Энн Райс - Kastratai

Kai valtis nuslydo po artimiausiu tiltu bei dingo tamsoje, jis akimirksnį pasigailėjo nesąs girtas kaip pėdas ir nesusiprotėjęs aikštėje nusipirkti vyno ąsočio. Vaikinas nuslinko palei sieną siaura gatvele; akmenys po kojomis buvo tokie glitūs, jog vos nepaslydo ir nenugarmėjo į vandenį.

Kaip jie atrodo? Anksčiau, tamsoje, vargiai begalėdavo juos įžiūrėti. Ar jie jį pažins?

Tačiau šviesoje, sklindančioje pro praviras duris, jis išsyk pamatė mažąjį ansamblį. Aukštas, tvirtas barzdotas vyras pasirodė besąs Ernestinas. Jis dainavo serenadą susikūprinusiai moteriai putliomis rankomis, stovinčiai ant laiptelio. Toji švelniai šaipėsi iš jų. Smuikininkas siūbuodamas pirmyn ir atgal įnirtingai darbavosi stryku. Muzika skambėjo skvarbiai, griebė už širdies.

Ir tuomet įstojo Tonijus, oktava aukščiau už Ernestiną, unisonu kartodamas tas pačias frazes. Ernestino balsą nuspalvino jausmas, ir Tonijus pamatė, kaip persimainė jo veidas.

— Ak, tai neįmanoma! — šūktelėjo dainininkas. — Juk čia mano serafimas, mano princas iš Treskių palaco! — jis išskėtė rankas, čiupo Tonijų į glėbį ir apsukęs aplinkui pastatė į vietą. — Bet kaip jūs čia atsidūrėte, jūsų prakilnybe?

— Aš noriu dainuoti su jumis, — pasakė Tonijus ir paėmė vyno ąsotį. Gėrimas plūstelėjo jam į burną, nutekėjo smakru. — Kad ir kur eisite, aš noriu dainuoti su jumis.

Jis užvertė galvą. Lietus plakė blakstienas, o jis traukė be galo aukštą, tyrą, įstabiai koloratūrišką melodiją, kuri aidėjo tarp sienų ir, rodos, kilo iki pat dangaus, gaubiančio siauros gatvelės tamsą, kur šen bei ten švietė žiburėliai mažuose langeliuose. Ir tuomet, antrindamas jam, suskambo gilesnis Ernestino balsas, paremdamas jį, leisdamas pleventi aukštai aukštai bei laukdamas nepaprastos baigiamosios frazės harmonijos...

Kažkas šaižiai riktelėjo: „Bravo!“, ir tarsi nuo pačių sienų, iš visur, pasigirdo negarsūs komplimentų protrūkiai. Pasigirdo ir nutilo taip pat netikėtai. O kai ant šlapių akmenų pabiro monetos, Feliksas skubiai puolė jų rinkti.

Iki pat aušros klajojo jie visų vėjų košiamomis krantinėmis bei dainavo; surėmę alkūnes brovėsi siauručių gatvelių voratinkliu. Kartais sienos taip glaudžiai juos apsupdavo, jog tekdavo eiti vienam paskui kitą. Balsai čia skambėdavo keistai, antgamtiškai. Tonijus mintinai mokėjo visas jų pamėgtas dainas, o kitų jie greitai jį išmokė. Vaikinas vis glaudė lūpas prie ąsočio, o kai vynas baigėsi, nusipirko kitą.

Visur, kur jie ėjo, virš galvų atsidarinėjo langai, o kartais sustodavo ir dainuodavo serenadas kokiam nors miglotam siluetui tolumoje. Klaidžiodami palei rūmų sienas, jie atitraukdavo nuo kortų bei prabangių puotos stalų prašmatniai pasipuošusias moteris ir vyrus. Kraujas tvinkčiojo Tonijaus smilkiniuose, kojos nebeklausė, jis nuolat klupo ant slidžių akmenų, bet jo balsas, ko gero, niekad anksčiau nepasiekė tokios nesulaikomos galios. Ernestinas su Pjetru juo žavėte žavėjosi. Tereikėdavo jam uždainuoti šiek tiek tyliau, ir muzikantai, karštais aplodismentais pasitikdami skvarbias aukštąsias natas bei ilgus švelnius perėjimus, skatino atlikinėti naujus žygdarbius. Tačiau pamažu jo dainos darėsi vis lėtesnės, sklidinos švelnaus, pavergiančio liūdesio. Vėliau jis prisiminė, kaip stovėjo svyruodamas bei sukryžiavęs ant krūtinės rankas, sekdamas Ernestiną dainavo kažkokią lopšinę, o naktis vis nesibaigė, ir mėnulis nuolat dirsčiojo iš po debesų, apšviesdamas nebylias sidabrinio lietaus čiurkšles.

Liūdesys pasirodė besąs stulbinantis jausmas. Jis pagaliau suprato, ką reiškia posakis „širdis plyšta iš sielvarto“.

Patekėjo saulė.

Aikštėje mėtėsi šiukšlės. Iš po arkadų girdėjosi šūksniai. Šen bei ten, susiėmę už rankų, šoko kaukėti žmonės. Pati didingoji bazilika mirguliavo ir virpėjo merkiama lietaus, lyg paveikslas, nutapytas ant didžiulio šilko skiautės, nukarusios iš dangaus.

Betina užmiegotu veidu puolė prie Tonijaus, pakeliui segdamasi plaukus. Ji atnešė jam šiltos duonos su sviestu ir stiprios turkiškos kavos. Patiesė jam ant kelių servetėlę, bet matydama, kad jis nebenulaiko galvos, pati ėmė vaikiną maitinti.

Jis perbraukė pirštu per baltą merginos kaklą ir paklausė:

— Ar tu mane myli? 2

Tik praėjus savaitei jis sukaupė drąsą ir ryžosi prisiartinti prie motinos durų. Bet išgirdo, jog toji išėjusi į bažnyčią. Kitą sykį sužinojo, esą ji miega.

Kai pasibeldė dar sykį, Mariana jau buvo išvykusi į Lizanių rūmus.

Kaskart, kai Tonijus ateidavo aplankyti motinos, jos ten nebūdavo.

Penktąjį rytą eidamas nuo jos durų, sūnus garsiai nusikvatojo.

O paskui bejėgiškai nutilo ir jau nebegalėjo bei nebenorėjo jos persekioti.

Bet kad ir kaip plyšdavo galva nuo miego stygiaus, vaikinas nusiprausdavo, prarydavo kokio nors maisto ir kasdien traukdavo į biblioteką.

Katrina Lizani atvykusi pranešė jam, kad Karlas, Levante užgyvenęs solidų turtą, apmokėjo visas namų skolas, kurios, pasirodo, buvusios nemenkos, ir dabar ketina atstatyti senąją Treskių vilą prie Brentos.

Tonijus jautėsi toksai pavargęs po naktinių serenadų dainavimo, jog vos beįstengė nukreipti dėmesį į tetą.

— Juk jis teisingai elgiasi, kaip manai? — paklausė ji. — Vykdo savo pareigą. Tavo tėvas negalėjo daugiau nė norėti.

Kai ir kur Karlas eitų, įkandin nuolatos sekė trys bravai. Augaloti, nekalbūs asmens sargybiniai slankiojo po namus, stengdamiesi išnykti tamsoje. Jie lydėjo brolį kiekvieną rytą, kai šis apsisiautęs patricijaus mantija patraukdavo į Broglio nusilenkti senatoriams bei patarėjams.

Jo mėginimai sužavėti visus iš eilės akivaizdžiai bylojo, jog jis ketina vėl įsitraukti į aukštuomenės gyvenimą.

Kiekvieną rytą po nakties klajonių Tonijus ateidavo į aikštę. Čia jis galėjo stebėti brolį iš tolo, tik įsivaizduodamas trumpų jo pašnekesių turinį. Rankų paspaudimai, lankstymasis, santūrus juokas. Paskui pasirodydavo Marčelas Lizanis, ir juodu drauge imdavo vaikštinėti iš vieno aikštės galo į kitą, išnykdami minioje laivų stiebų bei blausiai mirguliuojančio vandens fone.

Įsitikinęs, kad Karlo netoliese nėra, Tonijus patyliukais prasmukdavo į namus ir, rodos, begaliniais koridoriais patraukdavo prie motinos apartamentų durų. Beldimas. Jokio atsako. Vis tas pats tarnų atsikalbinėjimas.

Katrinai neprireikė daug laiko, kad sužinotų, kur išeina Tonijus. Jis gyveno vien dėl tos akimirkos, kai iš žiemos dangaus staiga nusileisdavo tamsa ir apgaubdavo visą namą. Tuomet išsmukdavo į gatvę ir laukdavo pasirodančio Ernestino su draugija.

Katrina pašėlo.

— Vadinasi, tu esi tasai dainininkas, apie kurį kalba visas miestas? Bet paklausyk, Tonijau, šitaip negali tęstis. Nesileisk sunaikinamas jo įniršio...

„Ak, kodėl tu man nepasakei?“ — tepagalvojo jis.

Mokytojai kažką suniurnėjo, ir berniukas pažvelgė į juos. Suklysti negalėjo: Alesandro veide atsispindėjo išgąstis.

Artinosi vakaras. Daugiau jis nebegalėjo to ištverti. Apsiblausę, niūrūs namai, kur nenorom skverbėsi drovi pavasario šviesa. Atsišliejęs į motinos kambario duris, jis iš pradžių pajuto silpnumą. Bet paskui, apimtas įniršio, pradėjo taip purtyti dvigubas duris, jog geležinis skląstis sutrupino medį, ir Tonijus atsidūrė tuščiame kambaryje.

Ištisą akimirką jis negalėjo susiorientuoti tamsoje, neįžiūrėjo net pažįstamų daiktų. Bet pamažu įžvelgė motinos figūrą, ramiai sėdinčią prie tualetinio stalelio.

Šviesos atšvaitai mirguliavo ant sidabrinio jos šepečio bei šukų. Šviesos spindulys palietė perlus ant kaklo, ir Tonijus staiga suvokė, kad motina vilki anaiptol ne juodo šilko gedulo suknelę, o prabangų, skaisčiai raudoną drabužį, nusagstytą mirguliuojančiais brangakmenių žiburėliais. Žiburėliai išnyko, kai Mariana pakėlė rankas ir užsidengė veidą.