Энн Райс - Kastratai

Tonijus Treskis sėdėjo atsirėmęs į sieną. Tamsoje jo akys virto švytinčiais plyšeliais. Gvidas nė nenumanė, kaip seniai berniukas nubudo.

Bet maestro pajuto pavojų. Ir ištarė itališkai:

— Išgerk vyno.

Tonijus neatsakė. Gvidas pastebėjo, kad jo rankos laisvos, o skarmalas, kuriuo buvo surištas, guli ant grindų.

Berniukas nė sekundei nenuleido nuo Gvido žvilgsnio. Violetinės mėlynės paakiuose, paburkę vokai pavertė šį žvilgsnį šiurpiai pagiežingu.

Gvidas gurkštelėjo iš šalia stovinčio bokalo. Paskui išsitraukė iš krepšio dokumentus ir padėjo priešais Tonijų ant grubios baltos antklodės.

Berniukas lėtai nukreipė žvilgsnį į lotyniškas raides. Bet dokumentų neskaitė, tik užmetė akį.

Ir taip staigiai iššoko iš lovos bei prispaudė Gvidą prie sienos, kad šis ne iškart suprato, kas įvyko. Tonijaus rankos suspaudė Gvido gerklę, ir maestro prireikė visų jėgų, kad jį atplėštų nuo savęs. Stiprus smūgis į galvą nubloškė berniuką, jis spėjo pasiremti rankomis, kad nepargriūtų. Drebėjo visu kūnu. Buvo akivaizdu, kad yra dar per silpnas ir negali apsiginti. Vaikinas nuraudo ir užsimerkė.

Tonijus nesipriešino, kai Gvidas jį pakėlė ir atrėmė į sieną. Jo lūpos pamažu prasivėrė, kūnas suglebo, tarsi prarandant sąmonę.

Gvidas abiem rankom sugriebė berniuką už pečių ir pažvelgęs į veidą krūptelėjo: Tonijaus žvilgsnis buvo bemaž pamišęs.

— Paklausyk, — tyliai prabilo maestro. — Aš niekaip nesusijęs su tuo, kas tau nutiko. Gydytojas, kuris atliko operaciją, tikriausiai jau nužudytas. Tie, kurie nužudė jį, būtų nužudę ir mane, jei nebūčiau sutikęs išgabenti tavęs iš Veneto. Jie būtų nužudę ir tave. Jie taip ir pasakė, tiesiai šviesiai.

Berniuko burna judėjo: atrodo, jis kaupė seiles.

— Aš nežinau, kas tie žmonės. O tu žinai? — paklausė Mafeo.

Staiga Tonijus taip spjovė jam į veidą, kad Gvidas jį paleido, atsistojo ir sekundę stovėjo, užsidengęs veidą rankomis.

Kai paskui pažvelgė į savo delnus, pamatė, jog šie kruvini.

Maestro žengtelėjo atgal, atsisėdo ant medinės kėdės, ant kurios sėdėjo iki tol, ir atrėmė pakaušį į sieną.

Berniuko akių išraiška nesikeitė, bet jo kūną, kuris tamsoje atrodė bemaž perregimas, purtė negailestingi traukuliai, pamažu virstantys drebuliu.

Kai Gvidas prisiartino jo apkloti, Tonijus atšoko šnypšdamas venecijietiškai: „Neliesk manęs“. Ar kažką panašaus.

Gvidas sugrįžo į savo vietą ir ištisą valandą sėdėjo, stebėdamas berniuką, kurio mina nesikeitė. Ir niekas nesikeitė. Nieko nevyko. Tačiau pamažu silpnumas bei skausmas įveikė Tonijų, ir vaikinas nuslydo ant gulto.

Kai Gvidas berniuką užklojo, šis jau nebepajėgė priešintis. Ir nebeturėjo jėgų protestuoti, kai maestro kilstelėjęs jo galvą liepė išgerti truputį vyno.

Kai vėl atsigulė aukštielninkas, jo akys tapo lyg stiklinės. Kol Gvidas kalbėjo, berniukas neatplėšė žvilgsnio nuo kažkokio taško ant lubų.

Nakvynės namuose viešpatavo tyla. Žvaigždės ką tik pasirodė danguje — mažučiai žvilgantys taškeliai už judrių tuopų šešėlių. Prislopintu, tolygiu balsu Gvidas apibūdino žmogų, kuris priėjo prie jo Venecijoje, ir tuos, kurie jėga atgabeno į Flovigą. Paskui perpasakojo popierių, ant kurių buvo Tonijaus parašas, turinį.

Atsargiai, nors ir ne itin smulkiai, paaiškino, kokiu būdu pats buvo įtrauktas į šį reikalą ir kaip tie žmonės privertė jį išgabenti Tonijų už Venecijos valstybės ribų. Pagaliau jis pranešė berniukui gavęs karietą bei storą piniginę ir pasakė, jog tuo atveju, jei Tonijus panorėsiąs, jis, Gvidas, nuvešiąs jį šventojo Angelo konservatoriją, į Neapolį.

Paaiškino, kad pasirinkimas Tonijaus rankose. Bet paskui patylėjęs pridūrė, jog, anot tų žmonių, berniukas neteksiąs tolesnės finansinės paramos, jei atsisakysiąs važiuoti į konservatoriją ir pasilikti ten.

— Nepaisant to, esi laisvas ir gali arba važiuoti su manimi, arba elgtis kaip tinkamas.

Piniginė buvo ganėtinai sunki.

Po šių žodžių berniukas nusuko galvą ir užsimerkė, iškalbingai mostelėdamas ranka. Supratęs gesto prasmę, Gvidas nutilo.

Jis stovėjo prie sienos sukryžiavęs rankas ant krūtinės, kol išgirdo lygų berniuko kvėpavimą.

Ant pagalvės baltuojantis veidas sušvelnėjo, pamišimo požymiai išnyko. Daili berniukiška burna atrodė tokia taisyklinga ir kartu judri. Ant grakščių skruostikaulių mirguliuojantys silpnos šviesos atšvaitai dar labiau išryškino jo grožį.

Šviesa krito ant smakro linijos, skruostų, lygios kaktos.

Gvidas prisiartino. Ir ilgai žiūrėjo į plonas, atsipalaidavusias miegančio berniuko rankas, į pusiau ištiestą delną ant antklodės.

Dabar kakta buvo šilta. Tonijus nė nesujudėjo, kai Gvidas ją palietė.

Išsmukęs pro duris, maestro patraukė į atvirą lauką, prasidedantį prie pat namo.

Mėnulį slėpė debesys. Miestelyje nešvietė nė vienas žiburėlis. Bent jau nesimatė iš tos vietos, kur jis stovėjo. Gvidas ilgai brido per aukštą drėgną žolę, kol surado kiek sausesnę vietą, atsigulė ant nugaros ir pakėlė akis į retas žvaigždes, dirsčiojančias pro rausvus debesis.

Pažįstama klaiki neviltis pamažu apgaubė Mafeo.

Ji smelkėsi tarytum kiaurai veriantis žiemos šaltis. Jos artėjimą visuomet išduodavo ištikimas palydovas drebulys ir tas ypatingas prieskonis burnoje, jaučiamas ligos metu.

Bet Gvidas nesirgo. Jis buvo sveikas, tačiau išsunktas, visas gyvenimas jam atrodė beprasmis, daugių daugiausia absurdiška atsitiktinių įvykių mišrainė; jame nebuvo nieko kilnaus, nieko malonaus, ničnieko, kas galėtų teikti bent šiokios tokios paguodos.

Visa tai neturėjo nieko bendra su iškilusia mirties grėsme. Ko gero, pastaroji reiškė jam ne daugiau nei visi kiti gyvenimo nutikimai. Pats to nenorėdamas, jis mintimis sugrįžo į Neapolį, į tą kambarį, kuriame kadaise mėgino nusižudyti, prisigėręs iki sąmonės netekimo ir persipjovęs venas.

Gvidas kuo smulkiausiai įsivaizdavo tą kambarį: išdažytas sienas, gėlėtą kraštelį palei lubas. Ir puikiai prisiminė, kaip paskutiniosiomis akimirkomis mintimis veržėsi į jūrą ir kokio pasitenkinimo teikė įsivaizduojamas bekraštis vandens paviršius.

Akys sudrėko. Dangus virš galvos, rodos, spinduliavo nemalonią silpną šviesą, kurią nuslopinti galėjo tik palaiminga tamsa.

Ir vėl prieš savo paties norą jis išgirdo Tonijaus Treskio balsą, kylantį iki dangaus iš kreivų Venecijos skersgatvių, bei pajuto, kaip sąmonėje susipina šios dvi vietos: kambarys Neapolyje, kur jautėsi toks nenusakomai laimingas manydamas, jog miršta, ir Venecija, kur išgirdo šį dangišką dainavimą.

Ūmai maestro suprato, ką slėpė toji šiurpi, neįžengiama dvasios tamsa, kuri kėsinosi jį praryti.

„Jeigu tasai berniukas neišgyvens, jeigu jis neįstengs ištverti patirtos prievartos, tuomet negyvensiu ir aš.“

Netrukus Gvidas, pakilęs iš žolės guolio, nukiūtino atgal į nakvynės namus. Bet nerado savyje jėgų užlipti į viršų ir atsisėdęs ant akmeninio laiptelio, apglėbęs rankomis galvą, tyliai pravirko.

Praėjo jau daug metų nuo to laiko, kai paskutinį sykį liejo ašaras, arba bent taip jam atrodė. Bet jau tikrai daugelį metų neleido joms srūti taip gausiai.

Susitvardė tik išgirdęs savo paties verksmą.

Gvidas nustebęs pakėlė galvą. Dangus prašviesėjo, pirmosios žydros gijos nusidriekė per begalinį debesų lauką. Jis rankove nusibraukė akis ir atsistojo.

Bet kai atsisukęs pažvelgė į viršų, palei sieną kylančių akmeninių laiptų viršuje pamatė liesą Tonijaus figūrėlę.