsisakymo žodžius svetimiems veidams.

O dabar jis ant pirštų galų atitykino prie durų ir pamatė brolį. Šis vaikščiojo tarp laiko apgadintų daiktų. Lova užversta purvinais skarmalais. Rankoje Karlas laikė nuo drėgmės išpampusią knygą. Versdamas sunkius, sudrėkusius puslapius, jis patyliukais skaitė balsu. Žydras dangus jam už nugaros atrodė apsiblausęs žvelgiant pro purvinus stiklus, o kuždesys šiame kambaryje skambėjo išties natūraliai. Karlas skaitė monotoniškai, vis garsiau ir garsiau, nors skaitė tik sau, ir ranka mušė ritmą.