Энн Райс - Kastratai

Didesnis pažeminimas, nei būti nuogai išrengtam. O vis dėlto jis ėjo, dėliojo kojas, ir jam atrodė, kad visas pasaulis sudarytas vien iš žmonių. Žmonių sienos susiglaudžia aplink, idant galėtų apžiūrėti iš arčiau, jų balsai kyla, susimaišo. Ir iš pradžių jie tokie gražūs, tokie tvirti, tie balsai, skriejantys aukštyn, aukštyn, į atvirą dangų. Kiekvienas, kas tik dirsteli į einančiuosius, žino, žino, nesvarbu, ar jis ryši raudoną juostą, ar ne, tiksliai žino, kas jis toks.

Nepakeliama kančia, panaši į barbariškų kankynių aprašymus. Neįmanoma įsivaizduoti minčių ir jausmų to, kuris pačiame įvykių centre, to, kuris vedamas į pačią minios gilumą, surištomis rankomis, todėl net negali prisidengti veido. Viskas, kas tu esi, dabar priklauso šiam pasauliui aplink tave, nors žvelgi į priekį taip, lyg nieko panašaus nepatirtum, pastebi jūros brizo lengvai nešamus debesis, matai bažnyčios fasadą.

Kas jie, šitie pietų italai, kas jie tokie, jei ne pasaulis, ne ištisas pasaulis!

Eik iš čia, išeik.

— Jeigu tu išeisi, — šnypščia piktasis Gvidas Mafeo, tas pats, kuris viską žino, — kur eisi?

— Aš neišeisiu.

— Nori būti iš čia išmestas!

Dabar, kai atėjo pėrimo metas, galvok apie skausmą, o ne apie tai, kaip jį nugalėti, nes nei praeityje, nei dabartyje, nei ateityje nėra nė vienos tavo gyvenimo pusės, kuri nevarytų tavęs iš proto, vos tik apie ją pagalvojus. Galvok apie skausmą. Šis skausmas bent jau turi ribas. Gali susekti, kokiomis kryptimis jis juda tavo kūnu. Egzistuoja jo pradžia, vidurys ir pabaiga. Įsivaizduok, kad jis turi spalvą. Pavyzdžiui, pirmasis skausmo dryžis. Kokios jis spalvos? Raudonos? Raudonos, virstančios švytinčia geltona. O paskui vėl raudonos, raudonos, jokios geltonos, o tada baltos, baltos, baltos.

— Prašau jūsų, maestro, palikite jį man.

— Tu dainuosi, jei ne, būsi išmestas iš mokyklos!

— Kur tu eisi?

Taigi. Kur tu eisi? Kodėl įkurdinai save šiuose rūmuose, sudarytuose iš kankinimo kamerų, kodėl neišeini iš čia? Todėl, kad esi monstras, o čia monstrų mokykla, ir jeigu iš čia išeisi, liksi vienas, visiškai vienas. Akis į akį su siaubu!

Neverk šių žmonių akivaizdoje. Nuryk ašaras. Neverk matant svetimiems. Nukreipk savo raudą į dangų. Raudok dangaus akivaizdoje. Regint dangui. 5

— Ką mėgini laimėti? Ar bent pats žinai, ko nori?

Gvidas blaškėsi pirmyn bei atgal. Veidas perkreiptas įniršio. Jis užrakino klasės duris ir pasikabino raktą prie diržo.

— Kodėl supjaustei tą berniuką?

— Visai nesupjausčiau. Tik šiek tiek apibraižiau. Gyvens.

— Taip, šį kartą liks gyvas.

— Jis įsiveržė į mano kambarį. Jis tyčiojosi iš manęs!

— O kas bus kitą kartą? Juk žinai, kad maestro liepė atimti iš tavęs špagą, durklą ir pistoletus, kuriuos nusipirkai. Bet juk tai nesiliaus, ar ne?

— Ne, jeigu jie ir toliau iš manęs tyčiosis. Mane supa vieni kankintojai! Ir tai nesiliaus!

— Negi tu nesupranti? Jeigu ir toliau taip elgsies, būsi išvarytas iš konservatorijos. Tavo sužalotas Lorencas galėjo numirti!

— Palikite mane vieną.

— Ak štai dėl ko tau akys ašaroja. Nagi, pasakyk dar kartą, aš noriu išgirsti.

— Palikite mane vieną!

— Aš nepaliksiu tavęs vieno, aš niekada nepaliksiu tavęs vieno, kol nepradėsi dainuoti! Manai, aš nesuprantu, kas tave kamuoja? Manai, nežinau, kas tau darosi? Dievulėliau, tu beprotis, jei nesupranti, jog aš rizikavau gyvybe gabendamas tave čionai, nors man būtų buvę geriau atsikratyti tavęs ir tavo kankintojų? Bet aš atgabenau tave iš Veneto čionai, kur jūsų vyriausybė gali atsiųsti samdomus žudikus, ir šie be vargo papjaus mane kokioje nors ramioje gatvelėje!

— Bet kodėl jūs taip pasielgėte? Argi aš jūsų prašiau? Ko jūs iš manęs norite, ko visuomet iš manęs norėjote?

Gvidas jam trenkė. Nesusivaldęs taip stipriai vožė Tonijui per skruostą, jog šis, nublokštas atgal, griebėsi už galvos. Gvidas plojo dar kartą. O paskui suspaudė abiem rankom ir trinktelėjo galvą į sieną.

Tonijui užgniaužė kvapą, jis trumpai riktelėjo gerkliniu balsu. Gvidas čiupo jį už kaklo, ėmė sukti galvą.

Ir staiga atšoko nuo berniuko, dešine ranka suspaudęs kairės riešą, lyg neleisdamas sau smogti naujo smūgio. Jis stovėjo nusisukęs nuo Tonijaus, bet matėsi, koks yra įsitempęs.

Nekęsdamas savęs, Tonijus nebesutramdė iš akių pasruvusių tylių ašarų. Sekundėlę padvejojęs, jis išsitraukė nosinę ir piktai nusišluostė veidą.

— Na gerai, — vos girdimai per petį ištarė Gvidas. — Sėsk ten. Vėl. Ir žiūrėk.

Akmenines grindis bei sieną įkaitino popiečio saulė. Perstūmęs suolą į saulėtą vietą, Tonijus atsisėdo ir užsimerkė.

Pirmasis mokinys buvo Paolas, kurio stiprus balsas užpildė kambarį lyg skaistus auksinis varpelis. Jis lengvai slydo aukštyn ir žemyn, tęsdamas kiekvieną natą, pripildydavo ją tikro džiaugsmo.

Atsimerkęs Tonijus pamatė berniuko pakaušį. Klausydamasis užsnūdo, todėl šiek tiek nustebo išgirdęs Gvidą aiškinant, kokias berniukas padaręs klaidas. Argi jis klydo? Gvidas pastebėjo: „Aš girdžiu tavo kvėpavimą, galiu jį pamatyti. Pirmiausia pamėgink lėčiau.“ Ir šį kartą... šį kartą... mažasis balselis vėl pakilo bei nukrito... vėl pratisos, šaižios natos...

Kai Tonijus vėl nubudo, klasėje mokėsi kitas berniukas, vyresnis. Dabar jau skambėjo kastrato balsas, ar ne? Šiek tiek sodresnis ir galbūt tvirtesnis nei berniuko. Gvidas niršo. Staigiai užtrenkė langą. Berniukas išėjo. Tonijus pasitrynė akis. Atrodo, kambaryje tapo vėsiau? Saulė jau pasislėpė, bet ten, kur jis sėdėjo, dar laikėsi šiluma. Palei visą pirmojo aukšto palangę pirmame aukšte baltavo begalinio vijoklio žiedai.

Jis atsistojo, nugarą netikėtai nutvilkė skausmas. Ką Gvidas veikia prie lango? Tonijus nematė jo veido, tik nusvirusius pečius. Ten, už lango, sode vyko judėjimas, bėgiojo ir šūkavo vaikai.

Paskui Gvidas atsitiesė atsidusdamas, rodos, visu sunkiu kūnu, masyviais pečiais, susitaršiusiais plaukais.

Jis atsisuko į Tonijų. Mokytojo veidą vos galėjai įžiūrėti ryškios arkos, dar apšviestos saulės spindulių, dėmės fone.

— Jeigu tavo elgesys nepasikeis, — pradėjo jis, — maestro Kavala po savaitės tave išmes, — balsas buvo toks žemas ir kimus, kad Tonijus nė už ką nebūtų patikėjęs girdįs kalbantį Gvidą, tačiau šis tęsė: — Aš nieko nebegaliu padaryti. Jau padariau viską, ką įstengiau.

Tonijus žiūrėjo į jį apstulbęs. Berniukas matė, kad šiuos griežtus bruožus, kurie jam taip dažnai atrodė esą ideali įniršio išraiškos priemonė, sušvelnino kažkoks siaubingas pralaimėjimas, kurio jis nesuprato. Norėjosi paklausti: „Kodėl jums taip svarbu? Kodėl jūs privalote manimi rūpintis? Kodėl aš jums rūpėjau Feraroje? Kodėl rūpiu dabar?“ Jis pasijuto bejėgis, kaip ir tą naktį Romoje, kai mažam vienuolyno sodelyje tasai žmogus įniršęs paklausė: „Ko amžinai į mane spoksai?“

Tonijus papurtė galvą, mėgindamas kažką pasakyti, bet negalėjo. Norėjo paprieštarauti, jog perprato visus kitus dalykus, kurių buvo mokomas, kad laikėsi taisyklių, rūsčių ir negailestingų, laikėsi pats nežinodamas kodėl... Bet jis žinojo kodėl. Taisyklės reikalavo vieno dalyko: kad jis taptų tuo, kas buvo. Ir nieko daugiau.

— Maestro! — sušnibždėjo berniukas. Žodžiai strigo gerklėje. — Neprašykite manęs. Čia mano balsas, ir aš negaliu jo atiduoti jums. Jis ne jūsų, nepaisant to, kokį kelią sukorėte jo ieškodamas, ką iškentėte Venecijoje, idant atgabentumėte mane čionai, siekdamas savų tikslų! Balsas mano, o aš dainuoti negaliu. Negaliu! Nejaugi jūs nesuprantate prašąs neįmanomo dalyko! Aš niekada daugiau nedainuosiu, nei jums, nei sau, niekam!