Энн Райс - Kastratai

Bet atėjo metas iškeliauti. Laikas grįžti namo į Neapolį drauge su dviem berniukais, laukiančiais Florencijoje. Dabar skaudu buvo juos prisiminti: nei vienas, nei kitas niekuo neypatingas. Be to, šiek tiek prisibijojo galimo savo valdžios nepasitenkinimo.

Bet apskritai jam nerūpėjo. Pernelyg pavargo nuo viso šito. Kaip gera bus vėl pradėti dėstyti, nesvarbu, kas iš to išeis. Gvidas troško vėl atsidurti Neapolyje, konservatorijoje, kambariuose, kur praleido visą gyvenimą.

Ir tuo momentu išgirdo dainavimą.

Iš pradžių nusprendė girdįs eilinį gatvės vaidinimą, neblogą, bet ne daugiau. Tokių į valias prisiklausė Neapolyje.

Tačiau paskui kitus balsus nustelbė sopranas, pribloškiantis tono gražumu ir nuostabiu gyvumu.

Gvidas pakilęs nuo lovos priėjo prie lango.

Priešais dunksančios sienos uždengė dangų. O apačioje, aplink fakelus bei žibintus, išilgai kanalo sūkuriavo rūkas. Tasai rūkas atrodė kaip gyvas, slenkantis paskui tėkmę ir čiuptuvais apraizgantis šviesos šaltinius. Nemalonu buvo į jį žiūrėti.

Netikėtai kanalų bei gatvių labirinte Gvidas pasijuto tarsi spąstuose ir neapsakomai panoro ištrūkti į atvirą plotą, vėl pamatyti, kaip žvaigždės slysta dangaus skliautu bei krinta į Neapolio įlanką.

Bet tasai balsas, tarytum kylantis kartu su rūku, sukėlė jam skausmą. Pirmą kartą gyvenime jis išgirdo balsą, kurio negalėjo perprasti. Kas dainavo: vyras, moteris ar vaikas?

Koloratūra buvo tokia lengva ir lanksti, jog galbūt balsas priklausė moteriai. Bet ne. Jame jautėsi aštrus, nenusakomas, neabejotinai vyriškas šiurkštumas. Dainuojantysis buvo jaunas, labai jaunas. Tačiau kas švaistytų energiją mokydamas vokalo eilinį berniuką? Kas gi taip dosniai perteikinėtų jam begalę paslapčių?

Balsas skambėjo nepriekaištingai tiksliai. Jis pynėsi su jį lydinčiais smuikais, kilo virš pastarųjų, leidosi žemyn, be jokių pastangų sužibėdavo naujomis spalvomis.

Jame nesijautė vario šiurkštumo; veikiau asocijavosi su medžiu, o ne su metalu, sielvartingu smuiko garsu, o ne žvaliu trimitu.

Dainavo kastratas! Dainininkas turėjo būti kastratas!

Akimirksnį Gvidas dvejojo, draskomas troškimo tuojau pat surasti dainininką bei noro tiesiog klausytis. Jis žavėjosi jaunuolio sugebėjimu dainuoti taip jausmingai. Tiesiog neįtikėtina! Vis dėlto Mafeo girdėjo savo ausimis. Akrobatiniu lankstumu pasižymintis balsas, nuspalvintas tokio begalinio liūdesio, apstulbino maestro.

Taip, liūdesys, štai kas jame slypėjo. Gvidas apsiavė batus, įsisupo į sunkų apsiaustą ir patraukė ieškoti dainininko.

Tai, ką aptiko, jį nustebino, bet ne itin.

Pasekęs mažąjį gatvės dainininkų ansamblį iki tavernos, Gvidas netrukus pamatė, jog stebuklingasis balsas — aukšto, lankstaus paauglio, angeliškos išvaizdos vaiko vyro manieromis. Jis neabejotinai priklausė aukščiausiajai klasei: kaklą gaubė puikūs venecijietiški nėriniai, ant pirštų mirgėjo įmantrūs sidabro žiedai su granatais. O visi aplinkiniai pagarbiai jį vadino „prakilnybe“.

„Aš gyvas“, — pagalvojo Tonijus. Jis girdėjo aplinkui judančius ir šnekančius žmones. O jeigu jis buvo gyvas, vadinasi, labai tikėtina, kad ir toliau toks liks. Jis neklydo, Karlas negalėjo taip pasielgti, Karlas tiesiog negalėjo. Neįtikėtinų pastangų dėka pavyko praplėšti blakstienas. Berniuką užgriuvo tamsa, ir jis vėl užsimerkė, bet paskui atsimerkė. Pamatė sienomis ir žemomis lubomis slystančius besišnekančių žmonių šešėlius.

Vieną balsą atpažino — Džovanio, to paties bravo, kuris visuomet stypsodavo prie Karlo durų. Jis kažką kalbėjo žemu, grėsmingu tonu.

Bet kodėl jie iki šiol jo neužmušė? Kas vyksta? Tonijus nedrįso krustelėti, kol nesijautė esąs pasirengęs judėti, ir mažumėlę pramerkęs akis žvelgė į kaulėtą, apšepusį žmogų, kuris laikė rankose kažin kokį lagaminą ir kalbėjo:

— Aš to nedarysiu! Berniukas per didelis.

— Visai jis ne per didelis! — Džovanio kantrybė baigė išsekti. — Daryk, kas liepta, ir daryk kaip reikiant.

Apie ką jis? Ką „daryti“? Kairėje stypsojo bravas, vardu Alonsas. Liesas žmogus įdubusiais skruostais stovėjo nugara į duris.

— Aš šiame reikale nedalyvausiu, — pagaliau ryžtingai pareiškė lagaminėlį laikantis žmogus ir pasuko link durų. — Aš ne mėsininkas, aš chirurgas...

Bet Džovanis grubiai sučiupo vyrą ir pastūmėjo į priekį. Jis pažvelgė į Tonijų.

— Ne-e-e-e...

Tonijus pašoko, išsisuko iš Alonso rankų ir staigiai puolė į priekį, parblokšdamas kaulėtąjį vyrą. Bet buvo tuojau pat sugautas bei atplėštas nuo grindų. Vaikinas įnirtingai spardėsi, mėgindamas pasipriešinti, visas kambarys mirguliavo prieš akis. Jis pamatė, kaip atsilapojo lagaminas, iš kurio iškrito peilis. Paskui pasigirdo maldos žodžiai: juos karštligiškai murmėjo liesasis žmogus. Kaire ranka Tonijus įsirėmė jam į veidą, dešiniu kumščiu smogė į pilvą ir nubloškė atgal. Aplinkui mėtėsi kažkokie daiktai, braškėjo mediena, ir staiga rankos jį paleido, berniukas iš netikėtumo parkrito. Tuomet veidu pajuto lietaus lašus. Vadinasi, ištrūko!

Drėgna žemė slidinėjo po kojomis, akmenys ritinėjosi po batais, akimirksnį tikėjo įstengsiąs išsigelbėti, pasislėpti nakties prieglobstyje. Bet tuojau pat išgirdo artėjančius persekiotojus.

Bravai vėl jį sugavo, nunešė atgal į kambarį, parbloškė ant gulto.

Jis įsikirto dantimis į kažkieno raumenis ir plaukus, raitėsi visu kūnu jusdamas, kaip išskečiamos į šalis jo kojos ir perplėšiami drabužiai. Į nuogą odą padvelkė šaltas oras.

— N-E-E-E-E! — riaumojo sukandęs dantis, o paskui riaumojimas išstūmė visus žodžius, virto nežmogišku, šiurpiu, kurtinančiu ir akinančiu jį patį.

Pirmą kartą paliestas peilio, jis suvokė pralaimėjęs mūšį ir suprato, ką jam padarys.

Gvidas pamatė, kad dangus viršum Flovigo miestelio jau balkšvai gelsvas. Maestro gulėjo nejudėdamas ir žiūrėjo, kaip toji šviesa paverčia lietų miglotu šydu, pakibusiu viršum už lango nusidriekusių laukų.

Kažkas pabeldė į duris. Gvidas nesitikėjo tokio jaudulio, kokį sukėlė šis beldimas.

Už durų stovėjo tas pats žmogus, kuris kalbėjosi su juo Venecijos kavinėje. Jis įsmuko į kambarį ir netardamas nė žodžio išvyniojo odinį paketą, kur gulėjo keletas dokumentų.

Apsižvalgęs vyras nepatenkintas šniurkštelėjo pamatęs, kad kambaryje nėra žvakių. Svečias prisiartino prie lango ir ištyrinėjo kiekvieną dokumentą ne itin raštingo žmogaus žvilgsniu. Paskui atidavė juos Gvidui kartu su dar vienu ryšulėliu.

Gvidas išsyk pažino šį paketą. Ten gulėjo visi jo rekomendaciniai laiškai iš Neapolio. Maestro nė nežinojo, kad popieriai buvo pavogti, todėl dabar įtūžo.

Vis dėlto atkreipė dėmesį į dokumentus. Visi jie buvo surašyti lotyniškai ir pasirašyti Marko Antonijaus Treskio. Dokumentuose vaikinas pranešė apie savo ketinimą tapti kastratu siekiant išsaugoti balsą, kartu jis prašė nieko nekaltinti dėl tokio apsisprendimo. Chirurgo vardas nebuvo paminėtas vardan jo paties saugumo.

Paskutiniajame laiške, adresuotame šeimai, kurio kopiją Gvidas laikė rankose, buvo aiškiai suformuluotas berniuko noras įstoti į Neapolio šventojo Angelo konservatoriją, Gvido Mafeo klasę.

Gvidas apstulbęs žvelgė į visa tai.

— Bet aš jūsų nepastūmėjau tokiam žingsniui!

Bravas tik nusišypsojo.

— Apačioje jūsų laukia ekipažas, kuriuo išvyksite į pietus. Turėsite pakankamai pinigų ir galėsite keisti arklius bei vežikus iki pat Neapolio, — pareiškė jis. — O štai čia berniuko piniginė. Jis turtingas, aš jums sakiau. Bet nepamatys daugiau nė skatiko, kol neįstos į jūsų konservatoriją.