Энн Райс - Kastratai

Maestro Kavala nesitvėrė pykčiu. Jis nustėręs spoksojo į užsivėrusias duris, o viduje kunkuliavo įtūžis.

Paskui atsisėdo prie savo stalo, sudėjo Tonijaus popierius į juodą aplanką ir piktai nušveitė į šalį.

Gvidas mostelėjo ranka, ragindamas pasitelkti kantrybę.

Tonijus nejudėjo. Kai pagaliau atsisuko į maestro, veide atsispindėjo visiška tuštuma. Tik raudonai švytinčios akys jį išdavė.

Bet maestro Kavala jautėsi pernelyg įžeistas, pernelyg supykęs, kad pastebėtų, kas vyksta.

Jo požiūriu, venecijiečių elgesys buvo absoliučiai nedovanotinas. Apimtas staigaus įtūžio, jis net burbtelėjo panosėje, girdi jų pasipūtėliški pareiškimai beveik nieko nereiškią. „Uždrausta įkelti koją! Vaikui!“

Ji išbėrė ant stalo Tonijaus piniginės turinį, perskaičiavo, sužėrė į viršutinį stalo stalčių ir ramiausiai pastarąjį užrakino. Tada kreipėsi į Tonijų:

— Dabar tu esi šios mokyklos mokinys. Atsižvelgiant į tavo amžių, suteikiau tau kambarį viršutiniame aukšte, toliau nuo kitų kastratų. Bet tu, kaip ir visi berniukai kastratai, turi dėvėti juodą tuniką, apjuostą raudona juosta. Keliamasi mūsų konservatorijoje likus dviem valandom iki aušros, o pamokos baigiasi aštuntą valandą vakaro. Tau priklauso valanda poilsio po vidurdienio ir dvi valandos dienos miego. Kai tik bus patikrintas tavo balsas...

— Bet balso man neprireiks, — tyliai pratarė Tonijus.

— Ką? — apstulbo maestro.

— Aš neketinu mokytis dainuoti, — paaiškino Tonijus.

— Ką?!

— Jeigu jus dar sykį peržiūrėsite dokumentus, pamatysite, kad aš ketinu mokytis muzikos, bet ten niekur neparašyta, jog aš turiu mokytis dainavimo...

Tonijaus veidas vėl suakmenėjo, nors balsas šiek tiek virpėjo.

— Maestro, leiskite man pasikalbėti su berniuku, — įsiterpė Gvidas.

— Be to, aš neketinu dėvėti jokių ypatingų drabužių, — tęsė Tonijus, — kurie visiems skelbtų, jog esu... kastratas.

— Ką tai reiškia? — maestro atsistojo ir taip prispaudė prie stalo krumplius, jog šie pabalo.

— Aš mokysiuos muzikos... groti klavišiniais, styginiais, kompozicijos, visko, ko reikia, bet nesimokysiu dainuoti! — pareiškė Tonijus. — Aš nedainuosiu dabar, nedainuosiu niekada. Ir nesirengsiu kaip kastruotas gaidys!

— Gryniausia beprotybė! — maestro atsisuko į Gvidą. — Jie visi kaip vienas pamišo tose šiaurinėse pelkėse! Pasakyk man, dėl Dievo meilės, kodėl tuomet tu sutikai būti iškastruotas? Nagi, pakviesk gydytoją! — liepė jis Gvidui.

— Maestro, berniukas iš tiesų buvo išoperuotas. Leiskite man jį įkalbėti.

— Įkalbėti! — maestro piktai pasižiūrėjo į Tonijų. — Tu esi mano globotinis ir privalai paklusti, — jis parodė ranka į tvarkingai sulankstytą juodą uniformą, gulinčią ant stalo šalimais. — Ir tu apsivilksi kastrato uniformą.

— Niekada. Aš klusniai vykdysiu visus kitus nurodymus, bet nedainuosiu ir niekada neapsivilksiu šio kostiumo.

— Prašau, maestro, išleiskite jį, — paprašė Gvidas.

Vos tik Tonijui išėjus, Kavala susmuko ant kėdės.

— Kas čia vyksta? — paklausė jis. — Aš po šiuo stogu turiu du šimtus studentų ir neketinu...

— Maestro, leiskite berniukui įsitraukti į bendrąją programą, ir prašau, suteikite man galimybę jį įkalbėti.

Maestro atsakė ne iškart. Paskui šiek tiek nurimęs paklausė:

— Ar tu girdėjai tą berniuką dainuojant?

— Taip, — atsakė Gvidas. — Ir ne kartą.

— Kokio tipo jo balsas?

Gvidas susimąstė.

— Įsivaizduokite, kad skaitote naujas natas. Ir akimirksniui užsimerkiate, jog išgirstumėte, kaip šis kūrinys gali būti sudainuotas — sudainuotas idealiai. Tai štai, jo balsas ir skamba jūsų galvoje.

Maestro pamėgino įsivaizduoti. Paskui linktelėjo.

— Na gerai, pamėgink jį įkalbėti. Bet jeigu nesugebėsi, žinok: aš neleisiu, kad man įsakinėtų kažkoks Venecijos patricijus! 4

Tai buvo košmaras, iš kurio neįmanoma nei ištrūkti, nei nubusti. Košmaras vis tęsėsi ir tęsėsi, ir kaskart, kai Tonijus atsimerkdavo, jis vis tiek nesibaigdavo.

Likus dviem valandoms iki aušros, nuskambėjo pirmasis skambutis. Tonijus staigiai atsisėdo ant lovos, lyg truktelėtas už grandinės. Išpiltas prakaito įsmeigė akis į juodą dangų, nubarstytą lėtai slenkančiomis žvaigždėmis, ir akimirksnį — tik akimirksnį — nustėręs gėrėjosi šiuo neapsakomu grožiu.

Atrodė neįtikėtina, kad visa tai ištiko jį, ir ne kas kitas, o jis guli dabar kambarėlyje žemomis lubomis už penkių šimtų mylių nuo Venecijos.

Jis atsistojo, nusiprausė, išslinko į koridorių ir kartu su dar trisdešimčia kastratų, žąsele tursenančių iš bendro miegamojo, nusileido akmeniniais laiptais.

Du šimtai mokinių zujo koridoriais it skruzdės, nepratardami nė žodžio sėdosi į savo vietas prie klavesinų, violončelių, mokymosi stalų. Kažkur tolumoje pasikūkčiodamas raudojo mažas vaikas.

Namas atgijo, pasklido šaižūs garsai, skirtingų melodijų fragmentai, susiliejantys į bendrą kakofoniją. Trinksėjo durys. Tonijus stengėsi klausytis maestro, bet viskas liejosi prieš akis. Mokytojo žodžiai sparčiai sklendė į priekį aiškindami idėjas, kurių jis neįstengė suvokti. Kiti mokiniai įniko krebždėti plunksnomis. Tonijus sutelkė dėmesį į pratimą ir pradėjo kažką keverzoti, pats netikėdamas, jog įveiks užduotį.

Galų gale atsisėdęs prie klavišų grojo, kol įskaudo nugarą. Visi dabartiniai vargai ir nelaimės atitolo, kai keletą malonių valandų darė, ką visuomet mokėjo daryti. Tuo metu tapo vienu iš tų berniukų, savo bendraamžių, kurie negyveno čia nuo ankstyvos vaikystės, o buvo priimti į konservatoriją vėlai, tik dėl ypatingo meistriškumo bei talento.

— Tu netgi nežinai, kaip laikyti smuiką? Negi niekada negriežei smuiku?

Jis stengėsi vedžioti stryku per stygas be spigaus, nedarnaus garso.

Nežmoniškai skaudėjo pečius, karkartėm jis susikūprindavo, pasvirdavo į priekį, nekreipdamas dėmesio į piktus žodžius, staigų bizūno pliaukštelėjimą per priešais stovintį piupitrą.

Ak, jei jis bent minutėlei galėtų pasinerti į muziką, pajusti, kaip ši jį kelia, neša aukštyn. Bet košmariškoje klaikioje realybėje tai neįmanoma. Šiame košmare muzika tėra triukšmas, muzika — bausmė, muzika — į smilkinius trinksintys plaktukai. Tonijus pajuto stiprų skausmą nuo rimbo smūgio per ranką ir, krūptelėjęs visu kūnu, įsistebeilijo į paliktą žymę. Juostelė paraudo bei išpampo, lyg gyventų atskirą gyvenimą.

Paskui buvo pusryčiai. Ilgas stalas. Karšto garuojančio, šleikštulį keliančio maisto dubenėliai. Dabar jam bet koks maistas atrodė šlykštus, tarsi menkiausias pasitenkinimas būtų tapęs nepasiekiamas. Jis atsisakė sėdėti šalia kitų kastratų. Mandagiai, tyliu balsu paprašė jį persodinti.

— Tu sėdėsi čia!

Jis atsitraukė nuo prisiartinusio žmogaus, užgriuvusio jo petį kumščiu ir štai taip kategoriškai išrėžusio.

Tonijus pajuto, kaip liepsnoja veidas. Liepsnoja! Jis negalėjo patikėti, kad kūne gali slypėti tiek ugnies.

Kambaryje tvyrojo tyla, ir visos akys įsmigo į jį. Jautėsi tarytum malamas į miltus — jis, „Venecijos princas“ — kaip kad girdėjo esąs vadinamas šituo neapolietišku dialektu. Juk čia visi iki vieno žinojo, kas jam padaryta, kad jis vienas iš jų, šitų būtybių nuleistomis galvomis, suluošintais kūnais, šitų berniukų, kurie nėra ir niekada netaps vyrais.

— Užsijuosk raudoną juostą!

— Nesijuosiu!

Visa tai nevyksta. Viso šito nėra. Norėjosi atsistoti ir išeiti į lauką, į sodą, bet netgi elementari judėjimo laisvė čia buvo uždrausta, tyla prikaustydavo visus berniukus prie suolo, kur kiekvienas turėjo savo vietą. Vis dėlto už nugaros jis išgirdo kuždesį: