Энн Райс - Kastratai

O susidūręs su stikliniu žvilgsniu išsigando, ar tik berniukui nepasimaišė protas. Bet paskui suprato, kad Tonijus taip susikaupęs į jį stebeilijo, jog nė nepastebėjo į save įsmeigtų Gvido akių. Tarsi maestro būtų negyvas daiktas. Kai Tonijaus akys šiek tiek atgijo, atrodė, lyg jos keliautų savo maršrutu: žvilgsnis nukrypo į Gvido gerklę. O gal į baltą lininį kaklaraištį? Gvidas taip ir nesuprato. Dabar Tonijus jau spoksojo į jo rankas, o paskui vėl į akis, tarytum maestro būtų paveikslas.

Jo neapykanta Gvidui buvo tokia totali, tokia akivaizdi, kad maestro pajuto savyje užverdantį pyktį. Gvidas pasižymėjo nepaprastai ūmiu charakteriu, pačiu bjauriausiu visoje konservatorijoje, kuo jau spėjo įsitikinti keli jo mokiniai. Ir dabar, pirmą kartą per visą laiką, prasiveržė jo karštakošiškumas, kurstomas tūkstančio smulkių nuoskaudų.

Galų gale tiek nusirito, jog tapo šio berniūkščio pasiuntiniu, lyg tebūtų jam koks liokajus. Iškilo įgimta neapykanta aristokratijai. Bet maestro tuojau pat suvokė verčiąs viską į vieną krūvą.

Tuo tarpu Tonijus jau padėjo į šalį servetėlę ir pakilo iš užstalės.

Tą naktį, kaip ir visas ankstesnes, jie gavo pačius geriausius apartamentus, kokius tik galėjo pasiūlyti miestas — šįkart apsistojo turtingame vienuolyne, nuomojančiame didelius, dailiai apstatytus kambarius keliautojams, kuriems tokie įkandami.

Berniukai dar tuštino savo lėkštes. Tonijus išėjo iš valgomojo ir patraukė į nedidelį, aukštų sienų apsuptą sodelį.

Gvidas liko sėdėti valgomajame. Jam reikėjo pagalvoti. Ir vesdamas vaikus miegoti, ir apklostydamas juodu, jis tebemąstė.

Ir vis tiek, žengdamas į naktį, neįstengė suprasti savo įniršio. Tik žinojo jaučiąsis be galo įžeistas to berniuko, priešiško jo žvilgsnio, amžino tylėjimo. Jis prisiminė skausmą, kurį turėjo patirti Tonijus, jo kančias, tačiau šios mintys pernelyg slėgė. Mafeo apskritai uždraudė sau apie tai galvoti pirmiausia todėl, kad tokie apmąstymai kėlė siaubą.

Ir kaskart, kai mintyse Gvidas savęs klausdavo, kas gi dedasi berniuko viduje, apie ką jis galvoja, ką jaučia, kažin koks užsispyręs vidinis balsas tuojau pat šnipštelėdavo pašaipaus pranašumo persmelktu tonu: „Ak, juk tu visuomet buvo kastratas, tu tikrai negali to žinoti!“

Šiaip ar taip, bet tuo momentu, kai patraukė į sodą, Gvidą ne juokais suėmė įniršis. Mėnesienoje viršum baseino jis pamatė didžiulėje kriauklėje pusiau gulomis išsitiesusią statulą, o priešais — liekną Tonijaus Treskio figūrėlę.

Romoje gausybė tokių skulptūrų, dydžiu tris ar keturis kartus pranokstančių normalų žmogų. Susidaro įspūdis, tarytum šios statulos dygsta visuose miesto užkaboriuose, palei sienas, viršum vartų, virš be galo įvairių fontanų. Ir jeigu kur nors bažnyčioje ar rūmuose jos dera, mažuose sodeliuose atrodo be galo keistai ir netgi grėsmingai, ypač jei aptinki jas netikėtai.

Tokiais momentais žmogus pajunta prieš akis iškilusio reginio absurdiškumą. Statulos panašios į ankštoje erdvėje suspaustus gigantus — tokius realistiškus, rodos, galinčius staiga atgyti ir pulti viską triuškinti galingais kumščiais.

Net atskiros kolosų detalės savaime darė įspūdį. Ryškūs, tarytum judantys po marmuru balti raumenys, ant rankų išryškėjusios venos, įdubos ant kojų pirštų nagų. Tačiau bendras vaizdas tiesiog šiurpus.

Šit ir Gvidą apėmė nemalonus jausmas, kai iš už nugaros artinosi prie Tonijaus.

Marmurinis dievas pusiau gulom tįsojo prie sienos, palenkęs į priekį gigantišką barzdotą veidą. Iš dangun atgręžto jo delno išskėstais pirštais vanduo sruvo į mėnesienos nutviekstą baseino paviršių.

Tonijus Treskis nejudėdamas stebeilijo į nuogą statulos krūtinę, plačias šlaunis, pereinančias į laisvomis klostėmis krintantį audinį, iš po kurio kyšojo raumeninga koja, laikanti visą giganto svorį.

Gvidas atplėšė žvilgsnį nuo baisingo dievo. Jį pakerėjo mėnulio šviesos žaismas ribuliuojančiame vandenyje. O paskui akies krašteliu pastebėjo, kad berniukas atsigręžė į jį. Negailestingos akys vėl ėmė jį apžiūrinėti.

— Kodėl tu amžinai į mane spoksai? — paklausė maestro ir nė nepajuto, kaip įsikibo į audinio klostę Tonijui ant peties.

Jis fiziškai pajuto berniuko nuostabą. Mėnesienoje matėsi, kaip susiraukė jo veidas, prasivėrė burna, lėtai sujudėjo lūpos.

Griežti, ryškūs jauno veido bruožai bejėgiškai, atgailaujamai išskydo. Tikriausiai, jei būtų įstengęs, Tonijus būtų paprieštaravęs; jis mėgino kažką sumurmėti, bet nutilo ir papurtė galvą, nevaliodamas tęsti.

Gvidą apėmė neviltis. Jis vėl ištiesė ranką berniuko pusėn, bet ranka taip ir pakibo ore, kai pasibaisėjęs pamatė, jog vaikiną visiškai apleido jėgos.

Tonijus žiūrėjo į savo delnus — čia į vieną, čia į kitą. Paskui atkišo rankas į priekį, lyg norėdamas kažką sugauti ore. O gal tiesiog jas apžiūrinėjo? Taip, jis tyrinėjo savo rankas, ir tuomet jam iš gerklės išsiveržė kažkoks švokštimas, prislopinta dejonė.

Atsisukęs į Gvidą, jaunuolis sunkiai alsavo ir panėšėjo į nebylų žvėrį, o išplėstose akyse atsispindėjo vis didėjanti neviltis.

Ir staiga Gvidas viską suprato.

Berniukas tebešniokštavo atkišęs į priekį rankas, nenuleisdamas nuo jų akių. Paskui netikėtai pliaukštelėjo sau per krūtinę, ir slopi dejonė virto gomuriniu riksmu, tolydžio garsėjančiu bei garsėjančiu.

Tuomet Gvidas ištiesė rankas, apglėbė Tonijų ir stipriai spaudė prie savęs įsitempusį kūną, kol pajuto, kaip šis suglebo bei nurimo.

Paskui maestro tylėdamas nuvedė vaikinuką į lovą. Bet pakeliui berniukas spėjo sukuždėti jam vienui vieną žodį: „Siaubūnas“. 3

Į Neapolį jie atvyko gegužės pirmąją. Ir netgi ilga kelionė per žaliuojančius kviečių laukus negalėjo jų parengti vaizdui plačiai nusidriekusio didingo miesto, skendinčio saulės spinduliuose, kaskadomis krintančio nuo kalvų, žvilgančio pastelinėmis sienomis bei ant stogų žydinčiais sodais, apglėbiančio skaisčiai mėlynos įlankos, baltomis burėmis nusagstyto uosto panoramą ir Vezuvijų, siunčiantį dūmų sroveles į giedrą dangų.

Miestelėnų spiečiaus apsupta karieta sunkiai skynėsi kelią į priekį. Atrodė, tarytum pati aromatinga oro šiluma pažadino visą šią judančią gyvastį. Pirmyn bei atgal zujo karietos, vežimai, kelią nuolat pastodavo asiliukai, garsiai gyrė savo prekes gatvės pardavėjai, kartais prieinantys prie pat langų ir siūlantys ledus, atšaldytą vandenį, prisirpusio meliono griežinėlius.

Vežėjas pliaukšėjo botagu, arkliai įsiręžę tempė karietą į kalvą, o už kiekvieno vingiuotos gatvelės posūkio atsiverdavo naujas kvapą gniaužiantis vaizdas.

Tikrų tikriausias rojus. Ūmai Gvidas pajuto, jog dėl to nekyla nė menkiausių abejonių. Jis nebuvo pasirengęs užplūdusiam būties džiaugsmui.

Negalėjai žiūrėti į šį vešliai žaliuojantį, žydintį miestą, į laužytą kranto liniją, grėsmingą kalną ir nepatirti iki pat širdies gelmių įsiskverbiančio džiaugsmo.

Maestro matė, kokie susijaudinę mažieji berniukai, ypač jaunesnysis, Paolas: jis iki pečių išlindo pro langą, įsitaisęs Tonijui ant kelių. Net ir Tonijus atrodė užsimiršęs. Vaikinas apžiūrinėjo Vezuvijų visais įmanomais kampais.

— Bet juk jisai alsuoja dūmais, — sušnibždėjo.

— Jis alsuoja dūmais! — lyg aidas atsiliepė Paolas.

— Taigi, — atsakė Gvidas. — Taip elgiasi jau labai seniai. Ir nekreipkite į jį pernelyg didelio dėmesio. Niekas nežino, kada jis nuspręs iš tiesų pademonstruoti charakterį.