Энн Райс - Kastratai

Tonijui nereikėjo aiškinti, kad čia Karlo kambarys, paliktas paskubomis ir kad iki šio momento niekas čia nesilankė.

Vaikinas apstulbęs žiūrėjo į šlepetes prie lovos, žiurkių apgraužtas žvakes. O paskui pastebėjo į komodą atremtą, tarytum skubotai numestą portretą. Pažįstami ovalūs rėmai kvadratiniu apvadu, kaip ir visi paveikslai apatinėje galerijoje bei didžiojoje svetainėje, iš kur, matyt, ir buvo atneštas.

Iš portreto žvelgė brolio veidas, nutapytas itin meistriškai. Tos pačios viena nuo kitos atitolusios juodos akys, ramiai žvelgiančios į apleistą kambarį.

— Palaukite už durų, — tyliai paprašė Tonijus senjoro Lemo.

Langas buvo atlapotas, už jo raudonavo daugybė čerpių stogų, tarp kurių šen bei ten įsiterpdavo sodelių žaluma bei bokštų smailės, o tolumoje matėsi švento Morkaus bazilikos kupolas.

Staiga iš Andrea lūpų išsiveržė švilpesys. Tonijus pajuto smilkinius perveriantį skausmą.

— Tėve? — atsargiai pratarė artindamasis.

Andrea pasuko galvą, bet rudos akys sūnaus neatpažino. Veidas atrodė dar labiau išsekęs nei visuomet ir blizgėjo nuo prakaito. Akys, paprastai tokios guvios, kai nebūdavo rūsčios, dabar prarado aiškumą ir tarsi apsitraukė plėvele.

Paskui Andrea veidas pamažu prašviesėjo.

— Aš... Aš... Nekenčiu... — sukuždėjo jis.

— Ko, tėve? — paklausė ne juokais išgąsdintas Tonijus. Dėjosi išties šiurpūs dalykai.

— Karnavalas, karnavalas, — niurnėjo Andrea, o jo lūpos virpėjo. Jis uždėjo ranką Tonijui ant peties. — Aš... Aš... Aš privalau...

— Gal nusileiskite žemyn, tėve? — nedrąsiai pasiūlė Tonijus.

Ir tada berniuko akivaizdoje tėvas pradėjo siaubingai keistis. Jo akys išsiplėtė, burna persikreipė.

— Ką tu čia veiki? — sušvokštė Andrea. — Kaip įžengei į šiuos namus be mano leidimo?

Jis staigiai atsitiesė ir ėmė tirtėti apimtas įniršio.

— Tėve! — sukuždėjo Tonijus. — Čia aš, Tonijus.

— A! — Andrea pakėlė ranką, kuri taip ir pakibo ore.

Jis suprato suklydęs ir dabar žiūrėjo į sūnų susigėdęs bei sumišęs. Iš begalinio susijaudinimo drebėjo jo rankos, tirtėjo lūpos.

— Ak, Tonijau, — vos ne vos išlemeno. — Mano Tonijau.

Ilgai nė vienas nepratarė nė žodžio. Koridoriuje pasigirdo šnibždėjimasis. Paskui balsai nutilo.

— Tėve, jums reikia atsigulti, — pagaliau pratarė Tonijus, apkabindamas tėvą. Jis pirmą kartą pastebėjo, koks šis sulysęs.

Lengvas it plunksnelė, be gyvybinių jėgų ir energijos. Ko gero, gyventi jam beliko visai nebeilgai.

— Ne, ne dabar. Man viskas gerai, — atsakė Andrea.

Gan grubiai jis patraukė nuo pečių Tonijaus rankas ir nuėjo prie praviro lango.

Apačioje, žaliame vandenyje, plaukė ankštis primenančios gondolos. Lagūnos link pamažu slinko ekskursijų laivas. Ant jo denio grojo orkestrėlis, o kraštus puošė rožės bei lelijos. Mažos figūrėlės šmėžavo, sukiojosi, zujo po balto šilko stogeliu. Iš ten, rodos, sklido sienomis aukštyn kopiantis skambus juokas.

— Kartais man atrodo, kad pasenti ir numirti Venecijoje — klaikiai neskoninga! — tyliai pratarė Andrea. — Taip, skonis, vis skonis! Tarsi visas gyvenimas — tai nieko daugiau, vien tik skonio reikalas! — drebančiu balsu piktai suniurzgė jis, žvelgdamas į sidabrinį kupolą tolumoje. — Tu didžioji kekšė!

— Tėti! — sukuždėjo Tonijus.

Tėvas uždėjo jam ant peties kaulėtą it žnyplės ranką.

— Sūnau, tu neturi laiko užaugti pamažu. Aš jau tau sakiau. Dabar įsidėmėk: privalai įsikalti į galvą, kad jau tapai vyru. Elkis taip, lyg tai būtų absoliuti tiesa, tuomet ir visa kita atsistos į savo vietas, supranti? — balzganos akys įsmigo į Tonijų, akimirksniui žybtelėjo, o paskui vėl apsiblausė. — Aš atiduočiau tau imperiją, visą pasaulį. Bet dabar tegaliu duoti patarimą: kai pats nuspręsi, jog esi vyras, tuomet juo ir tapsi. Visa kita susitvarkys savaime. Įsidėmėk.

Tik po poros valandų Tonijus pagaliau leidosi įkalbamas išvykti prie Brentos. Alesandras du kartus lankėsi Andrea apartamentuose ir abusyk grįžęs patikino, kad tėvo įsakymas neabejotinas.

Atėjo metas iškeliauti į Lizanių vilą. Andrea nerimavo dėl to, kad Mariana su Tonijum jau ir taip vėluoja, todėl norėjo kuo greičiau juos išsiųsti.

Pagaliau senjoras Lemas įsakė krauti daiktus gondolon ir pakvietė Tonijų į šalį.

— Jis kenčia skausmą, — pasakė sekretorius. — Ir nenori, kad tu arba tavo motina matytų jį tokios būklės. O dabar paklausyk manęs. Nereikia jam parodyti, koks esi susirūpinęs. Jeigu nutiks kas nors rimto, mano pasiuntinys tau praneš.

Jiems beeinant mažąja prieplauka, Tonijus vos tramdė ašaras.

— Nusišluostyk akis, — šnipštelėjo Alesandras, padėdamas jam įlipti į valtį. — Jisai stovi balkone, išėjo palinkėti mums laimingos kelionės.

Tonijus pažvelgė į viršų ir pamatė iš abiejų pusių prilaikomą pamėklišką figūrą. Andrea apsisiautė raudoną mantiją; plaukai sušukuoti, o lūpose tarytum baltame marmure sustingusi šypsena.

— Aš niekada daugiau jo nebepamatysiu, — sušnibždėjo Tonijus.

Dėkui Dievui už valties greitumą bei vingiuotą kanalo vagą. Kai namas dingo iš akių ir Tonijus pagaliau atsidūrė mažoje kajutėje, jis tyliai, bet netramdomai pravirko.

Alesandras stipriai spaudė jo ranką.

Kai pagaliau Tonijus pakėlė galvą, pamatė Marijaną kuo svajingiausiai žvelgiančią pro langą.

— Brenta! — bemaž išdainavo ji. — Aš neregėjau didžiosios žemės nuo pat ankstyvos vaikystės! 19

Neapolio karalystėje ir Sicilijoje Gvidas nesurado nė vieno mokinio, dėl kurio vertėtų leistis atgalios. Čia vienur, čia kitur jam pristatydavo vilčių teikiančių berniukų, bet mokytojui nepakako narsos rekomenduoti jų tėvams pasmerkti vaiką operacijai.

O tarp jau iškastruotų vaikų neaptiko nė vieno talento.

Tuomet jis patraukė toliau, į Popiežiaus sritį, paskui į pačią Romą, tuomet gilyn į šiaurę, į Toskaną.

Leisdamas naktis triukšminguose nakvynės namuose, o dienas — samdomose karietose, kartkartėmis pietaudamas drauge su kilmingų šeimų išlaikytiniais, jis pats nešiojosi savo mantą apšepusiame odiniame lagamine, dešine ranka po apsiaustu spausdamas durklą, idant apsigintų nuo plėšikų, kurie visur tykojo keliautojų.

Mažuose miesteliuose užsukdavo į bažnyčias. Ir visur — kaimuose bei miestuose — klausėsi operos.

Išvykdamas iš Florencijos, Gvidas jau turėjo du šiokių tokių vilčių teikiančius berniukus. Jis apgyvendino juodu viename vienuolyne ir ketino iš ten pasiimti grįždamas į Neapolį. Ne dievaži koks stebuklas, bet jie buvo geriausi iš visų, kurių teko klausytis kelionės metu, o grįžti tuščiomis jam atrodė tiesiog neįmanoma.

Bolonijoje jis dažnai lankėsi kavinėse, susitikdavo su garsiais teatro impresarijais, ilgas valandas leido su dainininkais, kurie susirinkdavo ten, tikėdamiesi pasiūlymo sudaryti sezoninę sutartį, ir vis vylėsi sutikti apsiskarmalavusį berniuką, apdovanotą nuostabiu balsu bei svajojantį apie sceną.

Seni bičiuliai nupirkdavo jam išgerti — dainininkai, mokęsi su Gvidu vienoje klasėje. Pastarieji džiaugėsi jį sutikę ir jausdami neabejotiną dabartinį savo pranašumą išdidžiai pasakodavo apie savo gyvenimą.

Bet ir čia jis nieko nesurado.

Kai atėjo pavasaris, oras pasidarė šiltesnis bei kvapnesnis, o tuopos pasidabino žaliais lapeliais, Gvidas patraukė dar toliau į šiaurę, link didžiosios Italijos paslapties: senos ir didingos Venecijos respublikos. 20

Andrea Treskis mirė pačiame rugpjūčio kaitros įkarštyje. Senjoras Lemas tuojau pat pranešė Tonijui, kad nuo šiol Katrina Lizani ir jos vyras tampa berniuko globėjais. O Karlas Treskis, kuriam tėvas pasiuntė žinią pajutęs besiartinančią mirties valandą, jau išvyko iš Stambulo ir įtempęs visas bures skrieja namo.