Энн Райс - Kastratai

— Prašau atleisti, maestro, — pasakė jis, pasilenkęs prie įniršusio Gvido (žvakę jis jau paėmė iš Bepo), — berniukas nė kiek neabejoja tuo, jog jo balsas teikia pasitenkinimo kiekvienam, kas jį išgirsta. Tačiau jis pernelyg gerai išauklėtas ir to neparodo. Ir prašau jūsų suprasti, jog šiandien jis atėjo čionai vien tik iš pagarbos savo mokytojui.

Tačiau neapolietis pasirodė besąs ne tik grubus, bet ir storžievis. Jis bemaž nesiklausė Alesandro, trindamasis smilkinius, tarsi jį kamuotų galvos skausmas. Didžiulėse jo akyse žybčiojo bemaž laukinis pyktis.

Ir tik tą akimirką, stovėdamas visai arti bei laikydamas rankoje žvakę, Alesandras staiga suvokė žvelgiąs į kastratą — tiesa, nepaprastai tvirtai sudėtą kastratą. Jis įsižiūrėjo į glotnų veidą. Taip, ant šio veido niekada neaugo barzda. Priešais jį stovėjo dar vienas išromytasis.

Dainininkas vos nesusijuokė. O juk laikė jį pilnaverčiu vyru, nešiojančiu užantyje peilį! Ūmai Alesandras nenorom pajuto simpatiją šiam žmogui. Ne todėl, kad gailėjosi jo, o todėl, kad pats priklausė didžiajai brolijai, sugebančiai deramai įvertinti tyrą Tonijaus balso grožį.

— Jei leisite, senjore, aš galėčiau rekomenduoti jums keletą kitų berniukų. Yra vienas kastratas švento Jurgio katedroje...

— Aš jį girdėjau, — sušnibždėjo Gvidas, kreipdamasis veikiau į save nei į Alesandrą. — Bet ar yra bent menkiausia galimybė, kad berniukas... Aš turiu omenyje, ar jis suvokia, ką jam pačiam gali reikšti ši dieviška dovana?

Bet dar nė nepažvelgęs į Alesandrą, jis jau suprato, koks absurdiškas šis klausimas.

Dainininkas nė nesiteikė atsakyti.

Trumpam įsivyravo tyla. Gvidas susimąstęs žengė kelis žingsnius nelygiomis akmeninėmis grindimis. Žvakės liepsnelė virpėjo Alesandro rankose. Ir šioje prietemoje jis bemaž aiškiai išgirdo atodūsį, išsiveržusį maestro iš krūtinės.

Alesandras pamatė, kaip nusviro neapoliečio pečiai. Ir pajuto iš šio žmogaus sklindantį liūdesį. Liūdesį, sumišusį dar su kažkuo. Su jėga. Šis kastratas turėjo tokios jėgos, su kokia Alesandrui retai tekdavo susidurti. Akimirksniui jį staiga persmelkė prisiminimas apie žiaurumus, kuriuos teko patirti Neapolyje, apie auką, kurią teko paaukoti. Jis pajuto pagarbą Gvidui Mafeo.

— Juk jūs padėkosite už mane jūsų bičiuliui patricijui? Prašau jūsų, — sumurmėjo Gvidas, pripažindamas savo pralaimėjimą.

Jie patraukė link durų.

Bet, jau suėmęs durų rankeną, Alesandras sustojo.

— Vis dėlto pasakykite, — ištarė konfidencialiu tonu, — ką iš tiesų apie jį manote?

Ir tuojau pat pasigailėjo paklausęs. Tasai tamsaus gymio žmogėnas galėjo padaryti bet ką.

Jo nuostabai, Gvidas nieko neatsakė. Jis stovėjo neatitraukdamas žvilgsnio nuo virpančios žvakės šviesos, o išsilyginusiame veide sustingo mąsli filosofo mina. Ir vėl Alesandras pajuto šį žmogų užplūdusias stiprias, įvairialypes emocijas.

O paskui Gvidas nusišypsojo Alesandrui bei pratarė ilgesingu balsu:

— Štai ką aš apie tai manau: geriau nebūčiau išgirdęs jo dainuojant.

Alesandras irgi jam nusišypsojo.

Juodu buvo muzikantai; juodu buvo kastratai; juodu vienas kitą suprato.

Kai pasiekė palaco, prasidėjo lietus. Jis vylėsi rasiąs Tonijų laukiantį prie bažnyčios durų, bet neaptiko berniuko ten. Ir kai Alesandras, perėjęs didžiąją svetainę, įžengė į biblioteką, suprato, kad Bepas vis dar nenurimęs. Mokytojas pasakojo apie patirtą pažeminimą Andželui, o šis reagavo taip, lyg Treskių šeima būtų patyrusi didžiausią įžeidimą.

— Dėl visko kaltas Tonijus, — apibendrino Andželas. — Jam derėjo baigti tuos dainavimus. Ar kalbėjaisi su senjora? Jeigu tu jai nepasakysi, pasakysiu aš.

— Kuo čia dėtas Tonijus? — šūktelėjo Bepas. — Iš kur aš galėjau žinoti, kad tasai žmogus ieško iškastruotų berniukų? Jis kalbėjo su manimi apie balsus, ypatingus balsus. Jis paprašė: „Pasufleruokite man, kur galėčiau rasti...“ Ak, kaip baisu, kaip baisu.

— Viskas jau praeity, — ramiai ištarė Alesandras.

Jis ką tik išgirdo apačioje trinktelinčias laukujės duris. Dabar jis jau puikiai pažino Karlo žingsnius.

— Tonijus tokiu metu paprastai būna čia, bibliotekoje, — susijaudinęs pastebėjo Andželas.

— Bet iš kur aš galėjau žinoti? — tarsi negirdėdamas jo, toliau teisinosi Bepas. — Juk jis manęs paklausė, kur galima rasti pačius geriausius balsus. Ir aš jam atsakiau: „Senjore, jūs atvykote į miestą, kuriame išgirsite pačius geriausius balsus pasaulyje, bet jeigu jūs... jeigu jūs...“

— Tad ar pasikalbėsi su senjora? — pertraukė Bepą Andželas, žvilgtelėjęs į Alesandrą.

— O Tonijus buvo nuostabus, Alesandrai, juk tu žinai, kad kalbu tiesą...

— Ar pasikalbėsi su senjora? — Andželas net trinktelėjo kumščiu į stalą.

— Apie ką? Apie ką derėtų pasikalbėti su senjora?

Andželas pašoko ant kojų. Šiuos žodžius ištarė į kambarį ką tik įėjęs Karlas.

Alesandras skubiai mostelėjo ranka, ragindamas elgtis atsargiau. Jis nežiūrėjo į Karlą, nes nepripažino jokios šio žmogaus valdžios jaunesniojo brolio atžvilgiu. Ramiu tonu dainininkas paaiškino:

— Tonijus išėjo su manimi į aikštę, nors tuo metu privalėjo namie mokytis prižiūrimas mokytojų. Čia mano kaltė, jūsų prakilnybe, prašau atleisti. Pasistengsiu, kad daugiau taip nenutiktų.

Kaip ir tikėjosi, ši tema namų šeimininko nė kiek nedomino.

— Ir čia viskas, apie ką jūs kalbėjotės? — jis aiškiai tikėjosi išgirsti daugiau.

— Ak, įvyko siaubinga klaida, bjauri klaida, — ėmė rypuoti Bepas, — o tasai žmogus dabar pyksta ant manęs. Jis mane įžeidė. Ir taip grubiai elgėsi su jaunuoju šeimininku! Tačiau ką turėjau jam pasakyti?

Šito jau buvo per daug! Alesandras skėstelėjo rankomis ir paprašė leidimo išeiti. O Bepas išklojo Karlui visą istoriją, atskleidė netgi himno, kurį katedroje sugiedojo Tonijus, pavadinimą bei papasakojo, kaip puikiai berniukas kūrinį atliko.

Karlas trumpai nusijuokė ir jau pasuko laiptų pusėn.

Bet ūmai sustojęs sustingo, uždėjęs ranką ant marmurinių turėklų. Atrodė tarytum pervertas aštraus skausmo, kuris nuo kiekvieno judesio tik stiprėjo. Paskui labai pamažu pasuko galvą ir pažvelgė į senąjį kastratą.

Pasibjaurėjimo kupinas Andželas demonstratyviai įsigilinęs skaitė knygą. O senasis išdaris lingavo galvą.

Karlas žengė kelis žingsnius kambario pusėn.

— Nagi, papasakok dar sykį, — tyliai paprašė jis. 4

Dangus švytėjo perlamutru. Ilgą laiką kitapus kanalo nesimatė nė vieno žiburėlio, po to staiga jų išsyk atsirado daug, išsibarsčiusių tarp mauriškų arkų ir grotuotų langelių: sumirguliavo kybantys fakelai, apšviečiantys vartus bei durų angas. Tonijus sėdėjo prie pietų stalo ir žvelgė pro artimiausią langą, sudarytą iš keturiasdešimties stikliukų. Žydra užuolaida buvo nustumta į šalį. Į langą barbeno lietaus lašai, kartkartėmis sužimbantys auksu nuo žibinto šviesos iš pro šalį praplaukiančios valties. Tuo momentu viskas aplink žibintą paskęsdavo tamsoje. Kai šviesa išnykdavo, vėl išryškėdavo migloti siluetai kitapus vandens, o dangus tapdavo skaidrus ir perlamutrinis.

Tonijus balsu kūrė dainelę, kuriai beveik nereikėjo melodijos. Kažką tokio: „Tamsa nusileidžia anksti, tamsa atlapoja duris, tamsa paslepia gatves, ir aš galiu išeiti iš namų“. Jis jautė nežmonišką nuovargį, bet dar stipresnis buvo gėdos jausmas. O jeigu Emestinas su kitais nesiryžtų išeiti laukan per lietų, jis tuomet patrauktų vienas, susirastų kokią nors vietą, kur jo niekas nepažįsta, ir girtutėlis dainuotų tol, kol iš atminties išgaruotų pastarieji įvykiai.