Энн Райс - Kastratai

Tą dieną Tonijus išėjo iš švento Morkaus bazilikos apimtas nevilties. Jis prisiminė gausybę vaikystėje matytų procesijų.

Įsivaizdavo tėvą, žengiantį paskui dožo baldakimą, tarytum užuodė smilkalų kvapą, išgirdo skaidrias, begalines lengvos, nežemiškos dainos bangas.

Paskui kartu su Katrina nuvyko aplankyti jos dukters Frančeskos į vienuolyną, kur toji turėjo gyventi, kol taps jo žmona. O lietus vis lijo ir lijo, juodu su Katrina sugrįžo namo bei liko vienu du.

Žinoma, jie neketino mylėtis — moteris, vyresnė už jo motiną, ir jisai. Bet taip atsitiko. Šiltą kambarį apšvietė židinio liepsna, dvelkė kvepalais. Katrina susižavėjo jo sugebėjimais bei energingais judesiais tarp jos šlaunų. O jos kūnas buvo toks putlus ir nuostabus, kokį Tonijus visuomet jį įsivaizdavo. Tačiau paskui vaikinas pajuto neapsakomą gėdą, ir tarytum visi gyvenimo ramsčiai subyrėjo po juo.

— Bet kodėl tu taip elgiesi? — kamantinėjo tetulė.

Ji reikalavo liautis šlaisčiusis naktimis, nes atėjo laikas, kai svarbu tapti tikru pavyzdžiu kitiems.

— Keistas pamokymas, — švelniai pastebėjo jis iš kvapnių patalų.

— Bet kodėl jo pyktis taip tave griaužia? — stebėjosi Katrina.

Jis neturėjo atsakymo. Ką galėjo pasakyti?

„Kodėl tu manęs neperspėjai, kad motina buvo toji mergaitė?! Kodėl niekas manęs neperspėjo?!“

Bet Tonijus negalėjo kalbėti, nes jo širdyje telkėsti baimė, kuri kasdien vis stiprėjo ir stiprėjo, baimė tokia klaiki, kad jis negalėjo net sau pačiam jos pripažinti, jau nekalbant apie kitus. Vaikinas nusisuko nuo Katrinos.

— Ką gi, mano trubadūre, — sušnibždėjo ji. — Dainuok, kol gali. Jauni žmonės prikrečia kur kas bjauresnių dalykų. Mes galime dar truputį pakentėti. Galų gale, kad ir kaip absurdiškai atrodo, nieko pernelyg blogo čia nėra, — o paskui, glamonėdama jį, pridūrė: — Dievas liudininkas, nebeilgai tu mėgausies tuo nuostabiu sopranu.

Balsas tuščioje bažnyčioje atsimušė į auksines sienas ir sugrįžo atgal pasijuokti iš jo.

Ir štai jis parėjo namo. Dėl ko? Tik tam, kad išgirstų iš Lenos, jog jo brolis išprašė Alesandrą iš namų pareiškęs, esą jo auklėtojo paslaugų nebereikią. O motina slėpėsi už uždarų durų ir tapo jam visiškai nepasiekiama.

Štai dabar, sėdėdamas prie stalo, prie kurio pietavo jau daugelį mėnesių, Tonijus nė nekrustelėjo, išgirdęs artėjančius žingsnius ir trinksinčias duris, iš pradžių pirmąsias, paskui antrąsias.

„Negaliu jo vengti amžinai“.

Dangus tamsėjo. Iš savo vietos jis galėjo matyti net patį tolimiausią vandens pakraštį. Ir neatitraukė nuo pastarojo taško žvilgsnio, nors tuodu — atrodo, jie buvo dviese — jau artinosi prie jo. Jis bemaž desperatiškai ištuštino vyno taurę. „Ji irgi atėjo, — pagalvojo vaikinas. — Tikra kančia“.

Kažkieno ranka vėl įpylė vyno.

— Dabar palik mus vienus, — pasakė Karlas.

Jis kreipėsi į liokajų, kuris pastatė butelį ir skubiai nušlepsėjo akmeninėmis grindimis. Tarsi žiurkė perbėgo dulkėtu koridoriumi.

Tonijus, lėtai pasukęs galvą, pažvelgė į juos abu. Taip, čia buvo Mariana. Su juo. Žvakės jį apakino, ir atgalia ranka prisidengęs akis jis pamatė tai, ką, rodos, pastebėjo anksčiau. Motinos veidas buvo paraudęs, sutinęs.

Brolis atrodė kaip niekad netvarkingas, tarytum susitaršęs po kažkokio ginčo. Ir kai jis atsisėdo priešais Tonijų bei palinko į priekį pasidėjęs ant stalo abi rankas, Tonijus pirmą kartą pagalvojo: „Aš tave niekinu! Taip, tikrai, dabar aš tave niekinu!“

Karlo veide nesimatė nė menkiausio šypsenos šešėlio. Ir jokios vaidybos. Veide atsispindėjo įtampa, akys keistai sustingo, tarsi nušvitus naujam suvokimui.

Tonijus pakėlė sidabrinę taurę, pirštais jusdamas ją puošiantį akmenį. Nukreipė žvilgsnį į vandenį. Paskui į dangų, paskutinį sykį žybtelėjusį sidabru.

— Pasakyk jam! — pareikalavo brolis.

Tonijus lėtai pakėlė akis.

Motina žvelgė į Karlą taip, lyg šis būtų ištaręs užgaulius žodžius.

— Pasakyk jam! — pakartojo brolis.

Mariana nusisuko, ketindama išeiti iš kambario, bet Karlas aplenkęs ją sugriebė už riešo.

— Pasakyk jam!

Ji papurtė galvą. Ir dirstelėjo į Karlą, tarsi negalėdama patikėti, kad šis taip elgiasi.

Tonijus lėtai pakilo iš užstalės, įdėmiau pasižiūrėjo į motiną žvakės šviesoje ir pamatė, kaip jos veidas patamsėjo iš apmaudo.

— Pasakyk jam dabar, man girdint! — suniurzgė Karlas.

Tuomet ji, tarsi užsikrėtusi jo pykčiu, suriko:

— Aš niekada to nepadarysiu, nei dabar, nei kada nors vėliau!

Ją pradėjo krėsti drebulys. Veidas susiraukė, lyg prieš pravirkstant. Ir staiga Karlas, sugriebęs Marianą abiem rankom, pradėjo purtyti.

Tonijus nekrustelėjo. Jis žinojo, jog pajudėjęs jau nebegalės susivaldyti. Jo motina priklausė šiam žmogui, dėl to nebekilo abejonių.

Bet Karlas liovėsi.

Mariana stovėjo užsispaudusi rankomis ausis. Paskui vėl pažvelgė į Karlą ir vien lūpomis ištarė:

— Ne.

Jos veidas neatpažįstamai persikreipė.

Ir tuomet Karlas vėl šiurpiai užriaumojo, tarsi žmogus, apraudantis mirtį, kurios niekada neįstengs pripažinti. Jis pakėlė dešinę ranką ir stipriai trenkė Marianai.

Ji nulėkė kelis žingsnius atatupsta bei parkrito.

— Jeigu tu dar sykį jai smogsi, Karlai, — prabilo Tonijus, — viskas tarp mūsų išsispręs sykį ir visiems laikams.

Jis pirmą kartą pavadino brolį vardu, bet negalėjo tvirtinti, kad Karlas išgirdo.

Brolis žvelgė tiesiai prieš save. Atrodo, jis negirdėjo nė Marianos raudos. Ji tirtėjo vis stipriau bei stipriau ir staiga suriko:

— Aš nesirinksiu, nesirinksiu nė vieno iš jūsų!

— Pasakyk jam tiesą Dievo ir mano akivaizdoje, dabar! — riaumojo Karlas.

— Pakaks! — įsiterpė Tonijus. — Nekankink jos! Ji tokia pat bejėgė, kaip ir aš. Ką ji gali man pasakyti naujo ir kas dėl to pasikeis? Kad tu — jos meilužis?

Tonijus negalėjo žiūrėti į motinos kančias, rodos, didesnes nei visos, patirtos per šiurpius vienatvės metus.

Jam norėjosi kažkaip leisti jai suprasti — nebyliai, vien akimis, galbūt balso tonu — kad myli ją. Ir kad nieko daugiau iš jos nesitiki.

Jis nusuko žvilgsnį į šalį, o paskui vėl pažvelgė į brolį, kuris atsigręžė į jį.

— Visa tai beprasmiška, — pareiškė Tonijus. — Netgi vardan jūsų abiejų aš negaliu priešintis savo tėvo valiai.

— Savo tėvo? — sušvokštė Karlas. — Savo tėvo! — spjaute išspjovė jis. Atrodo, jį bemaž apėmė isterija. — Pažvelk į mane, Markai Antonijau! — jis grėsmingai priartėjo prie Tonijaus. — Pasižiūrėk į mane! Tavo tėvas — aš!

Tonijus užsimerkė.

Bet ir toliau girdėjo tą balsą, kuris darėsi vis garsesnis, plonesnis, jau bemaž trūkinėjo:

— Ji nešiojo tave savo įsčiose, kai atėjo į šiuos namus! Tu — mano meilės jai vaisius! Aš tavo tėvas, o turiu užleisti vietą pavainikiui sūnui! Ar tu girdi mane? Ir ar girdi mane Viešpats? Tu mano sūnus, o esi iškeltas aukščiau už mane. Štai ką ji gali ir privalo tau pasakyti!

Jis nutilo, tarsi jam būtų užgniaužę gerklę.

Atmerkęs akis, Tonijus pro ašaras pamatė, jog jo veidas virto skausmo kauke, o Mariana stovėjo šalia drebančiomis rankomis užspaudusi jam burną. Karlas staigiai ją nustūmė.

— Jis pavogė iš manęs žmoną! — suriko jisai. — Pavogė sūnų! Pavogė šiuos namus! Atėmė iš manęs Veneciją, atėmė mano jaunystę! Bet aš pasakysiu tau: daugiau jis manęs nebevaldys! Pažiūrėk į mane, Tonijau, pažiūrėk! Patikėk manim ir paklausyk manęs! Priešingu atveju — te padeda man Dievas — aš pareiškiu, kad neketinu atsakyti už tai, kas gali tau nutikti!